Pasijuokime kartu

INTERVIU

Juozas Pocius

Kur mūsų kolega žurnalistas Juozas Pocius?  Pasirodo, jis ir toliau gyvena pasinėręs į teatro spektaklių stebėseną. Jis konstatuoja, kad teatrus šiuo metu lanko didelės masės geranoriškai teatro menui nusiteikusios publikos. Kartais, į gero teatro gerą spektaklį net jam, visur praeinančiam,  sunku gauti teatro kasoje laisvos, rezervuotos kontramarkės. „Mes - ne tik krepšinio, bet ir teatro šalis. Teatro arenose verda kovos"... 

Peržiūrėjęs keletos teatro gerų ir ne visai blogų spektaklių su ryškia forma, bet nykiu turiniu, teko jam pamatyti  spektaklių  visai  be formos ir turinio... Ką padarysi?.. Visko meno pasaulyje nutinka... Geri šiuolaikiniai spektakliai, pasirodo, šiandien sukuriami ir iš telefonų knygos... Dramaturgija - nėra svarbiausias komponentas šiuolaikiniame teatre. Svarbiausia - „išmanioji koncepcija".  Kas tai yra? Juozas nežino. Bet įsitikinęs, kad vietoj dramaturgijos, teatro kūrybai tiktų ir visi žurnalistikos, publistikos, baletristikos žanrai...

Siūlome susipažinti su nauju Juozo Pociaus opusu teatrui, daugiaveiksme drama - komedija  „Interviu". Šypsokimės. Jauskimės, kad gyvename teatre. Atsiprašau, teatru. Štai jums naujas kūrinys. Apie vaikį ir panelę...    

Juozas Pocius

INTERVIU

(Ištrauka iš daugiaveiksmės pjesės)

Veikėjai:

Artistas

Reporterė

(Veiksmas vyksta gatvės, lauko terasinės kavinės aplinkoje. Artistas ramiai papsi pypkę, gurkšnoja kavą. Staiga, prie jo prisistato Reporterė.)

REPORTERĖ. Labas!..  Kaip gerai... Jus čia!.. Pačiu laiku!.. Fain... OK... Geras... Atrodo, visai netyčia, taip netikėtai, eidama pro šalį, jus pastebėjau. Jus, kaip tik  mums, esate reikalingas. 

ARTISTAS.  (Nustebęs). Kas jus tokia?

REPORTERĖ. Aš „Gyvenimo Skonio ir Būdo Kvapo" žurnalo žinių tarnybos reporterė.

ARTISTAS. Ko jums iš manęs reikia?

REPORTERĖ. Nieko.

ARTISTAS. Tai kodėl išdrįsot prie manęs, nei iš šio, nei iš to, be rimtos priežąsties prisiartinti?

REPORTERĖ. Aš drąsi. Priežąstį sugalvosim. Mūsų toks darbas.

ARTISTAS. Koks darbas?

REPORTERĖ. Mums dažnai, visada reikia būti arti įvykių...

ARTISTAS. Priminkite, koks čia buvo įvykis?

REPORTERIS. Na, jūs pats man atsiverkite...  Suprantu,  patyrėte šoką, dar pilnai neatsigavote...

ARTISTAS. Nesupratau?

REPORTERĖ. Kaip jūs dabar jaučiatės po viso to?

ARTISTAS. Po ko?

REPORTERĖ. Papasakokit mūsų populiaraus žurnalo „Gyvenimo Skonio ir Būdo Kvapo " skaitytojams,  kaip jums pasisekė  teatro scenoje pramušti galva sieną?

ARTISTAS. Šiuolaikiniame teatre viskas įmanoma.

REPORTERĖ. Kad ir gyvenime, paprastam žmogui, taip sektųsi...

ARTISTAS. Ir gyvenime, mes visada taip...

REPORTERĖ. Jūs turėjote patirti smegenų sukrėtimą? Nekalbant jau apie kitas rimtas traumas.

ARTISTAS. Esu patyręs daug daugiau sukrėtimų negu jūs galite tik įsivaizduoti...

REPORTERĖ. Nuostabu. Puiku... Kas galėjo pagalvoti? Tik pamanykit... Jūs - didvyris!

ARTISTAS. Aš - herojinio plano aktorius.

REPORTERĖ. Labai įdomu. Labai...

ARTISTAS. Kas labai?

REPORTERĖ. Smegenys sukrėstos, o galva - sveika...

ARTISTAS. Ko čia dėtos, anot jūsų: galva, smegenys?..

REPORTERĖ. Vienok, juoba...

ARTISTAS. Dažnai gyvenime kvailystėms iškrėsti  galvos ir smegenų visai nereikia.

REPORTERĖ. Nieko sau... Kaip įdomu... Gal keliais žodžiais nusakykite, kaip vis tik dabar jaučiatės po to smūgio... galva į sieną?

ARTISTAS. Buvo užvaldęs įkvėpimas... Dabar, kai viskas baigėsi... jaučiuosi... šūdinai. Šlykščiai...

REPORTERĖ. Kas jus įkvėpė tokiam poelgiui?

ARTISTAS. Režisierius. Jis pasirinko mane ir nurodė man atlikti tą veiksmą.

REPORTERĖ. Norite pasakyti, kad jūsų kūrybos kelyje pasitaikė Režisierius su „įžvalga"?..

ARTISTAS. Šiuolaikiniame teatre beveik viską lemia režisieriai.

REPORTERĖ. Na nesikuklinkite, žinau, kad šiek tiek lemia ir aktoriai.

