Pasijuokime kartu

PIRMŪNAS

Teko girdėti, kad tarpukaryje buvo kilusi mintis sostinę Vilnių perkelti į Lietuvos centrą. Tas centras pasirodė besąs Šėtos miestelyje netoli Kėdainių. Kartą išlipau čia iš autobuso sumanęs pasidairyti kas įdomaus Šėtos kolūkyje, Lietuvos centre. Pataikiau ant veterano kolūkiečio Edvardo Kerulio...

Už ką ir kaip pagerbiami ūkio žmonės? Tokia linkme pakrypo mūsų pokalbis.

Nusišypsojęs E.Kerulis papasakojo tokį nutikimą.

Buvo šienapjūtės metas. Diena vakarop. Temo. Iš už miško artėjo tamsūs lietaus debesys. Toks Anūpras nutarė pasinaudoti gera proga ir pasivogti it parakas išdžiūvusio šieno vežimą savo juodmargei. Krauna su dukra, skuba po prakaitu. Tik staiga iš kažkur dviračiu grįžtantis sustojo šalia kolūkio pirmininkas J.Senovaitis. Geras buvo pirmininkas, ūkiškas žmogus, rūpestingas ir tvarkingas. Sustojo prie Anūpro ir klausia - ką darai? Taigi, sako šis, šienelis sausut sausutėlis, o lietus, va ateina, sugadins. Tai ir suskatau nors vieną vežimą išgelbėti.

Gerai sakai, tarė pirmininkas. Turi dar vienas šakes? Duok šen. Ir čiupęs padėjo šieną gelbėti. O pakrovęs liepė paskubom priveržtą kartį keravoti, kad vežimas neapvirstų, o pats ėmėsi važnyčioti ir su pirmais lietaus lašais įriedėjo į ūkio daržinę.

Rytojaus dieną sienlaikraštyje buvo aprašytas garbingas Anūpro poelgis gelbstint ūkio turtą. Paskelbta jam padėka ir paskirta premija. Ir raginimas - visi imkime pavydį iš pirmūno.

Anūpras nedemaskavo savęs. Pirmininkas manėsi labai pedagogiškai pasielgęs. Aš tylėjau, nes maniau šitaip gelbėju pirmininko gerą vardą. Mat tada dirbau sandėlininku ir priėmiau bei užpajamavau „išgelbėtą" šieną.

Tai kuris čia vertas pagarbos ir už ką?

Nenutariau ir aš, todėl niekur nieko neparašiau.

FILMAS JUBILIEJUI

Artėjo Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejus. Rektorius prof. J.Kubilius ir istorikų profesūra stojo tikron kovon su Maskva įrodinėdami, jog Vilniaus universitetas yra seniausias TSRS teritorijoje ir vertas jubiliejinių iškilmių. Maskvai tai nepatiko, ji sakė, kad Kaliningrado (Karaliaučiaus) universitetas yra senesnis. Bet mums tai netiko. Pagaliau mūsiškiai laimėjo ir prasidėjo pasirengimas iškilmėms. Akademiniai leidiniai, suvenyrai, freskos, remontai, bareljefai, interjero puošimas ir t.t.

Kuris laikas jau dirbau VU ir man šovė mintis filmo šia proga. Kai dirbau Vilniaus TV, gražiai sutariau su labai kūrybingu kino operatoriumi Kaziu Musnicku. Kartu ruošėme kelias laidas. Tad nebuvo vargo prisikalbinti jį imtis sumanymo. Jį labai sudomino sugalvota vaizdo ir teksto patalelė. Tekstą skaityti turėjo aktorius Tomas Vaisieta. Pats tekstas - gabalai iš Donelaičio „Metų". Vaizdai - iš kasdienio studentų gyvenimo. Studijos, tradicinės rudeninės talkos kolūkiuose, saviveikla, sportas, buitis, flirtas, užsiėmimai laboratorijose ir t.t. Sumanymas mudviem atrodė labai šaunus. Netikėtas, naujoviškas. Rašėme surašėme. Lapo kairėje - studentai bulves kasa, dešinėje - Tomo balsu Donelaičio būrai pluša ir t.t. apie viską.

Kai pagal buvusią tvarką mūsų scenarijus atsidūrė kažkuriame LKP CK kabinete, gautas atsakymas atšaldė bet kokį norą toliau dirbti. Paralelės „būrai - studentai", skelbė verdiktas, žemina tarybinius studentus, todėl nepriimtinos

PAGALBA

Vytautas Misevičius mėgo pasakoti tokią istoriją.

Kai jis dirbo, berods, Kretingos rajono laikraštyje, laikas nuo laiko į redakciją atvykdavo vieno kolūkio pirmininkas. Visada su lauknešėliu ar net dviem. O čia ir rūkytos dešros rinkė, ir traškus raugintas agurkėlis, ir lašinukas ir..., žinoma,  šarpyliu vadinamas pavilgas. Iš rugių ant garo išvarytas. Atsiklausęs, ar visi susirinkę, užrakindavo duris ir prasidėdavo išpažinties baliukas. Jis nuoširdžiai išsipasakodavo kas jo ūkyje blogai, kokios duobės ar nelaimė nutiko. Ir primygtinai prašydavo apie tas blogybes kuo plačiau ir aštriau aprašyti laikraštyje. Dar geriau, jeigu kelis kartus. Kuo daugiau kritikos, tuo geriau.

Vėliau jis visus tuos rašinius išsikirpdavęs ir važiuodavę tiesiai pas patį A.Sniečkų. Va, sakydavo šeimininkui, žiūrėkite kaip man blogai.Ir kolūkiečiams blogai. Mirtinai reikia to ir to. Būtina padaryti taip ir taip, pridurti tiek ir tam...

Vytautas sakė, kad iškarpos suveikdavo, prašytojas gaudavęs ko reikėjo.

Lauknešėlio kaina sugrįždavo dešimteriopai ir daugiau kartų.

RĄSTAI ORE

Algis Kratulis („Švyturyje" dirbo 1963 - 1965) nugirdo, kad Tauragės miškų ūkis, nusižiūrėję į Karpatus, įsirengė ties medžių viršūnėmis ore kabantį trosą. Vienas galas kalno viršūnėje, kitas apačioje. Prie troso kabliai, o prie jų rąstai prikabinti. Ir skrieja jie oru. Miško nelamdo, pomiškio nedrasko. Gražu. Gaspadoriška.

Temą Algis pasiūlė man. Parodyk, sakė ir aprašyk tokią naujovę. Susiskambinome. Sutarėme. Nuvykau. Prisistačiau. Palaukiau, kol kažką ten suremontavo. Tris rąstus prikabino. Bet... nejuda. Būna, sakė, koks varžtas užkliūva. Rytoj bus tvarkoj.

Nelaukiau. Nufotografavau tuos tris pakabintus, bet nejudančius rąstigalius su mašinisto kabina fone. Šį tą pasiklausinėjau kaip čia kas atrodys, kai suremontuos. Man to pakako.

„Rąstai keliauja oru" skelbė antraštė per visą puslapį. Tylu ramu. Tauragė neužprotestavo. Taip ir likau be žinios, ar suremontavo...