Pasijuokime kartu

Senjoras Virgilijus Juodakis

AR NEMELUOJA?

Maskvos universitetas kasmet rengdavo mokslines konferencijas žurnalistikos klausimais. Suvažiuodavome iš visų TSRS universitetų.

Tai buvo metas, kai Maskvos televizija ką tik buvo pradėjusi žinių laidas lydėti vertimu į kurčnebylių kalbą ekrano kampe. Maskvai šitai sukėlė problemų.

Vieną dieną į konferencijų salę atėjo MU Žurnalistikos fakulteto dekanas prof. Jasenis Zasurskis. Jis lengvai šypsojosi. Visų pirma ir susirinkusius paprašė šypsotis geranoriškai. Ne visi, girdi, tokie supratlyvi kaip žurnalistai. O jo šypsenos priežastis buvo štai kokia.

Ten aukštai, sakė jis, kai kam kilo įtarimų ar teisingai kurčnebylių kalbos žinovas verčia, kas ekrane sakoma. Gal nuo savęs ką prideda. O gal ir ką nereikalingo pirštais pasako, gal iš viso ką nereikalingo gali paskleisti. Tikslu sukontroliuoti šitą neaiškų procesą, nuo vakar dienos Maskvos TV ekrane rodomus kurčnebylių kalbos ženklus stebi kitas specialus žinovas. Girdėjau, sakė, jog tai žmogus iš ten...

LIAKSANDROS KRAŠTAS

Kartą „Švyturio" redakcija davė valdišką mašiną „Volga" ir mudu su Rimantu Budriu (čia jis dirbo 1956-1962 m.) išskuodėme į Ignalinos kraštą pasidairyti kas gražaus tose žemėse. Turėjome paruošti atverstinį atostogų tema.

Buvo vidurvasaris. Slopus karštis, Net avis ganykloje galvą vėdino įkišusi į sausos žolės kupstą...

Pradėjome nuo Ledkalnio. Žinojome, kad nuo jo matosi net vienuolika ežerų. Pakeliui prie pintos tvoros pamatėme gražiai pasidabinusią mergužėlę. Žinoma, sustojome. Bus gera pradžia - jos žodžiais nupasakosime ką būsime matę. Kuo vardu? - užkalbino Rimantas. Spėkite - atsakė. Iš raidė Lė.

Levutė? Ne. Laimutė? Ne. Leokadija? Ne. Liuda? Ne. Pagaliau skardžiai nusijuokė ir prisistatė - Liaksandra. Suprask - Aleksandra. Mums patiko. Liaksandros kraštas. Toks bus mūsų foto pasakojimo pavadinimas per visą atverstinį. Tinka. Toliau lankėme, kalbinome, fotografavome ežerus, poilsiautojus, mišką, žvejus, turistus.

Ir vis šypsojomės matuodami, kaip tai skambės Liaksandros lūpose.

Redakcija mūsų nesuprato. Jai nepatiko. Pakeitė. Liko foto pasakojimas „Ežeruose braido vasara". Atleisk, Liaksandra, ir tavęs neliko. Sakė - kažkokia keistoka...

DEMASKATAVIMAS

„Byra rasos lankose" - tokia tema turėjome paruošti atverstinį apie šienapjūtę Nemuno užliejamose pievose „Švyturio" redakcijai. Skyrė mašiną ir mudu su Rimantu Budriu nušvilpėme į Šilutės rajono bekraštes pievas. Šienas - pagrindinis šių vietų gaminys. Vertinga produkcija visai žiemai. Ir arčiau ir toliau. Net į Neringą didžiulėmis dorėmis žmonės plukdosi. Nerijoje nėra kas dalgiu pjauti.

Bet žurnalisto akims čia nuobodu. Viena šienapjovė, kita. Palapinės nakvynei. Ir vėl ta pati šienapjovė, kita. Du arkliukai traukia. Gandras varliaudamas žirglioja. Pietus atvežė. Ir viskas. Neįdomu, nėra už ko užsikabinti Rimanto plunksnai. Ne kažkokią romantiką ir mano objektyvas matė.

