Pasijuokime kartu

Feliksas Mačianskas

Šiuos pasiskaitymus skiriu rimtiems ir linksmų plaučių žmonėms, mėgstantiems pajuokauti ir pafilosofuoti. Nors čia surašyta viskas kaip gyvenime, bet ne viskas būta - kai kas ir pramanyta...Todėl vaikams iki 7 metų gaišti laiką nepatariama.

Vlado Brado pamąstymai

Kas būtų buvę, jeigu nebūtų buvę Dubysos su sraunia tėkme, žaliaisiais kloniais, banguojančiais kalneliais ?

Tikriausiai nebūtų buvę ir Raseinių dešiniajame upės krante, nei Betygalos kairiajame...

Tad sunku įsivaizduoti, ką tada būtų apdainavęs Maironis? Gal būtų pasitenkinęs nežinia „Kur bėgančia Šešupe", „Juodomis Nevėžio vilnimis". Galbūt. Bet yra, kaip yra.

Ir Raseiniai klesti, didžiuojasi skulptoriaus Vlado Grybo Žemaičio statula, panele Magde, Maironis buvo ir bus, Betygala gerbė ir gerbs savo Vytautą.

Tačiau Magdės juk nebuvo. Tai pramanas. O gal pramanas ir Maironio mergužėlės - geltonplaukės puikios visos [...] / Po rasas kasas šukuoja, / Saulė jas džiovina, / Kai užgieda, uždainuoja, / Širdį taip griaudina / [...] Aukštas ūgis, kojos basos, / Nuo rasų taip baltos...

Tai gal pramanas ir aš - Vladas Bradas? Tebūna. Juk be pramano neišsiverčia nė vienas kūrėjas... Andai ir Viciulis, mano sūnus, sakė, kad ir Šekspyro, įžymiausio XVII a. dramaturgo, kūrinių veikėjai - gudriai sugalvoti. Dramos ,,Hamletas" pagrindinis personažas įpainiotas į tokią beviltišką padėtį, kad pradeda sapalioti baisius dalykus: „Būti ar nebūti"? Tik pagalvok, ką tatai reiškia? Anas, ko gero, nemokėjo žaisti šachmatais. „Nebūti" - tai jau matas, o jeigu „būti" - patas. Iš esmės - tas pats velnias. Bet panaikink „nebūti" - liks „būti". Dar galėsi kapanotis. Nepamiršk, kad lietuvaičiai nuo senovės buvo išmintingesni - jie žinojo, kad: „galima duoti arba neduoti", „mušti ar nemušti", „imti ar neimti", „bėgti ar rėkti", „žinoti ar nežinoti". Akivaizdu - daugiau erdvės, platesnis laukas, daugiau galios pasirinkti, svarstyti.

Ir čia Vladas atsipeikėjo. Prisiminė, kad pats nemažai mąstė: ,,Yra Raseinių Magdė, ar nėra? Žinoma, pramanas, kaip ir jis pats. O kaip su tuo Palubiu? Juk dar būdamas smetoninėje kariuomenėje iš vyresnių kariūnų buvo girdėjęs tokią blevyzgą, kurią dabar - kultūrėjimo metais atkartoti - baisiausia gėda. Tad kai ką tenka nutylėti, pagudraut - nes svarbu nepažeisti teksto esmės...

Prie Raseinių, prie Dubysos

Gyveno senas Palubys.

Jis visą svietą būt [...] išknisęs,

Bet negiedojo jo [...] gaidys...

Gyvename beveik kaimynystėje, šimtas pypkių, o dar neišsiaiškinome: tiesa tatai, ar grynas pramanas? Taip svarstydamas Vladas prisiminė, kad tuo metu kariuomenėje kartu buvo ir betygalietis Jurgaidys. Paklausiu - gal ką žino. Nuvažiavo į pačius Raseinius. Tačiau veltui. Tepatyrė, kad jokio Palubio nebuvo ir nėra. Pramanas.

O kodėl man, šimts pypkių, nepabuvus pramanu - Vladu Bradu? Juk Betygalos žemėje - tiek kairiajame, tiek ir dešiniajame Dubysos krante, o ir tolimesnėse apylinkėse - gyvena ne tik rimti, išmintingi piliečiai, bet ir linksmų plaučių žmonės, žinantys „duoti ar neduoti durniui kelią", ,,eiti su velniu riešutauti, ar ne", ir dar begales visokiausių „baikų". Tik surink ir užrašyk jas, dar kai ką prirašyk pats ir turėsi ne vieną kaupuotą aruodą brangiausio turto...

