Pasijuokime kartu

Lemputė
Sovietiniais laikais Odesos universiteto Šilumos fizikos katedros vadovas buvo a. a. fizikos-matematikos mokslų daktaras profesorius Valevijanas Fedosejevas. Vienas iš daugybės jo nuopelnų buvo kasmet Odesoje rengiami simpoziumai ar konferencijos aerodispersinių sistemų, degimo ir sprogimų klausimais.
Antroji rugsėjo pusė tokioms priemonėms buvo pats nuostabiausias metas; Odesa išsilaisvindavo nuo daugybės atostogaujančių dykūnų, jūra ir oras buvo šilti, turgūs tiesiog lūžo nuo vaisių bei daržovių gausos, ir apskritai viskas buvo puiku. Studentai dirbo kolūkiuose, ir ištuštėjusiuose bendrabučiuose buvo įkurdinami vidutinio ir žemesnio rango svečiai. Svarbesnieji apsigyvendavo viešbučiuose, užsakytuose iš anksto per pažintis, nes vietų šiose valstybinėse apgyvendinimo įstaigose labai trūko. Iš kultūrinių priemonių, be ekskursijų po miestą, teatrų bei muziejų lankymo ir t. t., buvo dar kelionės kateriu Odesos apylinkėmis iki Iljičiovsko ir atgal.
Katerį „Lionia Golikovas" užsakydavo organizacinis konferencijos komitetas, ten įridendavo 500 litrų talpos sauso vyno statinę. Tai labai patiko mokslo pasaulio atstovams, atvykusiems iš žymiai šiauriau nuo Odesos srities esančių rajonų. Ir apskritai keitimasis mokslinėmis idėjomis ir diskusijos daugiausia vykdavo ne plenariniuose posėdžiuose ar sekcijose, o viešbučių numeriuose, žinoma, esant gerai užkandai.
Taigi viename iš viešbučio „Junostj", didingai stovėjusio Proletarų bulvaro pradžioje, numerių trys fizikai, apsirūpinę rūkyta skumbre, pomidorėliais, žalumynais ir aštuoniais sauso vyno buteliais, laisvai ir linksmai gilinosi į vieną iš aerodispersinių sistemų dinamikos aspektų. Ir staiga... perdega vienintelė tualeto lemputė. Viešbučio budėtojas, universalus meistras elektrikas-santechnikas, pašalina gedimą, išgeria stiklinę „pagarbos gėrimo" ir išeina, pamiršęs perdegusią lemputę ant improvizuoto staliuko, sustumto iš šalia lovų buvusių spintelių.
Nuo to momento pokalbis ėmė tekėti kita vaga.
- Ar žinote, kolegos, - tarė maskvietis L. Karpovo fizikinės chemijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, - kad, jeigu lemputę įkiši burnon, tai atgal jos jau nebeištrauksi?
Abu jo kaimynai vienbalsiai prieštaravo:
- To negali būti, jeigu įeina, tai turi ir išeiti, burnos ertmė - izotropinė erdvė!
Maskvietis spyriojosi. Nusprendžiama atlikti eksperimentą. Eksperimentinės meteorologijos instituto atstovas eina į tualetą, rūpestingai muilu nuplauna lemputę ir įsikiša į burną. Tačiau išimti, deja, negali. Sakoma, kad išimti labai sunku, tai esą patikrintas faktas. Kas ten žino, bet faktas: netrukus nukentėjusį apima panika, vienas iš kolegų iškviečia taksi, ir trise, lydimi, atrodytų, visko mačiusio taksisto žvilgsnio, vyksta į budintį traumatologijos punktą Ševčenkos parke.
Tais laikais liaudyje buvo populiarūs pasakojimai apie Bermudų trikampį, neatpažintus skraidančius objektus ir įvairius ateivius. Budinti medicimos sesuo tik neseniai buvo baigusi medicinos mokyklą ir dar neturėjo pakankamai patirties. Pamačiusi žmogystą paraudusiomis akimis, smarkiai atsiduodančią žuvimi, užkimusiu balsu šnekančią kažką nerišliai, su iš burnos kyšančiu metaliniu lempos cokoliu, baisiai išsigando ir tiesiog nustėro. Silpstančia ranka ji parodė chirurgo kabineto pusėn.
Įeina trise. Gydytojas patyręs, viską supranta iš pirmo žvilgsnio, ima spaudyti kažkokius taškus, kad pašalintų spazmą. Dantų eilė prasiskečia, lemputė išimama. Bet burna neužsičiaupia. Chirurgas aiškina, kad taip ir turi būti: gal raumenys pertempti, gal dar kažkas, bet už kokių 30-40 minučių viskas susitvarkys. Ir apskritai, alkoholinius gėrimus geriau užkąsti valgomais produktais, o stiklu ir metalu nepageidautina. Nors, jeigu kitos užkandos po ranka nėra, tai, žinoma... Po to lemputė nuvaloma spiritu pavilgyta servetėle ir grąžinama vienam iš eksperimento dalyvių.
Fizikai išeina, sėdasi į jų laukiantį taksi.
Vienas iš oponentų, vyriausiosios geofizinės observatorijos atstovas, susimąstęs taria:
- Taip, kolegos. Ir vis dėlto to neturėtų būti. Tai - gryna psichologija! - ir, laikydamas už cokolio, įsikiša lemputę į burną.
Odesos kino studijos rajone taksi apgręžiamas, vykstama atgal į traumatologijos punktą. Sesutė jau atgaivinta, einama pas chirurgą, sužinoma daug įdomaus apie saviveiklinius fakyrus, kišančius lemputes sau į burnas. Atgaunama lemputė ir vykstama viešbučio link. Taksistas, jau gerokai susidomėjęs tuo reikalu, žvairuoja į du žioplius ant užpakalinės sėdynės ir klausia fiziko, sugeneravusio visą šią situaciją. Maskvietis paaiškina, rodydamas į lemputę. Taksistas netiki, išsiima nosinę, rūpestingai nuvalo lemputę ir nusprendžia pakartoti eksperimentą pats.
Mašina apgręžiama Muzikinės komedijos teatro rajone...
Medicinos sesers net nebando prikelti, atvykėlių naktinius vojažus atlaikyti jai visai nelengva. Užeina pas chirurgą, tas atlieka įprastus veiksmus ir sudaužo lemputę:
- Viskas, užteks, nes teks visą naktį iš jūsų tą niekalą traukti!
Atvykstama į viešbutį. Maskvietis siūlo taksistui pasėdėti jų kambaryje, kol praeis spazmai, važiuoti tokios būklės pavojinga ir labai neįprasta būsimiems klientams. Kreipiamasi į viešbučio budintį prie įėjimo. Ilgai jam aiškinama situacija. Pagaliau visi įleidžiami.
Netrukus kambaryje pasirodo durininkas su iš burnos kyšančia lempute.
Pramintu keliu taksistas su maskviečiu ir naująja auka vyksta į traumatologijos punktą. Sesuo nesikelia iš vietos, galva ji prigludusi prie staliuko, pečiai trūkčioja, girdisi pritildytas kūkčiojimas. Tuojau pat einama pas chirurgą. Durys uždarytos, tenka belstis. Pagaliau chirurgas atidaro duris, jam iš burnos kyšo elektros lemputės cokolis...

Iš savaitraščio „Obzor" vertė Chaimas BARGMANAS.