Pasijuokime kartu

Teko girdėti, kad tarpukaryje buvo kilusi mintis sostinę Vilnių perkelti į Lietuvos centrą. Tas centras pasirodė besąs Šėtos miestelyje netoli Kėdainių. Kartą išlipau čia iš autobuso sumanęs pasidairyti kas įdomaus Šėtos kolūkyje, Lietuvos centre. Pataikiau ant veterano kolūkiečio Edvardo Kerulio...

Alfredas Girdziušas, gimė 1948.06.05 Paliesiaus kaime (Ignalinos raj.). Gyvena Lentvaryje. Nuo 1980 metų dirbo spaudoje. Fotografavuoja, rašo, kuria, kaip fotomenininkas rengia parodas, užvertė Lietuvos Seimo archyvus 1988-1995 metais fotografuotų politinių įvykių fotokadrais, beveik dešimtmetį Vilniaus licėjuje dėstė meno raiškos (fotografijos) pamokas, iki šiol „kvailioja“ savo kūrybinėje fotostudijoje, kai netingi – sėda prie žurnalo „Brandumos aidai“ redagavimo...

Šį eilėrašti „pasiskolinau“ iš Romo Demeniškio poezijos knygos „Demeniškių abscenas”, kurią 2011 metais išleido Vilniuje esanti leidykla „Žuvėdra”. Autorius pasirašė slapyvardžiu, galima būtų viską taip ir palikti, nors tikroji pavardė seniai man žinoma. Demeniškių kaime, esančiame Lazdijų rajone, 9 km nuo Gegutės, jau beveik dešimt metų gyvena tik vienas Romas – poetas, rašytojas ir žurnalistas. Ir jo kultūrinė veikla jau seniai peraugo ir Demeniškius ir Lazdijus. Talentui ribos ne kliūtis. Ir vadinamoji provincija – ne motais. O čia dar atsiverčiau Nacionalinės Mažvydo bibliotekos elektroninį katalogą. Tai jame Romas Demeniškis ir Romas Sadauskas – vienoje gretoje, kaip vienas ir tas pats kūrėjas... Taigi, paskaitykite gražios dzūkų šnektos...

Kai dirbau Gamtosapsaugos komitete, neretai komandiruotėje išbūdavau ilgesnį laiką. Kartą grįžusį mane gatvėse ir kitur pasitiko nustebę kolegos. Tu gyvas? O Misius sakė... Pasirodo, porą dienų prieš grįžtant, „Švyturys“ išspausdino mano darytą vilko žiemos miške nuotrauką. Žengia toks gražuolis tiesiai tau į akis savo žvilgsnį įsmeigęs... O amžinas šposininkas Vytautas Misevičius („Švyturyje“ dirbo 1953 – 1969) nešiojosi kišenėje tą numerį ir visur visiems pažįstamiems skelbė, kad tai paskutinis mano pagautas kadras. Vilkas mane sudraskęs, o redakcija miške radusi apkandžiotą fotoaparatą. Jame dar buvusi fotojuosta, o joje – šitas paskutinis kadras. Amžiną atilsį jam, amen.

Dažnas mano, kad Lietuva, televizija ir humoras yra trys sąvokos, kurios gali egzistuoti po vieną, gali egzistuoti po dvi, bet visos trys vienoje vietoje negali būti. Todėl kurti humoro laidą lietuviškoje televizijoje yra labai nedėkingas darbas, įsitikinęs laidos „Visi namie “, kurią LRT televizija pradeda rodyti jau šį šeštadienį, prodiuseris Haroldas Mackevičius.

Povilas Lapeikis Epigramos “teležvaigždėms” Algimantui Čekuoliui Televizijos laidų vedėjui Rūtai Mikelkevičiūtei LNK laidos “Valanda su Rūta” vedėjai

Feliksas Mačianskas gimė 1935 m. Budraičiuose, Raseinių apskrityje. 1954 m. baigė Betygalos vidurinę mokyklą, 1958 m. Vilniaus pedagoginį institutą. 1959–1962 m. ir 1964–1969 m. Lietuvos televizijos ir radijo komiteto vyriausiasis redaktorius, 1969–1982 m.šio komiteto pirmininko pavaduotojas televizijai. Nuo 1970 m. dėstė Vilniaus universitete, 1980 m. docentas. 1985 m. - Lietuvos nusipelnęs žurnalistas. 1990 m. apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją. 1991–1993 m. laikraščio „Lietuvos darbininkas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. 1992–1993 m. žurnalo „Lietuvos ūkis“ skyriaus redaktorius. Dirbo. savaitraštyje „Savininkas“. Parašė keletą apybraižų knygų, sukūrė scenarijų televizijos muzikiniams bei dokumentiniams filmams „Bernužėli, nesvoliok“, „Ar tiki“, „Duktė viena namie liko“ ir kt. Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. NŽKA narys, pripažintas meno kūrėjo statusas.

Kai dirbau VU Žurnalistikos katedroje, pirmakursiams tekdavo skirti užduotis padaryti nuotraukas tai portreto žanre, tai reportažiniu metodu, tai parodyti toninę ar linijinę perspektyvą. Pastarąją lengviausia padaryti fotografuojant geležinkelio bėgius. Ne vienas taip ir padarydavo. O man ne kartą teko eiti į KGB ir aiškintis, kad tokios nuotraukos man reikalingos ne kokiam ten špionažui, o studentams įskaitai gauti už linijinę perspektyvą.

Lietuvos nedraugų nuostata – išeinant pasilikti – realizuojama ne vien per priedangos organizacijas, bet ir per įsiterpimą į demokratinį valstybės valdymą – per partinę sistemą. Kai kurių sąjungų, akcijų, partijų kilmė – ne lietuviška, jos lojalumu Lietuvos valstybei nepasižymi, nes išsirito iš nedraugių kiaušinių, padėtų į Sąjūdžio lizdą.

