Pasijuokime kartu

Bičiulį ir kolegą Joną Vėlyvį jau palydėjome Anapilin, o jis vis grįžta pas mus. Mintyse, kolegų suėjimuose, periodikoje, jo knygose. Man vis atrodo, kad jis kažkur šalia, čia pat, už medžio, kambario durų, namo kampo. Kad tuoj pasirodys ir nusišypsos savo miela dzūkiška šypsena. Širdimi jį jaučiu. O protu suprantu: neateis, nenusišypsos… Šis Jono eilėraštis paimtas iš žurnalistų poezijos knygos “Šitas aidas toli girdis…” Kiek jame sveiko ir gero humoro, gyvenimiškos patirties! Paskaitykime, pasijuokime kartu su Jonu.

Petras Žemkauskas gimė 1928 m. spalio 6 d. Raseinių rajono Gruzdiškės kaime. Gruzdiškės Garbės pilietis. Baigė Raseinių gimnaziją, Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. Du dešimtmečius dirbo pedagoginį darbą, kitus du - žurnalistas rajono laikraštyje, išėjęs į pensiją - du dešimtmečius ūkininkavo. Yra LŽS narys. Gyvena Kaune.

Tą rudenį būsimų žurnalistų studentiška talka bulves kasė Dzūkijoje. Netoli Palūšės aerodromo. Vagos ilgų ilgiausios, o dangus kasdien varvino skystus lietučius. Lygiai tiek, kad sugadintų darbinę nuotaiką ir gerokai sodrėkintų rūbus. Ne tik studentai, bet ir ūkio žmonės tokiomis dienomis į darbus nesiveržė. Ypač sunku išsijudinti būdavo ryte. Betgi nekrutėsi – ne tik bulvių, bet ir jokio uždarbio neturėsi. Tiek to – kišenes prisikimšti šlamančių niekas nesitikėjo. Betgi sarmata buvo per dieną neužsidirbti tiek, kiek pravalgome. Ką daryti? Kaip rytais išjudinti iškrutinti talkininkus?

Bet, kaip sakydavo Antikoj romėnai, kas neleidžiama jaučiui, tas galima Jupiteriui. Tuo labiau, jei jis ne koks ten eilinis, galima sakyt, menkareikšmis jupiteriokas, o net labai stambus jupiteris. Kaip antai toks vienas Seimo narys, savo laiku buvęs net premjeru, su amžina savo pypkute.

Šią kiniečių išmintį į LŽS svetainę atsiuntė mūsų kolega žurnalistas Juozas Šalkauskas. Gal kas šiuo klausimu turi savo patyrimą? Pasidalinkime.

Eilėraščio autorius Ipolitas Skridla - yra LŽS narys. Jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio žurnalisto garbės vardas. Pagal išsilavinimą ekonomistas, dirbo įvairų valstybinį, ūkinį darbą. Ilgą laiko tarpsnį buvo laikraščių ir žurnalų susivienijimo „Periodika“ direktorius. Rūpinosi respublikinių žurnalų, rajonų ir miestų laikraščių leidybiniais reikalais. Poezija domisi nuo mokyklos suolo. Yra išleidęs poezijos rinkinius „Dovana“, „Širdies virpesiai“, „Gyvenimo tarpsniai“, „O metai bėga...“. Jo eilėraščiai spausdinti lietuvių poetų meilės lyrikos antologijoje „Mudviejų vakaras“, žurnalistų poetų knygose „Šitas aidas toli girdis...“ ir Sušvieski, saule“, periodiniuose leidiniuose.

