Pasijuokime kartu

„Gimiau dar prie Smetonos. Paaugau, mokiausi Telšiuose. Net studijavau – Vilniaus universitete. Apie 40 metų dirbau Lietuvos TV. Kaip režisierius ir scenaristas esu „prikišęs nagus“ maždaug prie 100 filmų, daugiausia – dokumentinių, - teigia kolega Vidmantas Puplauskis. - Šis eilėraštis trinktelėjo į galvą važiuojant darban. Buvo tikrai gražus rytas. Dabar, regis, tokių nebebūna... Arba nebepastebiu...“

Šią pamokančią pasaką apie kirpėją Pasaulinės rinkimų dienos (Vasario 7) proga mums atsiuntė kolegė Rasa Liškauskaitė. Ačiū jai.

Leopoldas Stanevičius gimė 1936 m sausio 12 dieną Krikonyse, Ignalinos rajone. 1960 m. Vilniaus universitete lituanistiką, mokytojavo Šilutėje, Pagėgiuose, dirbo Lietuvos televizijoje, 1974–95 m. dirbo redaktoriumi „Minties“, vėliau ir kitose leidyklose. Periodikoje išspausdino humoreskų, satyrų, išleido knygas “Šviesa tavuos delnuos”, “Pasakos ir pasakėlės”. kuriose reaguojama į gyvenimo realijas, žadinama tautos atmintis, girdėti romanso intonacijų, nemaža ironijos, parodijų. Sudarė ir suredagavo tremties memuarų leidinių, paskelbė recenzijų Iš rusų ir vokiečių kalbų išvertė apysakų.

Šį eilėraštį į mūsų svetainę atsiuntė kolega Juozas Elekšis. Jo nuomone tai super eilėraštis. Jo autorius, deja, nežinomas. Gal jį žino kas nors iš mūsų svetainės skaitytojų? Būtų įdomu sužinoti. Vytautas Žeimantas

Gražių prisiminimų yra užsilikę iš mano ilgalaikių neakivaizdinių studijų Vilniaus universitete. Kai prisimenu docentą Joną Balkevičių ir jo vedamas sintaksės pratybas, istorijos ir filologijos fakulteto dekaną Juozą Pikčilingį, kuris mokė mus stilistikos ir kalbos kultūros, kitus garbius ir itin reiklius dėstytojus, dabar dažną kartą, per radiją ar TV klausydamas brolių žurnalistų kalbos, nebesuprantu, ar šiais laikais būsimiems žurnalistams nebedėstomi lietuvių kalbos dalykai, ar tie plunksnos broliai prarado savigarbą, kad taip negražiai lietuviškai vapalioja ir rašo.

Tais metais, kai pavasarį mirė J.Stalinas, buvau devyniolikos. Būtent tą vasarą gavau rimtą darbą Palangoje. Netgi dvi tarnystes visai vasarai. Vienoje būdavau užimtas nuo ankstyvo ryto iki vidurdienio. Antroje – nuo vakaro iki vidurnakčio. Iki vidurdienio buvau kalkuliatorius valgykloje „Jūra“. Vakarais toje pačioje „Jūroje“ grojau orkestrėlyje, tik dabar jau ji vadinosi restoranu.

Šį kalendorių mums atsiuntė kolega Juozas Elekšis. Jis jį pavadino nuostabiuoju. Manau, kad turėjo pagrindą taip pavadinti.

ŽURNALISTINIS KLUMPAKOJIS. Didžioji žiniasklaida „išsovietintoje“ Lietuvoje. Satyros.

Jonas Visockas gimė Valiūkų kame, Alytaus rajone. Baigė Alytaus pedagoginę mokyklą ir Vilniaus pedagoginį institutą. Mokytojavo Tauragėje, Pirmojoje Varėnoje, vėliau dirbo valdiškose įstaigose. Aktyviai bendradarbiavo su "Šluota", "Vakarinėmis naujienomis","Literatūra ir menu", "Švyturiu", "Jaunimo gretomis". Yra paruošęs poezijos rinkinius "Lenkiuosi nebyli malda" (1999), "Aš gyvenų tarp vyturių" (2010), satyros ir humoro rinkinį "Garstyčių medus" (1996). Jonas Visockas mielai sutiko bendradarbiauti ir su Lietuvos žurnalistų sąjungos internetiniu laikraščiu. Vytautas Žeimantas