Šį žurnalisto, redaktoriaus, buvusio Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros dėstytojo Liubomiro Viktoro Žeimanto draugišką šaržą į LŽS internetinį laikraštį atsiuntė kolega Alfredas Girdziušas. Kairėje piešinio pusėję yra L.V.Žeimanto parašas. O kas pasirašė piešinio dešinėje? Greičiausiais šaržo autorius. Kas jis? Kas padės atsakyti į šį klausimą?

Atrodo tik vakar mūsų pasaulį paliko kolega Arnoldas Čaikovskis (1937-2010). Per 30 savo darbo metų jis triūsė laikraščių ir žurnalų redakcijose. Dešimt iš jų dirbome kartu „Tiesos“ laikraštyje. Jis buvo produktyvus žurnalistas, rašė įdomius reportažus, apybraižas. O kai, anot jo, gyvenimas apkarsdavo, imdavosi satyros žanro. Rašydavo humoreskas, groteskus, feljetonus, pamfletus. Ši humoreska paimta ir jo humoro ir satyros knygos „Kas pyksta“, tam ragai dygsta“ (1999). Ji, matyt, buvo sumanyta, kai kolega Arnoldas dar dirbo liūdnai pagarsėjusio bankininko Genadijaus Konopliovo įsteigtuose periodinės spaudos leidiniuose. Vytautas Žeimantas

Eilėraščio autorius Ipolitas Skridla - yra LŽS narys. Jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio žurnalisto garbės vardas. Pagal išsilavinimą ekonomistas, dirbo įvairų valstybinį, ūkinį darbą. Ilgą laiko tarpsnį buvo laikraščių ir žurnalų susivienijimo „Periodika“ direktorius. Rūpinosi respublikinių žurnalų, rajonų ir miestų laikraščių leidybiniais reikalais. Poezija domisi nuo mokyklos suolo. Yra išleidęs poezijos rinkinius „Dovana“, „Širdies virpesiai“, „Gyvenimo tarpsniai“, „O metai bėga...“. Jo eilėraščiai spausdinti lietuvių poetų meilės lyrikos antologijoje „Mudviejų vakaras“, žurnalistų poetų knygoje „Šitas aidas toli girdis...“, periodiniuose leidiniuose.

Jonas Visockas gimė Valiūkų kame, Alytaus rajone.1954 metais baigė Alytaus pedagoginę mokyklą, 1966 metais – Vilniaus pedagoginį institutą. Mokytojavo Tauragėje, Pirmojoje Varėnoje, vėliau dirbo – valdiškose įstaigose. Aktyviai bendradarbiavo su “Šluota”, “Vakarinėmis naujienomis”,”Literatūra ir menu”, “Švyturyje”, “Jaunimo gretose”. Yra paruošęs poezijos rinkinius “Lenkiuosi nebyli malda” (1999), “Aš gyvenų tarp vyturių” (2010), satyros ir humoro rinkinį “Garstyčių medus” (1996). Jonas Visockas mielai sutiko bendradarbiauti ir su Lietuvos žurnalistų sąjungos internetiniu laikraščiu. Vytautas Žeimantas

Kažkada teko skaityti, jog žurnalistika skirta visuomenės šiukšlėms valyti. Tai prisiminti mane paskatino toks pranešimas: Portugalijoje teismas liepė įmonei, esančiai Porto mieste, grąžinti į darbą šiukšlininką, kurį jie atleido, nes šis į darbą ateidavo neblaivus, rašo „Reuters“. Anot teisėjo, įmonės direktorius neturėjo teisės atleisti jo iš darbo dėl to, kad šis išgėrinėja. Be to, įmonė turės sumokėti kompensaciją už 14 mėnesių nedarbo. Teisėjas pabrėžė, kad jo sprendimą lėmė tai, kad bendrovė nebuvo paminėjusi, jog ateiti į darbą neblaiviam – uždrausta.

Alfredas Girdziušas, gimė 1948.06.05 Paliesiaus kaime (Ignalinos raj.). Gyvena Lentvaryje. Nuo 1980 metų dirbo spaudoje. Fotografavuoja, rašo, kuria, kaip fotomenininkas rengia parodas, užvertė Lietuvos Seimo archyvus 1988-1995 metais fotografuotų politinių įvykių fotokadrais, beveik dešimtmetį Vilniaus licėjuje dėstė meno raiškos (fotografijos) pamokas, iki šiol „kvailioja“ savo kūrybinėje fotostudijoje, kai netingi – sėda prie žurnalo „Brandumos aidai“ redagavimo...

Kai dirbau Gamtos apsaugos komitete, man daug kartų teko su fotoaparatais keliauti po Gudų girią, Čepkelių raistą, ieškoti drevinės bitininkystės liekanų. Kartą buvo labai tvanki diena, kuprinė pačius nutraukė, kojos vos mane nešė link Musteikos kaimo nakvynėn. Staiga žiū – miško keliuku mane vejasi arkliuko traukiamas vežimas. Žinoma, apsidžiaugiau, Atsirado viltis, kad pavėžės. Pasivijo, bet nepavėžėjo.

Trečiadienis sovietmečiu buvo rutininė diena spaustuvėje budinčiam redaktoriui ir tam iš redakcijos darbuotojų, kam tekdavo padirbėti „šviežia galva“. Skaitome Spaudos rūmuose laužytojų surinktus puslapius (kur 1986 metais dar iki kompiuterių!) mudu su Viliumi Baltrėnu, savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Korektūros klaidos ištaisytos, tad Viliui belieka tik išraityti ant kiekvieno puslapio po parašą ir žodį „spausdinti“. Ne, pasirodo, dar ne viskas