Pasijuokime kartu

Virgilijus Juodakis

 MOTYVACIJA DIRBTI

Tą rudenį būsimų žurnalistų studentiška talka bulves kasė Dzūkijoje. Netoli Palūšės aerodromo. Vagos ilgų ilgiausios, o dangus kasdien varvino skystus lietučius. Lygiai tiek, kad sugadintų darbinę nuotaiką ir gerokai sodrėkintų rūbus. Ne tik studentai, bet ir ūkio žmonės tokiomis dienomis į darbus nesiveržė. Ypač sunku išsijudinti būdavo ryte. Betgi nekrutėsi - ne tik bulvių, bet ir jokio uždarbio neturėsi. Tiek to - kišenes prisikimšti šlamančių niekas nesitikėjo. Betgi sarmata buvo per dieną neužsidirbti tiek, kiek pravalgome. Ką daryti? Kaip rytais išjudinti iškrutinti talkininkus?

Vieną rytą man galvon šovė geniali mintis. Neskambinau varpais, nedaužiau kieme pakabinto gelžgalio. Į jo skardų garsą niekas dėmesio nebekreipė.

Pasiėmiau iš virtuvės atneštą kibirą su tradicine rytmetine koše ir nužygiavau visų pirma į merginų kambarį. Po pažąstimi turėjau krūvą aliuminnių lėkščių. Čia į kiekvieną krėčiau po samtį pusryčių davinio ir dalinau tiesiog į lovas. Pradžioje, žinia, pasigirdo gausoki kikenimai. Bet netrukus aptilo ir pasigirdo šaukštų skrebenimas.

Į bernų kambarius pusryčių nenešiau. Po rytmetinės košės davinio darniai sukilusios mergužėlės taip sugėdino vis dar drybsančius bernužėlius, kad neilgai trukus visi jau buvome bulvių lauke. Pasisekė. Man pasisekė, kaip šiandien sako psichologai, tokiu keistu būdu sužadinti studentų širdyse teigiamą motyvaciją komunistiniam darbui.Tą dieną uždirbome netgi keliomis kapeikomis daugiau, negu pravalgėme.

Kelis rytus po to pakakdavo tik pažvanginti koridoriuose tuščiais kibirais. Gėdos jausmas dar  nebuvo visiškai išgaravęs

*  *  *   *   *

 Kitą kartą šalia Vievio dorojome morkų derlių. Geležnkelio stotyje jo laukė vagonas, iki vakaro reikėjo jį pripildyti. Morkų laukė Maskva. O vagos ilgos, kilometrinės. Iš viso jų dvylika vienu metu talkininkų apsėstos. Kiekvienoje vienas rauna, du lapus laužo, ketvirtas į priekabą pilnus krepšius nešioja. O nugaros jau iki pietų paskaudo. Traktoriukas priekabą tiesiog pašonėje pastato, kad kuo arčiau krepšius būtų nešti. Ūkio agronomas nervuojasi. Jam įsakyta iki vakaro įvykdyti užduotį. Natūralu, kad pabandėme ieškoti būdo, kaip paskatinus talkininkus „pakelti girnas". Nutarėme organizuoti lenktynes su prizais. Jis apžergė savo motociklą ir netrukus grįžo iš parduotuvės su lauknešėliu. O jame - trys ar keturi butelaičiai paties pigiausio vaisiuku vadinamo obuolinio vynelio. Padėjome juos gale dorojamų vagų.

Prieš tai, žinoma, paaiškinome kas ir kaip - tai prizai, ar premijos (vadinkite kaip norite) tiems, kas pirmieji baigs kasti savo vagą. Pirma, antra ir trečia vietos. Kartoti paaiškinimų neprireikė. Žaidimo taisykles studentai priėmė noriai. Ir puolė rauti morkas su keleriopa energija. Puikiausiai suveikė ne prizų kiekis ir kokybė, o paprasčiausiai patiko, kad vietoje bizūno buvo panaudotas saldainis.

Vagonas buvo pakrautas laiku ir užplombuotas išriedėjo Maskvon.