Atrodo tik vakar mūsų pasaulį paliko kolega Arnoldas Čaikovskis (1937-2010). Per 30 savo darbo metų jis triūsė laikraščių ir žurnalų redakcijose. Dešimt iš jų dirbome kartu „Tiesos" laikraštyje. Jis buvo produktyvus žurnalistas, rašė įdomius reportažus, apybraižas. O kai, anot jo, gyvenimas apkarsdavo, imdavosi satyros žanro. Rašydavo humoreskas, groteskus, feljetonus, pamfletus. Ši humoreska paimta ir jo humoro ir satyros knygos „Kas pyksta", tam ragai dygsta" (1999). Ji dabar, kai Vilniaus meras A.Zuokas taip apkarpė troleibusų ir autobusų maršrutus, vėl tampa labai aktuali, ne kaip senais sovietinias laikais, įlipus į troleibusą, vėl dažnai reikia stumdytis alkūnėmis. Vytautas Žeimantas

Su Vytautu Misevičiumi gavome užduotį paruošti gausiai iliustruotą publikaciją tema „Nemunu plaukia laivai“. Apie darbštuolį Nemuną. Čia ir krovininiai, ir keleiviniai laivai, žvejų valtelės ir sėliai senais laikais ir pliažai dabar. Žurnalo „Švyturys“ redakcija rezervavo temai du atverstinius.... O kas iš to išėjo?

Juozas Subačius – žinomas žurnalistas, redaktorius. Ilgus metus dirbo pedagoginėje spaudoje. Buvo laikraščių „Tarybinis mokytojas“ ir „Tėvynės šviesa“ redaktorius. Kartu su Feliksu Paškevičiumi išleido humoro rinkinį „Gerti ar negerti?“ (2003), kuriame karčiu humoru bandoma įtikinti, kad gyvenimo kelias su stikliuku yra nepriimtinas,beprasmiškas. Vytautas Žeimantas

Ilgametė spaudos darbuotoja, žurnalistė Jūra Marija Baužytė yra pati parašiusi keletą savo, sudariusi ir parengusi spaudai kitų autorių kūrinių .Iš viso - 12 knygų. Periodinėje spaudoje išspausdinta apie 1000 jos straipsnių, apybraižų, humoreskų, feljetonų. Po savo vyro, žurnalisto Stasio Štikelio, parašiusio pirmąjį leidinį apie Lietuvos radijo istoriją 1926-1940 m., mirties, galutinai jį parengė spaudai. Knygos autorius buvo apdovanotas V. Kudirkos premija. Jos pačios knyga ,,Pavėlavusieji lieka stotyje" buvo nominuota 2009 m. V. Kudirkos premijai. J. M. Baužytei 2008 m. įteiktas Lietuvos žurnalistų sąjungos medalis ,,Už nuopelnus žurnalistikai". Panašius į čia spausdinamą paringavimą kūrinius autorė kūrė ir tebekuria dar nuo vidurinės mokyklos laikų. O temų jiems visada atsiranda.

Atrodo tik vakar mūsų pasaulį paliko kolega Arnoldas Čaikovskis (1937-2010). Per 30 savo darbo metų jis triūsė laikraščių ir žurnalų redakcijose. Dešimt iš jų dirbome kartu „Tiesos" laikraštyje. Jis buvo produktyvus žurnalistas, rašė įdomius reportažus, apybraižas. O kai, anot jo, gyvenimas apkarsdavo, imdavosi satyros žanro. Rašydavo humoreskas, groteskus, feljetonus, pamfletus. Ši humoreska paimta ir jo humoro ir satyros knygos „Kas pyksta", tam ragai dygsta" (1999). Tuo metu jis tikrai nežinojo, kad jo keliais dabar eis kolega Jeronimas Laucius... Vytautas Žeimantas

Tą dieną motorine valtimi mane plukdė gamtos apsaugos inspektorius A.Serva. Turėjau užduotį paruošti žurnalui „Švyturys“ fotoreportažą apie gelbėjimo darbus ledonešio metu. Staiga matau – plaukia rašomojo stalo dydžio lytis. Ant vieno krašto tupi šlaput šlaputėlis kiškis. Ant kito krašto vos už metro – šlaput šlaputelaitė laputė. Jokios neapykantos, jokios agresijos. Ne tas rūpi. Absoliuti taika. Kaip sako politikai – pilnas konsensusas. Kad taip būtų tikroje politikoje...

Kas žino, kokie 1923 metais buvo reikalavimai mokytojoms? Kaip jos turėjo elgtis? Kaip rengtis? Pasirodo, kad viska buvo nekaip paprasta. Dabar vargu ar atsirastų bent viena mokytoja,, kuri įvykdytų visus reikalavimus, keliamus 1923 metais. Su pelyte pažymėkite nuotrauką ir sužinokite, kokia tuo metu turėjo būti mokytoja. Šį tekstą mūsų internetiniam laikraščiui atsiuntė kolega Juozas Šalkauskas. Ačiū jam. Vytautas Žeimantas

Laba diena, kolegos, Šį smagų žemaitišką pasakojimą „Mona eželę“ apie ežiukus atsiuntė kolega Juozas Šalkauskas. Štai kas nutinka, „par minksta šėrdi ė šnapšelė...“ Pasijuokime kartu.