Vladas turėjo keistą įprotį: sutiks vaikutį - būtinai paglostys, pasiteiraus, kaip gyvena, ar neskriaudžia tėveliai, pasidžiaugs, kad „dukrytė" arba „sūnelis" gerokai paūgėjo, pagražėjo.

- O gal tie vaikučiai tikrai tavo? - pasiteiravo Spitrienė. - Juk niekas kitas su svetimais vaikais, taigis taigis, taip nesicackina, nemeilikauja, kaip pats.

- Nežinau, tik nemanyk, kad aš palaidūnas. Tokiame miestelyje kaip mūsų, šimts pypkių, nepaišdykausi. O jeigu atvirai, tai juk mes visi esame broliai ir seserys, to paties Dievo tvariniai. Kaip sakė kunigas Pranciškus, prieš Aukščiausiąjį visi lygūs, vienodomis dovanomis apdovanoti. Juk parašyta: mylėk kitus taip pat, kaip save patį.

- O gal priešingai: mylėk save labiau nei kitus? Aš suprantu - meilė - tai davimas, dalijimasis su kitais tuo, ką turi. Nemylėdamas savęs, nepamilsi kitų. Taigis taigis...

- Palauk, palauk, kaimynka, tamsta čia mane, šimts pypkių, galutinai subalamutinai... Man reikia pasitarti su klebonu Pranciškum, pasižiūrėti, kaip auga tos dukrytės, sūneliai...

54.

Ku-kū, ku-kū,

Kiek, Vladai, tu turi vaikų?

- Vaikučių turiu nemažai,

Bet mus nespaudžia tie vargai.

Jie teikia vien tiktai paguodą

Ir širdžiai atgaivą teduoda.

55.

Bradas: - O kaip būtų gera, jeigu galėtum

nemąstyti apie tai, apie ką nenori mąstyti...

- Bet neįmanoma įsivaizduoti nemąstančio žmogaus, - užginčijo sūnus Viciulis.

- Nesutinku, - užprotestavo tėvas. - Visi tik galvoja, o mąsto - retai kas. Bet aš, berods, pasakiau: nemąstyti apie ką nenori, o ne apskritai - nemąstyti. Tai skirtingi dalykai. Kaip diena ir naktis, šimts pypkių.

56.

Pranelis: - Ar tamstai, Vladai, sunku prašnekinti savo žmoną?

- Šiaip ji tylenė, bet kai reikia - pasišnekam. O kodėl, Praneli, klausi?

- Aš saviškei tai jau kuris laikas negaliu nė žodžio pasakyti. Ji labai nemėgsta, nepakenčia, kai ją kas nors pertraukinėja.

57.

Po atlaidų, ar turgaus dienų Spitrienė pirmoji skubėdavo į rinkelę surinkti arklių „obuolių", nes juos mėgstą kiaulės greitai tunka.

- Tai švarini, tvarką darai, - vis pagirdavo ją viršaitis.

Moteriškė patenkinta:

- Kaipgis, kaipgis, turi būti švara. Pridergia po langais ir išsivažinėja visą brudą palikę...

- Bet tamsta surenki tik brangiausią turtą, už kurį galėtum ir pašluoti.

- Nuo kada, ponuli, šūdas pasidarė turtas? Surink ir dar pašluok? Kokia man nauda?

- Nesibrangink. Jeigu nenorėsi pašluoti pati, atsiras kiti. Pagalvok...

- Sakai atsiras? Gali ir atsirasti. Dabar žmomės gobšūs. Bet kas po mano langais, tai ir mano. Žinoma, galėsiu ir tas šiukšleles surinkti. Kam kitus miestelio žmonelius bevarginti. Taigis, taigis, - susitariam, taip...?

58.

Vladas: - Labas, ponia Spitriene. Kurgi dabar skuodi, tokia nušvitusi? Bene geležiuką radai?

- Geležiukas - šūdukas. Geresnė naujiena - anūkėlis kalbėti išmoko.

- Šaunuolis, šimts pypkių. Tikrai yra kuo džiaugtis. Tai kada vaikščioti spėjo išmokti?

- Nė pati nežinau. Rodos niekas nemokė. Jeigu neklystu, taigis, taigis, tai tik į devintą mėnesį įsirito - ir aida per visą kambarį.

- O kalbėti, sakai, taip pat greitai išmoko?

- Nejaugi meluosiu. Greitai, labai greitai...

- Meluoji, Spitriene, ir ausys nerausta!

- Aš meluoju? Kaip tamstai ne gėda? Savo gyvenime nesu niekam nieko sumelavusi...

- Tikiu, Spitriene, tikiu. Bet apie tą vaikelį tikrai netiesą pasakei. Atsimink - ir vaikščioti, ir kalbėti vaikai pra-de-da, o visa ko kito išmoksta arba - tiksliau, yra išmokomi.

- Na ir gudriai čia paporinai, Vladai, mandriai ir, ko gero, teisingai. Ačiū, kaimynėli.

59.

Kai per vieną Brado gimtadienį visi gerokai įkaito, Spitrienė neiškentė ir pasiteiravo, kiekgi tas ponas Vladas beturįs metų.

- Nežinau, miela ponia. Tikriausiai nė vienų. Tų, kuriuos turėjau, jau neturiu - nugyvenau. O kiek dar bus, užmušk, negalėčiau nuspėti.

60.

Spitrienė: - Pasakysiu, Vladeli, tau naujieną. Vakar vakare girtas kaimynas nuo stogo kopėčių nukrito.

- Užsimušė ar tik susižalojo?

- Sveikut sveikutėlis.

- Negali būti!

- Gali. Gerai, kad dar tik ant antro laiptuko tebuvo.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-11-01 10:45

Atgal