Pasijuokime kartu

Alfredas Girdziušas Paliesius

Keikūnai

Keikūnai keikiasi ar nemoka kalbėti?

Manau, jog rusiškų "artikelių" mėgėjai  dažnai, nesuvokdami  tų žodžių prasmės, parodo kitiems savo proto bukumą, o ne "kietumą"...

Važiuojam su dukryte troleibusu.  Būdama aštuonerių metų ji jau, kaip trečiokė, "krimto" mokslus Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Kartais juokaudamas sakau - baleto "katorgininkė". Be lietuvių kalbos jai privaloma mokytis prancūzų (o vėliau pasirinko ir anglų) kalbą. Žodžiu - "poliglotė". Nors rusiškai nemoka, bet rusiškus keiksmažodžius atskiria  monologuose ar debatuose. Taigi riedam viešiuoju transportu, o prie galinių troleibuso durų trys mažamečiai vaikinukai dalinasi savo dienos įspūdžiais. Kalbėjo rusiškai. Ir kas antras žodis - tie standartiniai žodžių "jungtukai", o gal "artikeliai", o gal privalomi(???) keiksmažodžiai. Dukra pasižvalgo į juos, į mane ir klausia:

-Ko jie keikiasi?

Ką man jai pasakyti? Tildyti keikūnus? Sulauksiu pasiūlymo keliauti ten, kur nieks nevaikšto. Tad teko griebtis "diplomatijos". Stoviu šalia vaikinukų nugarą atsukęs jiems, o dukrai aiškinu esamą situaciją gana garsiai, kad girdėtų ir rusiškų "artikelių" "poliglotai":

- Matai, dukryte, jie privalo keiktis, nes, jeigu nenaudotų keiksmažodžių, tai jiems "susuktų" pilvą, tryda pagriebtų, išbertų niežais, čiaudėtų ir, be to, reiktų nešioti pampersus. Dažniausiai ant liežuvio atsiranda piktžaizdės ir plaukai slenka prie ausų...

Už nugaros tyla. Už dukros - juokas. Troleibusas rieda, sustoja prie sankryžos, priartėjam prie Karaliaus Mindaugo stotelės, atsidaro galinės durys ir keikūnai neria  lauk. Spėju pastebėti kaip vienas sukalioja pirštą prie savo smilkinio. Matyt krapšto smegeninę...