Kailiniuotam Patamsiui bepigu stypsoti, bet striuką striukelę, ne ką žemiau bambos tesiekiančią, užsitraukusiam Iškūrai vėjas it pikta pamotė nagais nugarą raižo.

-Šalta, - sako Iškūra.

-Vėsoka, - pritaria Patamsis.

Tik žiūri abu - plento tolybėje lyg kažkoks vabalėlis sujuda. Artėdamas didėja ir didėja.

-Gal autobusas? - viliasi sustipęs Iškūra.

-Gerai būtų! - atrėžia įšutęs Patamsis. - Ne joks ten autobusas. Kažkokia nususus fūra.

Tylėdami palaukia abu, kol sunkvežimis artyn privažiuoja.

-Matai? - atkiša sugrubusį pirštą Iškūra. - Du ratus pakėlęs ritasi. Kam jis - šitaip?..

-Regiu, - atsiliepia Patamsis. - Nekvailas šoferis. Degalus taupo. Ir padangos mažiau dyla.

-Sakyk tu man! - stebisi Iškūra. - Kiek visur visokios naudos gali išpešti. Kitąsyk nė nepagalvosi... Kad taip žmogus, užuot dviejomis kulniavęs, viena koja įmanytų šokuoti!.. Į darbą, sakysim, kaire nulinguoji, namo - dešine parmosuoji. Gražumėlis... Batus dvigubai rečiau reikėtų pirkti.

-Hm-m... - susimąsto Patamsis. - Ir šiaip aiškių pažangos galimybių neišnaudojam. Netgi dabar, prasidėjus euramečiui, kai visus, tegul ir paslėptus, rezervus reikia išjudinti, ekonomiką nuo galvos ant kojų atversti.

-Kokius dar ten rezervus - atversti?.. - vėjo gūsiui ausin mušus nelabai nugirsta pašnekovą Iškūra.

-Pš-šš!.. - nusišnypščia Patamsis. - Rezervų - per akis. Anava, šuo skersai plento skuodžia. Va: stabtelėjo palei akmenį, pakėlė koją... O štai - nuleido. Įsivaizduokim, ką laimėtų to amsiaus šeimininkas, jei išmokytų jį ištisai trimis lakstyti!

-Et, ką jau ten... - braukia snarglį Iškūra.

-Žiūrėkim! - nepasiduoda Patamsis. - Nuolat pakelta koja šuo, matyt, būtų ekologiškesnis - nešlakstytų kas kelinto krūmo, išsišvirkštų vienoje vietoje. Namuose mažiau pritapnotų, rečiau grindis tektų mazgoti...

Čia įkvėpimu kaistantį Patamsį pertraukia besustyrantis Iškūra:

-Kodėl mums už būdelės neatsistojus? Nuo vėjo atsigintume.

-Tikrai... Kūno šilumos sutaupytume, - sutinka Patamsis.

Apeina abu keleiviams prisiglausti sukaltą paviljoną, sustoja jo priešingoje pusėje.

Lentinė sienelė iš tiesų vėjo jėgą gerokai mažina.

-Dabar - kitas reikalas! - netveria džiaugsmu Iškūra. - Galėjom ir anksčiau apsižiūrėti...

-Taigi, taigi... - murmteli Patamsis ir staiga suklūsta.

Abu aiškiai girdi, kaip pro stotelę prabirbia kažkas didelis.

-Ar ne autobusas?! - rikteli Iškūra ir kaip gerai paspirtas futbolo kamuolys iššoka ant kelio.

Paskui jį iš užu sienelės išsirioglina Patamsis. Bet autobusas - jau gal šimtą metrų nuo stotelės nubirbęs.

Iškūra jam pavymui dar paskėsčioja rankomis, parėkauja. Patamsis dėl visa ko įsišauna burnon du pirštus ir keliskart švilpteli. Niekas negelbsti. Autobusas nenumaldomai tolsta.

-Jokiam keleiviui išlipti nereikėjo, tai, ir nesustojo, - spjauna Patamsis. - Vairuotojas mūsų juk negalėjo matyti.

-Sutaupėm, vadinasi ... - šluosto nosį Iškūra. - Kito autobuso gerą valandą teks laukti... Atgal už būdelės lįskim!

-Siūlymas - logikos rėmuose, - konstatuoja Patamsis. - Negi vėjapūtoje kiurksosim?

Nelaimėliai sutartinai atsidūsta ir vėl kėblina užuovėjon.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-10-03 10:56

Atgal