1966 m. sausį Vilniuje vyko SSRS žurnalistų tarptautininkų seminaras. Jam didelį dėmesį rodė ir aukščiausia tuometinė valdžia, nes į čia suvažiavo įtakingi „Pravdos“, „Izvestijų“, sąjunginio radijo ir centrinės televizijos apžvalgininkai. Seminaro užbaiga su stipriu palaistymu vyko Ministrų Tarybai priklausiusioje „Šešupėje“. Iš jos dauguma maskvietiškų svečių važiavo tiesiai į geležinkelio stotį, į vėlyvąjį traukinį „Kaliningradas-Maskva“. Kaip žurnalistų sąjungos valdybos konsultantui, man seminaro metu teko asistuoti dviems svečiams. Su jais ir sėdau į „Volgą“ palydėti iki stoties. Kaip tuo metu dar liesas (buvau neseniai po studijų) patekau per vidurį ant užpakalinės sėdynės tarp „izvestijų“ apžvalgininko Matvejevo ir TSRS užsienio reikalų ministro A. Gromykos padėjėjo gruziniška pavarde Ją per beveik pusšimtį metų pamiršau, pamenu tik vardą – Šalva. Automobilio priekyje prie vairuotojo atsidrėbė jo šeimininkas „Tiesos“ redaktorius Genrikas Zimanas.

Vieną pavasario dieną trečiakursis Vladas Kasperavičius paklausė manęs ar negalėčiau kurį rytą atsirasti savo sode kaip galima anksčiau. Kuriuo tikslu – tylėjo, tik prisimerkęs lyg tai šypsojosi. Žinoma, suintrigavo. Sutarėmė dieną be didesnio vargo.

Šią įdomią nuotrauką su sentencija į LŽS svetainę atsiuntė mūsų kolega Juozas Šalkauskas.

Atrodo tik vakar mūsų pasaulį paliko kolega Arnoldas Čaikovskis (1937-2010). Per 30 savo darbo metų jis triūsė laikraščių ir žurnalų redakcijose. Dešimt iš jų dirbome kartu „Tiesos" laikraštyje. Jis buvo produktyvus žurnalistas, rašė įdomius reportažus, apybraižas. O kai, anot jo, gyvenimas apkarsdavo, imdavosi satyros žanro. Rašydavo humoreskas, groteskus, feljetonus, pamfletus. Ši humoreska paimta ir jo humoro ir satyros knygos „Kas pyksta", tam ragai dygsta" (1999).

Apolinaras Juodpusis: Miniatiūros iš natūros - antras žiupsnelis. Apie būvusius redaktorius ir dar kai ką.

Žiūpsnelis medicininių ankedotų iš kolegos Juozo Šalkausko kraitelės.

Kolega žurnalistas Jonas Paulauskas atsiuntė mūsų svetainei trumpą filosofišką pamąstymą apie tris dalykus žmogaus gyvenime.

Naujos Virgilijaus Juodakio miniatiūros - apie kandidatus į Seimą ir garsųjį telšiškį

Šią smagią kompanija iš Žagarės vyšnių festivalio atsiuntė mūsų geras kolega Juozas Šalkauskas.

Eilėraščio autorius Ipolitas Skridla - yra LŽS narys. Jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio žurnalisto garbės vardas. Pagal išsilavinimą ekonomistas, dirbo įvairų valstybinį, ūkinį darbą. Ilgą laiko tarpsnį buvo laikraščių ir žurnalų susivienijimo „Periodika“ direktorius. Rūpinosi respublikinių žurnalų, rajonų ir miestų laikraščių leidybiniais reikalais. Poezija domisi nuo mokyklos suolo. Yra išleidęs poezijos rinkinius „Dovana“, „Širdies virpesiai“, „Gyvenimo tarpsniai“, „O metai bėga...“. Jo eilėraščiai spausdinti lietuvių poetų meilės lyrikos antologijoje „Mudviejų vakaras“, žurnalistų poetų knygose „Šitas aidas toli girdis...“ ir "Sušvieki, saule", periodiniuose leidiniuose.

Kolega Virgilijus Juodakis apie korektūros klaidas, rusiškus dokumentus ir Alberto Laurinčiuko pravardę.