Pasijuokime kartu

Pasikartosiu: Teatras Be Tų Gerų aktorių - Ne Tas Teatras. Jeigu spektaklyje nėra Tų Gerų aktorių, prisipažinkime, nėra To Gero Teatro. Atvirai sakant, kaip Geras Menas be Tų Gerų Menininkų - ne Tas, ne Toks Geras Menas. Nors, kita vertus, Tų Menininkų šiais laikais gali būti, yra ir labai daug, bet Gero Meno - ne labai. Sunku suprasti nuo ko tai priklauso... Bet, matyt, juoba, priklauso... Nors dėl to daugumai vienodai rodo. Kitaip tariant, dzin...

Žinau, kur slypi Gero Teatro Gero spektaklio fenomenas. Žinoma, Ne Dramaturgo nuopelnas... Ne, ne... ne... Šekspyras - geras... O Moljeras, koks... Čechovas geras... Ir Ivaškevičius, palyginus, gerutis... Nors jie visi geri, kartu paėmus, bet GERA PJESĖ dar nėra Gero Teatro repertuaro garantas. Žinau. Asmeniškai, prisipažinsiu, esu nusivylęs Teatru. Nieko Gero. Tik Tas Geras Aktorius yra To Gero Teatro spektaklio šviečiantis briliantas. Tas Geras Aktorius, kaip deimantas šviečia To Gero Teatro scenos užkulisių patamsiuose...

Manau, kad Geras žiūrovas Jau bus perpratęs Gero teatro formules. Bet tik Geras žiūrovas gali laisvai tai tas visas subtilybes ir vingrybes gerai perprasti. Sakau, pabrėždamas, Geras žiūrovas. Kiekvienas Geras Teatras yra nusipelnęs sau Gero žiūrovo. Be Gero žiūrovo Geras teatras - tuščias Teatras. Tai tik eilinis pastatas. O ne dvasios stebuklų buveinė. Toks Teatras, paprasčiausia tik paslaugas teikianti ir vakarais aptarnaujanti (atskirais atvejais ir dieną) biudžetinė įstaiga, kuri yra našta kultūros visuomenei, visiems mokesčių mokėtojams... O kaip žinia, paprastam žmogui, eiliniam kultūros vartotojui, piliečiui dienomis durys į Teatro rūbinę ir į Teatro bufetą yra uždarytos. Kodėl? Kad neišnešiotų Gero Teatro kūrybos paslapčių po miestą... Tiesa, galima prieiti prie Teatro bilietų kasos... Bet, kas iš to... Visi bilietai į Gero Teatro gerus spektaklius senai išparduoti...

Deja, vos nepamiršau: Gero Teatro Geram viešajam įvaizdžiui suformuoti reikalingas dar Geras Teatro Kritikas (ė), kuris sugebėtų įžvelgti ir laiku pranešti gerąją naujieną apie įvykius Gero Teatro scenoje, avanscenoje, užkulisiuose, grimo kambarėliuose, rūbinėse, bufete... Kiek daug personažų? Ar visi jie gražūs? O visa kita, kas dedasi teatro virtuvės procese, jau nėra taip svarbu... Kodėl Geri Teatro kritikai (ės) neaprašo, kaip atrodo Gero Teatro publika? Ar visi buvo gražiai apsirengę? Ar salėje valgė popkornus? Ar spėjo spektaklio metu rašyti sms savo mobiliaisiais? Matyt, Geri Teatro Geri menotyrininkai ( ės) į visas svarbias smulkmenas nebesuspėja atkreipti dėmesio.

Bet yra, kaip yra. Ko nėra, apie tai daugiau nekalbėsime.

