Pasijuokime kartu

Vytautas Leščinskas

LAIMINGAS SKAIČIUS

Humoreska

Regis, atpratome į kultūros renginius bėgioti. Nerandame laiko. Paskui eurą galvas pametę lakstome. Net susimąstyti apie tai, kokioje dvasinio skurdo duobėje murdomės, nėra kada. Dažnas išvis iš tos duobės galvos kyštelti nesistengia.

O va, Čerbulėnas kartą pasistengė. Šovė mat galvon mintis artimiausią savaitgalį, užuot užmiesčio sode prastūmus ar namie prabindzinėjus, kokian kultūros aruodan įpulti ir užantį dvasinio peno prisižerti.  

Bet tada visu aštrumu dūrė klausimas: kur eiti?

Į sporto rungtynes, koncertą?..

Tokiomis pramogomis ir per televiziją užtektinai prisisotinti gali.

Į teatrą, parodą?..

Atsivertė Čerbulėnas populiarų savaitinį leidinį - lyg ir pusiau žurnalioką.

Priešais akis kaip televizoriuje sumirgo spalvotos ir bespalvės reklamos. Klientus egzotiškais valgiais viliojo restoranai, numuštomis pelėsinių sūrių kainomis kerėjo norfos, akcijuotomis vištų šlaunelėmis gundė maksimos, bešviniais langais garsinosi kažikoks uabas, visagalius nemokamus kursus žadėjo darbo biržos, prabangiais apartamentais hipnotizavo nekilnojamojo turto agentūros, fatališkas paslaugas siūlė greitųjų kreditų teikėjai ir laidojimo kontoros.

Ir taip toliau. Ir panašiai. Tik apie jokius ten kultūros atabradus niekas nė žodžiu  neužsiminė.

Išvestas iš kantrybės Čerbulėnas sviedė šalin spaudinį ir įsijungė radiją. Gal bent iš to klerkiančio aparatėlio išgirs ką tinkama? Apie naujus renginius diktoriai tarp visokių reklamų reklamėlių kas valandą juk tauškia.

Ilgai laukti nereikėjo. Po keleto minučių Čerbulėnas žinojo beveik visą artimiausios savaitės miesto pramogų repertuarą. 

Rinktis buvo iš ko, tad teko gerai galvą pasukti ir smegenis pavartyti, kol galop apsistojo ties vienu renginiu, per kurį, kaip skelbta, turėjo atsirasti proga akis į akį su literatūros ar šiaip meno šviesuliais susieiti. Gal net kokią gyvą garsenybę per menką atstumą išvysti. Tuo labiau jog renginio būta nemokamo.

Kol Čerbulėnas per gatvių kamščius troleibusu nusiyrė bemaž į kitą miesto galą, salę rado priburbintą sausakimšai. Vis dėlto aptiko, rodės, stebuklu išlikusią laisvą kėdę visai netoli scenos pakraščio. Dribtelėjo ant jos kaip tik laiku: užkulisiuose jau buvo beprasidedąs kažkoks sambrūzdis.

Bet scenoje - vis tiek nė gyvos dvasios. Gerą ketvirtį valandos palaukusi ir nieko nesulaukusi dabar bruzdėti ėmė publika. Tai pagelbėjo. Netrukus sujudėjo užkulisių užuolaidos ir į scenos vidurį iššoko toks plonas kaip smilga ponaitis. Pasimaivė, pastypčiojo, kol salė aprims. Tada sukaleno greitakalbe it genys:

-Malonu, kad jūsų, brangieji, prisirinko tiek daug, bet nelabai malonu, jog ne visi kviestieji meno pasaulio žmonės pagerbė mus savo apsilankymu... Neatvyko dėl pateisinamų priežasčių, mat... Va, gerbiamas poetas Kvintilijonas Karka-Pusdešris nikstelėjo dešiniąją koją, o kompozitorius maestro Kijus Tešla-Kiaušas persišaldė kairiąją ausį ir užkimo, tad patys suprantate, mat... Neatvažiavo ir pianistas Cezaris Poncijus Balabaika, nes jam kažkokie asocialai padarė ženkliai žymios turtinės žalos, mat. Na, trumpai sakant, šįryt tie šunsnukiai, atsiprašau, dar neišaiškinti asmenys,  nuzaglino, tai yra pavogė jo automobilį, mat...Ir paskutinė žinia: ką tik pranešė, kad nepasirodys nė dainininkė Patricija Kuldušaitė-Brūzgulė... Nes jos mylima kalaitė Mopsė netikėtai atsivedė net penkis šunyčius... Labai vertingos veislės kaliukus, ponios ir ponai... Rūpesčiai, vadinasi... Mat...