Staiga švystelėjo vilties spindulėlis. Sužinome, kad Rusnės salos pievose kažkodėl toliau nuo akių, už trijų kanalų...

Sėdome į mašiną ir išlipome Rusnėje. Iš vietos valdžios nieko nesužinojome. Niekas nieko nežino, nematė, negirdėjo.

Bet su meškerėmis dviračiais salos gilumon traukiantys jaunieji žvejai buvo kur kas sukalbamesni. Ir kryptį nurodė ir kuriuo keliuku tą vietą neįklimpus galima pasiekti. Keli vyrai ten kažką „chimičina". Didelė statinė, daug vamzdžių. Sujungia, vėl išardo, ginčijasi, kitaip geležis sujungia. Kartais kelias dienas guli ir į debesis spokso. Kartais ugnį statinėje bando užkurti. Tik malkų neturi, žalią žolę bando deginti. Gal rūkyklą renčia. Gal šarpylių bando varyti iš žolių - prunkšteli vyriausias berniokas.

Pasirodo, keli gabūs jauni inžinieriai triūsia gavę užduotį surinkti įdomų agregatą, kuris turėtų momentaliai gyvoje liepsnoje išdžiovinti žalią šieną ir čia pat sumalti jį į miltus. Visa nelaimė, kad niekas jokių brėžinių nedavė. Trūksta ir detalių. Kelių dėžių iš viso nėra. Bet va, va jau baigia išnarplioti rebusą. Po pietų bandys paleisti žolių malūną.

Palaukėme, nufotografavome, pirmus miltus pačiupinėjome, pauostėme. Pačiaudėjome. Va, dabar jau ne vien bekraštė pieva su žirgliojančiu gandru.

Kai mūsų fotoreportažas pasirodė žurnalo atverstinyje, pasirodė, kad ten aukštai valdžioje esantys, ne itin patenkinti buvo. Kodėl?

Istorijos būta tokios. TSRS užsienyje nusipirko techninę naujieną - šieno miltų agregatą. Per klaidą dėžės su naujiena buvo iškrautos Klaipėdos uoste, nors turėjo pasiekti Leningradą. Kalbėta, kad šeimininku vadintas Antanas Sniečkus prisakęs tylėti ir liepęs netikėtą grobį paslėpti Rusnės saloje. Čia gabių inžinierių brigada turėjo agregatą surinkti ir pažadinti. Gal tai buvo tiesa, gal ne.

Va, tokią paslaptį ne laiku ir atskleidęs „Švyturys". Bet triukšmo nekilo. O po kurio laiko Vilniaus gamykla „Neris" pradėjo gaminti lietuviškus šieno miltų malūnus.

Biznis buvo geras. Nauda buvo didelė.

Nežinau, kodėl nebegaminame.

PASKUTINIS KADRAS

Kai dirbau Gamtosapsaugos komitete, neretai komandiruotėje išbūdavau ilgesnį laiką. Kartą grįžusį mane gatvėse ir kitur pasitiko nustebę kolegos. Tu gyvas? O Misius sakė...

Pasirodo, porą dienų prieš grįžtant, „Švyturys" išspausdino mano darytą vilko žiemos miške nuotrauką. Žengia toks gražuolis tiesiai tau į akis savo žvilgsnį įsmeigęs... O amžinas šposininkas Vytautas Misevičius („Švyturyje" dirbo 1953 - 1969) nešiojosi kišenėje tą numerį ir visur visiems pažįstamiems skelbė, kad tai paskutinis mano pagautas kadras. Vilkas mane sudraskęs, o redakcija miške radusi apkandžiotą fotoaparatą. Jame dar buvusi fotojuosta, o joje - šitas paskutinis kadras. Amžiną atilsį jam, amen.