Skyrius „Gyvenimo teatras". Poskyris „Išgyvenimo teatras": atkreipti dėmesį į dramatinio teatro formas ir epinio teatro turinį. SVARBU: vaizduoti pasaulį, koks jis yra, o ne koks jis turėtų pagal jus būti; atskleisti visus žmogaus instinktus, naudotis sugestija;

apeliuodamas į žiūrovų intelektą per atsiribojimo efektą, Aktorius privalo „išsinerti" iš savo vaidmens ir kreiptis į publiką normaliu balsu, (ne) staugdamas, (ne) rėkdamas, išlaikydamas savarankišką vertę visu monologu be kopiurų. Jis privalo kelti susidomėjimą, naudodamas visus įmanomus argumentus, atsargiai, duoti žinių apie pasaulį, koks jis turėtų būti... Apie tą pasaulį, kuriame žmogaus tyrinėjimo objektas vaizduoja žmogaus elgesio motyvus;

žvelgiant iš šono tiesiai, konstatuojant iš minties taško, šiuolaikiniame teatre daugelyje spektaklių aktoriai drįsta pasirodyti scenoje ir vaidinti nuoga krūtine, plikomis rankomis, basomis kojomis... Atrodo, kaip kiaulės. Mat, galima pagalvoti, jog po sceną straksi, slampinėja striptizo ereliai... Sunku patikėti, kad vargšai aktoriai neturi kuo apsirengti, o teatro drabužinės senai išvoktos...

Atvirai kalbant, mūsų teatruose nuo XV a. teatrinio kostiumo srityje - tikras chaosas. Didžioji natūralizmo raidos banga prasidėjusi XV a. ir atėjusi iki mūsų dienų, paremta lėtu metafizinio žmogaus virsmu į fiziologinį žmogų. Tragedijos žmogus yra metafizinis, sukurtas iš dogmos ir logikos. Kadangi kūnas buvo atmestas, o protas vertinamas, kaip vienintelis ir įdomiausias visame žmogaus organizme, tai ir drama gali vykti ore, grynojo proto srityje. Tada kam reikalingas realus pasaulis? Kam rūpintis ta vieta, kur vyksta veiksmas? Kam stebėtis keistu kostiumu, netikroviška aktorių pjesės teksto artikuliacija? Kam įžvelgti, kad valdovė Didonė yra berniukas, po kauke slepiantis dygstančią barzdą?... Visa mūsų teatro istorija sutelkta į šį fiziologinio žmogaus triumfą... Ko norėti, palyginus, visa mūsų teatro publika yra jauna...

Šiuolaikinė mūsų scenos apranga yra apgailėtina. Toks įspūdis, kad visi scenografai, kaip susitarę, viską tempia iš Gariūnų turgavietės... Žiūrovas drąsiai gali pats lipti į sceną, kaip į skuduryną, paieškoti sau drabužių ir apsipirkti... Manau, dėl tos priežasties kiltų dar didesnis noras lankytis teatruose... Tai gi, gerbiami scenos menininkai, patenkinkite publikos poreikį ir į teatrą sugrįš žiūrovas.

Teatre viskas tarpusavyje susiję... Apie tai, ką Aš jums kartoju, jau XIX a. gale Emilis Zolia rašė: „...teatras, kaip gražus žaisliukas... teatras, kaip lavonas, kuriam reikia įšvirkšti šviežio kraujo... teatras, kurio scenoje vaikštinėja popierinės figūros ir manekenai, neturi nieko bendro su gyvenimo tiesa ir tikrove."

Teatrofilas DŽIUZEPĖ vakar buvo To GERO VARDO Geram Teatre. Matė spektaklį, kuriame daug fizinių elementų, bet neprieinamų visiems. Tai šauksmai, skundai, netikėti aktorių pasirodymai, staigmenos, visokie sceniniai triukai, nepaprastai gražūs kostiumai, aktoriai - nei nuogi, nei apsirengę, bet visos drapanos sukurtos ritualinių skudurų motyvais, šviesos efektai, kerinčio grožio balsai, disharmonijos žavesys, kelių muzikos taktų triukšmas, šlamesys, kvapai ir daiktų spalvos, fizinis judesių ritmas, kurio crescendo ir decrescendo prisidėjo prie visiems žinomų judesių pulsavimo, keisto rekvizito demonstravimas, kaukės, keleto metrų aukščio manekenai, staigi apšvietimo kaita, fizinis šviesos poveikis (nuo jos darėsi nei šilta, nei šalta ir t.t.)

