Kartą taip jau pasitaikė, jog noromis nenoromis teko būti vieno leidinio redaktoriaus įsidėmėtino pokalbio su potencialiu naujo rašinio autoriumi liudininku.

- Apie ką pageidautumėt rašyti? - atsainiai numetė nepažįstamam kūrėjui standartinį klausimą redakcijos vadovas.

- Noriu parašyti apie viską, - nė nemirktelėjęs pareiškė augalotas jaunuolis su nekalto kūdikio šypsena veide.

- Kaip galima parašyti apie viską? - nustebo redaktorius. - Gal pasirinktumėt konkretesnę temą?..

- Ne, noriu parašyti apie viską, - tvirtai pakartojo kūrėjas.

Redaktoriaus lūpas iškreipė skausmo grimasa.

- Apie visai visai vis... vis-ką? - išlemeno tarytum nematomos rankos trinktelėtas į sieną.

Atrodė, žmogų tuoj tuoj ištiks širdies smūgis.

- Žinoma, apie visai visiškai visiškiausiai visviską! - nė nemirktelėjęs patvirtino jaunuolis dar labiau pragiedrėjusiu laimingo naujagimio veidu.

Redaktorių ėmė tampyti traukuliai. Jis neįstengė ištarti daugiau nė žodžio. Buvo panašu, jog viršų toje dvikovoje ima priešininkas. Tad nusprendžiau redakcijos vadovą - gerą pažįstamą - gelbėti.

- Meldžiamasis, - kreipiausi į jaunuolį, - ar esi įsitikinęs, jog ne tik nori, bet ir gali parašyti apie viską?

- Šimtu procentų! - atšovė šis.

- Puiku, - apsidžiaugiau. - Tada imk ir parašyk apie nieką.

Vaikiškai tyras pašnekovo veidas ėmė rausti.

- Kaip tai - apie nie... nie-ką? - sumikčiojo jaunuolis.

- Matai, kaip išeina, gerbiamasis: jei jau gali parašyti apie viską - ir apie nieką brūkštelėti turėtų būti vieni niekai, - pasamprotavau.

Nors ir gerokai įkaitusiu, bet vis dar pakankamai giedru jaunuolio veidu perbėgo nerimo šešėlis.

- Taip, bet... apie nieką juk nieko ir nesugalvosi, - beviltiškai skėstelėjo jis rankomis. - Ką daryti?..

- Yra viena išeitis, - pasakiau.

- Nejaugi?.. Kokia?

- Tiesiog nieko nerašyti.

- Iš tikrųjų!.. - pagaliau susivokė kūrėjas ir jo veidas vėl įgijo pirminę - nekalto kūdikio - išraišką. - Tai jau tikrai sugebėsiu!