-O iš viso kas nors atvyko, ar nieko neturit? - pasigirdo klastingas balsas iš salės gilumos.

-Kaipgi, kaipgi, žinoma, turim! - apsidžiaugė klausimu pranešėjas ir, nutaisęs mįslingą miną, movė į užkulisius.

Po minutės į sceną išlindo ilgu stalu nešini pora vyriškių, iš kurių vienas buvo tas pats smilgos pavidalo ponaitis. Pasistatę stalą vidury scenos, patys prie jo ir atsisėdo. Paskui, kažką pasiknibždėjęs su stalo bendru, smilgius pranešėjas stryktelėjo iš  vietos ir vienu šuoliu atsidūrė prie scenos krašto. Pasikraipė, suplojo rankomis, matyt, tikėdamasis apraminti vėl pradedančią įsiaudrinti salę. Mirktelėjo kažkuriai iš pirmoje eilėje sėdinčių ponių. Pagaliau sutarškėjo:

- Mielieji, šiandien šitoje mūzų požemio menėje matome plačiašakio talento asmenybę - lyriką ir kritiką, vertėją ir eseistą, aktorių ir tapytoją Adeodatą Varpelę. Pasveikinkime daug žadantį kūrėją plojimais!

Salėje pasigirdo apyskystės katutės.

-Taigi ma... Žodį suteikiame mūsų daugialypiam svečiui! - vėl garsiai susvirbo pranešėjas ir, plastelėjęs atgal prie stalo, nutūpė ant savo kėdės.

Tada pamažu pakilo Varpelė ir, solidžiai kostelėjęs, prašneko. Monotoniškas jo vogravimas Čerbulėną netrukus ėmė lenkti į miegą. Gal iš tiesų būtų užsnūdęs, jei ne po kurio laiko įkritę ausin keisti žodžiai:

-...Aš skaičiau eilėraštį, prisiliesdamas prie Aristotelio...

Čia jau visi miegai Čerbulėnui išlakstė. Tik toliau nieko įdomu neišgirdo. Svečias paistė nežinia ką, sakytum, protui visai nesuvokiamus dalykus. Bet netrukus jau pusiau sapnuojantį Čerbulėną į tikrovę grąžino naujas Varpelės pareiškimas:

-... Tada aš prisiliečiau prie Vergilijaus...

Toliau - vėl tokia pat Čerbulėnui nieko nereiškianti monotoniška daug žadančio talento šneka.

Galiausiai plačiašakis kūrėjas paprašė:

-O dabar, gerbiamieji, leiskite man prisiliesti prie Salomėjos Nėries...

Čia ir Čerbulėnas pajuto trauką prie ko nors prisiliesti. Jau vakaro dalyviams skirstantis, jis prisilietė prie vienos damos rankos. Paskui drauge su ja apytuštėje kavinėje prisilietė prie taurės šampano. Vėliau - ir prie viso butelio. O, palydėjęs damą iki jos buto durų, net pamėgino lūpomis prisiliesti prie jos skruosto.

Grįžęs gerokai po vidurnakčio namo, Čerbulėnas pajuto žmoną delnu prisilietus jam prie veido. Paskui - ir prie nugaros bei kitų kūno vietų. Kočėlu.

Rytą, stovėdamas priešais veidrodį, Čerbulėnas stengėsi suskaičiuoti visus ryškiai švytinčius prisilietimus. Jų buvo dvylika. "Laimingas skaičius!" - su palengvėjimu konstatavo Čerbulėnas, nes buvo manęs, jog žmona spėjo prie jo prisiliesti kur kas daugiau kartų.