*   *   *   *   *

  Buvo ganėtinai vėlyvas ruduo. Dienos drėgnos ir vėsisos. Studentai tame pačiame ūkyje buvo paskirti rauti raudonųjų burokėlių. Su visais lapais juos vežė keliais karučiais ir vertė krūvomis į didžiulę brezentu dengtą laikiną palapinę. Čia ūkio senos moteriškaitės, sutūpusios kuri ant apversto kibiro, kuri ant kokios tvirtesnės dėžės, burokėlius valė. Lapus - dešinėn, šakniagumbius - kairėn. Darbas vyko sklandžiai, kol vieną rytą tos moterėlės nepaskelbė streiko. Neisime, pasakė, prie burokų, jeigu neduosite mums Valduko. Be jo nuobodu, peilis buroklapio nepjauna.

Dalykas tas, kad Valdukas tada buvo antro kurso studentas. Vėliau jis patapo originaliu mąstytoju, savitu literatu ir poetu - išaugo į Valdą Kukulą. O tada prieš porą dienų sunegalavęs nėjo į laukus burokų rauti. Bet ir vienišas gyvenamajame palociuje lovoje kirmyti nepanoro. Tad pats palengva prisigretino prie burokėlius nudarinėjančių moteriškių toje didelėje palapinėje. Prisigretino ir netrukus užkariavo visų moterų simpatijas. Mat be paliovos, tarsi radijas, kalbėjo ir kalbėjo, pasakojo ir pasakojo tai legendas, tai pasakas, tai kieno eiles skaitė ar filosofinius išvedžiojimus apie gyvenimo vingrybes klojo. Ir klojo paprastais žodžiais, lengvais sakiniais, taip, kad painių logikų ir suktų sentencijų nepažinojusios kaimo moteriškės viską suprasdavo ir linkčiojo viena kitai - matai, kaip būna, kaip gyvenime nutinka. O rankos mikliai automatiškai mėtė lapus - dešinėn, šakniavaisius kairėn.

Taigi, tą rytą, kai moterys paskelbė streiką, Valdas Kukulas jau buvo sveikas ir kartu su kursiokais patraukė į burokėlių laukus. Ūkio darbų prievaizdas buvo priverstas prašyti, kad leisčiau „tą šnekorių" į palapinę. Aš, žinoma, neprotestavau.

Netrukus Valdo liežuvis ir moterėlių peiliai darniai darbavosi vieni kitų labui.

*   *   *   *   *

Rašyti diplominį darbą yra rimtas darbas. Neretai ne žinių stoka, o kažkoks jaudulys kliudo, stresas plunksną sukausto ir tiek. Būna, kad ir motyvacijos pritrūksta.

 Kartą vienas sudentas atėjo suvisam pasimetęs. Nerašysiu, sako, šiais metais diplominio ir tiek. Kitąmet rašysiu.

Jau buvo pavakarė. Netrukus visos universiteto durys bus užrakintos. Pažiūrėjau, ką turi atsinešęs, kiek parašęs turi, kokias iliustracijas paruošė. Kiek pasiginčijom. Palauk čia, laboratorijoje, pasakiau, tuojau grįšiu ir kalbą baigsime.

Nubėgau į parduotuvę gretimoje gatvėje, nupirkau batoną ir litrą pieno. Grįžęs visa tai padėjau šalia jo. Čia tau pastiprinimas, pasakiau. Diplominį darbą turi gatavą, tereikia jį surašyti popieriuje. Iki ryto laiko turi pakankamai. Užrakinau laboratoriją ir išėjau namo.

Ryte darbas buvo parašytas. Batonas suvalgytas. Per kelias likusias dienas diplominį perrašė mašinėle (kompiuterių tada dar nebuvo), suklijavo iliustracijas. Ir sėkmingai apsigynė.

Motyvacija, ko gero, buvo netikusi, nes diplomantas aiškiai užpyko. Net nepadėkojo. Atsiėmęs diplomą nė bokalo alaus nepastatė. Daugiau jo nemačiau. Per dvidešimt penkerius metus tai buvo vienintelis toks atvejis.