ARTISTAS. Kartais prisideda ir dramaturgai, scenaristai...

REPORTERĖ. Kartais... Užuominomis... Sakykit, ar tie režisieriai dažnai iš jūsų, kiek teko girdėti, reikalauja „beveik neįmanomo"?

ARTISTAS. Mums nieko nėra „neįmanoma"!..

REPORTERĖ. Kodėl?

ARTISTAS. Mes talentingi. Talentui nėra jokių ribų.

REPORTERĖ. Kas tiesa, tai tiesa.

ARTISTAS. Anokia čia tiesa...

REPORTERĖ. Ar yra dar kitų tiesų?

ARTISTAS. Režisieriai mums prikala į galvas labai daug vinių... Bet čia ne spaudai...

REPORTERĖ. Supratau. Čia tarp mūsų.

ARTISTAS. (Išsigandęs). Kas tarp mūsų?

REPORTERĖ. Pasitikėjimas... Ir nieko daugiau.

ARTISTAS. A...aaa.. Pasitikėjimas... Gerai. Manau, kad  šiuo atveju aš šiek tiek... padauginau...

REPORTERĖ. Ko padauginot?

ARTISTAS. Savo pasisakyme pridėjau perdėto, pašalinio atviravimo...

REPORTERĖ. Gaila, o aš jau pagalvojau...

ARTISTAS. Tikiuosi, kad nespausdinsit visko, ką spėjot pagalvoti?

REPORTERĖ. Nesitikėjau, kad jūs toks paslaptingas. Mes, žurnalistai, mokame paslaptis saugoti.

ARTISTAS. Norėtųsi tuo tikėti...

REPORTERĖ. Ir man norėtųsi. Suskaičiuoti, patikrinti, kiek tas Režiesierius prikalė jums į galvą vinių? Kaip tie režisieriai sau leidžia? Kaip jie gali? Jo... jo...

ARTISTAS. Va, va... jo jo... mat...

REPORTERĖ.  Artistų galvos, atsiprašant, nėra medinės...

ARTISTAS. Kai kam atrodo, kad mūsų galvos - geležinės. Režisieriai viską gali.

REPORTERĖ. Juk tai smurtavimas. Smurtui reikia priešintis.

ARTISTAS. Mes pasirengę kentėti ir iškentėti... Tokios mūsų visų perspektyvos...

REPORTERĖ. Vardan, ko? 

ARTISTAS. Vardan, Meno... Vardan, laimės gyvenime...

REPORTERĖ. Žinoma, žinoma... Menas menui... menas reikalauja aukų... Girdėtos mintys... Bet aš noriu dar iki galo sužinoti, ką nors iš jūsų intymaus, privataus gyvenimo... Ar jūs dar galite...

ARTISTAS. Mes dar galime ir labai daug...

REPORTERĖ. Nuostabu... Jūs - nepataisomi optimistai... Gal žinote, kas yra didžiausi mūsų visuomenės priešai?

ARTISTAS. Klimaksas ir impotencija.

REPORTERĖ. (Nustebusi.) Nejaugi... Kas jus kankina?

ARTISTAS. Didybės manija... Melancholija... Vidurių užkietėjimas...

REPORTERĖ. Jus esate stebukladarys?

ARTISTAS. (Kategoriškai). Ne.

REPORTERĖ. Maištininkas?

ARTISTAS. Ne.

REPORTERĖ. Tai kas?

ARTISTAS. Aš tas, kuris reikalingas teatrui.

REPORTERĖ. (Nustebusi). Ką jūs sakote... Kaip miela girdėti tai iš jūsų lūpų... Norėtųsi jus apkabinti. (Staiga suskamba Reporterės mobilusis). Alio!.. Klausau!.. Ugniagesiai ant stogo... Gaisras!.. Kur? Dega teatras!.. Kaip įdomu!.. Skubu, lekiu, skrendu į įvykio vietą!.. (Artistui). Labai atsiprašau. Kažkas, kažkur dega. Privalau suspėti į įvykio vietą pirmoji. Mes dar susitiksime. Įdomų pašnekesį būtinai pratęsime. Atsiprašau. Iki pasimatymo... (Nueidama). Tik pamanykit: galva sieną... Berods, į idiotą nepanašus. Didis Artistas!.. Bet kokia viso to prasmė? Ar aktualu šiems laikams? Verta susimąstyti. Bet čia bus kitas klausimas. Kitam kartui. Šiandien gana...  Pakaks...(Išbėga.)

ARTISTAS. (Nusiminęs). Mes dar pratęsime... Kodėl gi, ne? Ne, tai ne. Visko nutinka...  (Pauzė).  Kodėl žmonių įdomius, savaip besimezgančius santykius, šiltus, turiningus bendravimus turi būtinai nutraukti gaisras arba kitokios stichinės nelaimės?..

O juk taip norėjosi pratęsti, tą patį pakartoti, kad ir kur nors,  mažiau viešoje aplikoje...

  (Atsidusęs). Gaisras - didelė nelaimė. Gaisras sudegina tiltus, namus ir dar, kažką...

 (Fonogramos garso takelyje pasigirsta gaisrinės sirena. Krenta uždanga.)

 Žiūrovų salėje jaučiamas stiprus dūmų ir smalkių kvapas. Nuoširdi teatro publika sprunka į teatro bufetą atsigaivinti čiulpinukais ir karštu šokoladu. Tuo metu pro orlaidžių skyles teka skysčiai. Televizija rodo sniegą. Balta, balta...)

PIRMO VEIKSMO GALAS. PERTRAUKA.