Pasijuokime kartu

PLUNKSNOS  BROLIAI: Nuotaika

Žurnalistam Lietuvoje

visiškai neblogai klojas.

O jei kam kiaura alkūnė,

tai tas paslaptim tebūnie.

Žurnalistai Eldorado

kolei kas mus nesurado

Ir už žodį, nors stiproką,

dar po dolerį nemoka.

Visų pirma labai svarbu,

kad visuomet yra darbo.

O jei ne visad sumoka,

dėl to liūst neapsimoka.

Sako, laikraščių tiražas

kolei kas dar esąs mažas.

Ir kol kas dar mūs tėvynėj,

sako, esą daug laukinių.

Jei jau šneka taip leidėjas, -

padirbėsim iš idėjos.

Nors kitur tas nemadoje,

tegul liks dar bent spaudoje.

Šiaip jau būklė mūsų svarbi.

Spaudos žmogų visi gerbia.

Jei svečiuos kur tenka būti, -

užufundija čėrkutę.

Sako, spaudos pionierius

juk negali būt negėręs.

Taigi tiktai ši patieka

žurnalistui ir belieka.

Kai kas statosi mūriuką

ar šiaip jaukų lizdą suka.

Bet kolega žurnalistas

pas mus šito neišdrįsta.

Jam kol kas juk reik rašyti,

kaip mūriukus statos kiti.

Be to, pravartu žinoti,

kad jam nėr ko išeikvoti.

Kolei kas pas mumis spaudą

su glėbiu dar nieks negaudo.

Pas mus, mat, kiti dalykai:

daug kas skaito, tiktai dykai.

Šitokioj aplinkumoje

daugel kas patiestų kojas.

Bet lietuvis žurnalistas

dar bankrotų  nepažįsta.

1934 metai, Kaunas

Petras Pūkelis - Jonas Šimkus

Petro Pūkelio slapyvardžiu pasirašinėdavo žurnalistas, rašytojas, redaktorius Jonas Šimkus. Šį eilėraštį  sukūrė dirbdamas "Lietuvos žinių" laikraštyje.  Dabartiniais poezijos masteliais vertinant, eilėraštis silpnokas. Tačiau jis įdomus tuo, kad atskleidžia tuometinę žurnalistinio gyvenimo "virtuvę".

Jonas Šimkus gimė 1906 m. rugpjūčio 17 d. Rygoje. 1925 metais baigė Palangos progimnaziją. 1927 metais persikėlė į Kauną, mokėsi suaugusiųjų gimnazijoje. 1930-1931 metais buvo vienas iš žurnalo „Trečias frontas" organizatorių ir bendradarbių. 1933-1940 metais dirbo laikraščio „Lietuvos žinios" redakcijoje, bendradarbiavo laikraštyje „Sekmadienis".

Eilėraščius pradėjo spausdinti 1925 metais. Išleido poezijos rinkinius "Užu durų" (1927 m.), Pasakos iš cemento (1929 m.), apsakymų rinkinį "Kova dėl Dievo" (1937 m.). Parašė kritikos straipsnių, recenzijų, feljetonų, atsiminimų apie Petrą Cvirką, Liudą Girą, išvertė užsienio rašytojų kūrinių.

Jono Šimkaus poezijai būdinga miglotas lyrizmas, prozaizmai, šūksminga retorika, miesto peizažas. Prozoje ryškios socialinio supriešinimo tendencijos, natūralizmo ir ekspresionizmo apraiškos.

Prasidėjus Lietuvos okupacijai, jis pritarė sovietų valdžiai, 1940-1941 metais redagavo laikraščius „Lietuvos aidas", vėliau - šį laikraštį pakeitusius „Darbo Lietuvą" ir „Tarybų Lietuvą".

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dirbo Maskvos radijo lietuviškų laidų redakcijoje. 1942 metais redagavo laikraštį „Tiesa", 1943-1945 metais „Tarybų Lietuva" ir jo priedus „Literatūra ir menas" (1942-1944 m.), „Pionierius" (1943-1944 m.). 1946-1949 metais buvo laikraščio „Tiesa" redaktoriaus pavaduotojas ir savaitraščio „Literatūra ir menas" vyriausiasis redaktorius.

1946 metais, kaip "Tiesos" korespondentas,  dalyvavo karo nusikaltėlių Niurnbergo teismo procese, parašė "Tiesoje" pluoštą apybraižų iš šio proceso.

1948-1954 metais buvo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas. 1954-1957 metais - žurnalo „Pergalė" vyriausiasis redaktorius. 1956 metais jam buvo suteiktas LSSR nusipelnęs kultūros veikėjo garbės vardas.

Išleido apsakymų rinkinius "Apsakymai" (1953 m.) ir "Ryt bus gražu" (1962 m.). Išleido knygas apie literatūrą "Tarybinė lietuvių literatūra" (1951 m.) ir "Apie literatūrą" (1956 m.). Jose aktyviai propagavo socialistinio realizmo dogmas. Jono šimkaus kūryba turėjo įtakos lietuvių literatūros sovietizacijai.

Jonas Šimkus mirė Vilniuje 1965 m. spalio 28 dieną. Po mirties, 1968-1971 metais išėjo penkių tomų Jono Šimkaus "Raštai".

Vytautas  Žeimantas