Su Vytautu Misevičiumi gavome užduotį paruošti gausiai iliustruotą publikaciją tema „Nemunu plaukia laivai". Apie darbštuolį Nemuną. Čia ir krovininiai, ir keleiviniai laivai, žvejų valtelės ir sėliai senais laikais ir pliažai dabar. Žurnalo „Švyturys" redakcija rezervavo temai du atverstinius.

Nutarėme pradėti nuo Kauno HES. Ir baigti kelionę Kuršių mariose. Ties Ventė ragu. Vytautas nuskubėjo į kažkokią upių kontorą gauti leidimus mums iki pat Rusnės sėsti, persėsti, lipti, išlipti bet kur iš bet kurio laivo. Tiek, kiek mums reikės.

Aš pradėjau nuo Panemunės tilto. Gražus šoninių turėklų raštas buvo. Dar žvyrą plukdantis baidokas pasitaikė. Netoliese žemsiurbė darbavosi. Ir joje pabuvojau. Du kadrus pradžiai jau turėjau. Į pavakarę uoste susitikome kaip sutarę. Laivas ruošėsi plaukti į Kačerginę. Įlipome. Junga, kapitono tiltelis ir laivo siluetas su žibintais nakties fone - dar trys kadrai. Iš viso jau turėjau penkis.

Ir tai buvo viskas. Su penkiais ir grįžau į Vilnių. Nes Vytas tai kairiame, tai dešiniame krante vis turėjo pažįstamų ir visokiausių reikalų. Vienur pietavome, kitur nakvojome. Nuo Jurbarko į autobusą sėdome. Kažkodėl Kretingoje atsiradome. Pas rajkoopsąjungos vadą. Tik po to Vilnių pasiekėme.

Du atverstiniai nesigavo. Bet vienas išėjo. Jame tilpo visos penkios nuotraukos. Ir tekstas nuo Kauno iki Rusnės.

BERLYNO DEŠRELĖS

Rytų Berlyne buvo atidaryta mūsų fotografijos paroda. Ta proga mudu su Mariumi Baranausku buvome pasiųsti atstovais. Taupumo dėlei šeimininkai apgyvendino mus ne viešbutyje, bet nedideliame butelyje kelių aukštų name. Maitintis turėjome patys. Tad vos apsistoję susiradome maisto parduotuvę už kampo. Nutarėme apsirūpinti proviantu visoms trims dienoms.

Parduotuvėje mus nustebino dešrų gausa. Ir plonos, ir storos, ir rinkėmis ir sveriamos, raudonose žarnose, geltonose, rudose. Nieko panašaus Vilniuje nebuvo. Akys apraibo. Už visas turėtas markes ir pfenigius krepšelin susidėjau visų dešrų po vieną. Išteko dar ir kepaliukui duonos.

...Visas tris dienas teko maitintis vien kepenine dešra, nes visos jos tokios tebuvo... Tik pakuotė vis kitokia.

Kitą kartą Varšuvoje kažkas panašaus nutiko, tik ten vietoje dešrų koldūnai pasipainiojo. Buvau alkanas. Vitrinoje pamačiau skelbimą, jog čia pigūs koldūnai. Užsisakiau net tris porcijas. Įvaliojau vos vieną, nes koldūnuose vietoje mėsos po žiupsnelį buvo įlipdyti rauginti kopūstai...

PORTRETAS

Padavė man paruoštą spaudai apybraižą apie nedidelio miestelio Pasvalio rajone kultūrinio gyvenimo šaunią organizatorę. Trūko portreto. Dėl vienos nuotraukos taip toli niekas nenorėjo važiuoti. Neapsimoka. Aš sutikau ton pusėn važiuodamas pakeliui tą portretą padaryti.

Buvo šiltas vidurdienis. Žingsniavau ir žmonių klausinėjau kur galiu rasti štai tokią pavardę. A dievai žino, dažnas atsakydavo, per dieną ji daug kur suskumba pabuvoti. Kažkodėl kas antras atsakinėdamas šypsojosi. O kas trečias labai jau smalsiai mane nužvelgdavo.

Šypsenas ir įtarius žvilgsnius netrukus išsiaiškinau. Susiradau ir apybraižos heroję. Bet nefotografavau. Už tokį poelgį didelio savaitinio žurnalo vyriausias redaktorius man nuoširdžiai padėkojo. Mat, apybraižos autorius buvo jo brolis. O apybraižoje aprašyta moteriškaitė visai ne kokia ten kultūros veikėja. Veikiau atvirkščiai. Visai atvirkščiai. Todėl ir šypsojosi žmonės, kai jos ieškojau...

O štai „Tiesa", H.Zimano „Tiesa" kartą neapsižiūrėjo ir supainiojo nuotraukas. Darbo spartuolio portretą pridėjo prie teksto apie naminės degtinės gamintoją, o samanės meistro portretą pridėjo prie teksto apie darbo pirmūną. Būna...

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-12-15 11:51

Atgal