Publikos šiuolaikiniame Gero Teatro gerame spektaklyje negalima pribaiginėti kosminiais transcendentiniais rūpesčiais. Geras Žiūrovas paprastai nepaiso ir jo nedomina, ar egzistuoja giluminiai minties ir veiksmo raktai, kurie padeda perprasti visą spektaklį.

tas Aktorius, kaip pasirodė scenoje žiūrovai nė nepastebėjo. Pasirodė ir, iš scenos nepasišalino, kol paskutiniame spektaklio veiksme nenukrito uždanga. Pasibaigus spektakliui, Tas Aktorius išėjo sveikas nusilenkti publikai.

Tai bent...

TAS AKTORIUS VERTAS AVIETĖS

Šiuolaikinis Aktorius turi būti smarkai laukinis. Laisvas, nesugadintas švietimo ir apšvietimo sistemų... Jis turi būti nieko negirdėjęs apie Stanislavskį, Brechtą, Michailą Čechovą, Tuminą, Nekrošių, Koršunovą... ir kitus... Jis turi būti, kaip laukinė obelis pakelės apleistoje sodyboje, blaškomas įvairios krypties vėjų, galingas, pasikrovęs, kaip atominės elektrinės reaktorius...

Tas Aktorius vertas daugiau...

- Kuris tau patinka Aktorius: Tas, kuris su ūsais? Ar Tas, kuris su barzda?

- Jie abu geri...

- Taip nebūna: abu geri... Vienas iš jų yra Tas, kuris geresnis?

- Geras Tas, kuris su ūsais...

- O Tas su barzda - geresnis?

- Aš taip nesakiau... Tai jūsų nuomonė.

- Nesupratau, dėl ko mes ir nesutariame...

- Gaila... Kad mūsų nuomonės tuo klausimu išsiskyrė.

Yra daug teatro tipų: DIDYSIS, kuris masinį žiūrovą pasitinka ir palydi pro auksinius karnizus. Yra ALCHEMINIS teatras, panašus į Balagano teatrą, Do Mi No Teatras, kurį lanko kultūros mažumos. Yra Sąlyginis teatras, kuriame tragedijos ašis - Likimas ir Žmogaus padėtis Visatoje. ŽIAURUMO Teatras, kuris nusiteikęs sukrėsti mūsų nervus ir širdį. Yra TEATRAS kaip šventė, tai ATEITIES TEATRAS arba UTOPINIS Teatras... Kuris geresnis? Žinia, kiekvienam savo.

Sunkiausias uždavinys Gero Teatro Gerame spektaklyje Geram Aktoriui matyti žiūrovą, stebėti jo akis, nenuleisti savo akių nuo žiūrovų salės, jausti, kad po kojomis yra scena, o šonuose - dekoracijos.

Dabar „Teatrai - Studijos" madingesni už tuos, taip vadinamus „Didžiuosius Teatrus". Natūralu, kad visų jaunųjų kūrėjų syvai, energija, išgalės ir pajėgos yra nukreiptos kurti sau patogius teatrus - studijas...

Geras Teatras savo gerus vaidinimus galėtų ir ženkliai sutrumpinti (išmesti tai, ko per daug), o prailginti pertraukas tarp daugiaveiksmių aktų. Juoba, neįmanoma, kaip reikiant, teatro bufete pasižmonėti. O norėtųsi iki galo, atvirai pasisakyti, dalyvauti bendroje diskusijoje, to vaidinimo aptarime. Čia, tuo tarpu, galėtų nuo scenos nusileisti ir aktoriai. Būtų pasiektas konsensusas. Ko per mažai, to gal turėtų būti daugiau... Bet ne per daug ...

„ - TEATRAS, kaip ir maras, - tai KRIZĖ, kurios atomazga - arba mirtis, arba išgijimas. Maras - lygių neturinti liga, visuotinė neganda, kuri baigiasi tik mirtimi arba kraštutiniu apsivalymu. TEATRAS - taip pat liga, nes tai tobuliausia pusiausvyra, kurios neįmanoma pasiekti be sugriovimų." - Taip kalbėjo Sorbonos universiteto dėstytojas, prancūzų dramaturgas, teatro ir kino aktorius, režisierius, teatro kritikas ir teoretikas Antonin ARTAUD.