1.

Tą pažadą ir įsipareigojimą Vladas Bradas sutvirtino tokiais žodžiais:

Dubysa, Betygala -

Jos mane prikala

Prie Pilkalnio,Ugionių

Ir prie žalių Maironio klonių.

2.

Kai Vladas grįžo iš Raseinių, miestelyje prie karčemos klegėjo būrelis šaipūnų:

- Tai Palubio neradai? O Magdę matei? Gal ir į užpakalį bučiavai? Cha-cha-cha...

- Buvau, mačiau... Tik nebučiavau. Matote, gerbiamas Jankelevičiau, baisiai ilga eilė buvo - vieni bajorai bestovį. Nejaugi gadinsiu jiems kompaniją, pamaniau, ir atidėjau kitam kartui. Gal drauge su tamsta nuvažiuosime, pamokysi, kaip tatai daroma. Ar nesutiktum?

3.

Bradas:

- Geriau, išminčiai, pasakykite, ar reikia duoti durniui kelią? Aš manau, jog duodamas jam, įrodysiu, esąs protingesnis už jį. Teisingai mąstau?

- Teisingai.

- O jeigu sutiktasis suskubs pirmas užleisti man kelią, ar tai nereikš, jog jis mane laiko durnium ir prašosi antausio? Bet jei aš pradėsiu įkyriai siūlyti jam praeiti, jis gali pagalvoti panašiai?

- Žinoma, gali atsitikti ir taip.

- Tad susidaro,,patinė" situacija: laimėti negalima, pralaimėti nesinori.

- Protingiausia, - patarė kažkuris, - gražiai pasisveikinti ir taikiai išsiskirti.

4.

Pranelis, Vlado kaimynas:

- Ir vis tik, ar visada duoti durniui kelią?

- Vladas:

- Būtinai visada. Juolab, jeigu tas durnius sėdi prie automobilio ar motociklo vairo. Tai - mirtininkai: ne tik savižudžiai, o ir žmogžudžiai.

5.

Važiuodamas dviračiu Vladas nepraleido policininko. Šis sustabdė ir ėmė priekabiauti, laukdamas, kad nusikaltėlis pasiūlytų butelį. Vladas, po šimts pypkių, pasiuntė jį ten (t.y. šikti).

Tačiau greitai susigriebė ir bandė taisytis:

- Atsiprašau tamstos, bet neik, jeigu nenori.

- Ir neisiu, nes nenoriu. Nenoriu durnium būti.

- Nenori būti durnium, būk artistu.

- Nenoriu. Geriau baik kalbėk ir užleisk kelią.

- Gerai, gerai, - nusileido Vladas. - Nenori būti durnium, artistu, būk kuo nori. Aš irgi nenoriu durniumi būti, tad visada duodu kelią. Prašom, pone pareigūne...

6.

Pranelis:

- Duok durniui kelią, tokia sistema, bet pareikalauk iš jo pažymėjimo.

7.

Bradas:

- Klausyk, arba tu kvailys, arba tu juo apsimeti?

Pranelis:

- Aš niekuomet neapsimetinėju.

8.

Bradas:

- Apsimesti kvaileliu - negarbinga, bet vertinga.

Pranelis:

- O vaizduoti išminčių, visažinį - kur kas naudingiau.

9.

Mokytojas peikia žodį ,,durnius". Girdi, ne lietuviškas. Vladas neiškentęs klausia:

- Nesuprantu: ar tas durnius bus durnesnis, ar ne, jeigu mes vadinsime jį kvailiu?

10.

- Prašyčiau neuždavinėti keistų klausimų, o liaudiškiau sakant, - nevoliokite durnių.

- Betgi jų nėra.

- Yra ar nėra, čia kita kalba. Geriau nesidurninti.

- Geriau ar blogiau - aš, gerbiamasai, nežinau. - Bet kur tu nuo jo pabėgsi. Juk kiekvienas kaimas turi po muzikantą ir, kaip taisyklė, po vieną durnių.

11.

Pranelis:

- Ko juokies, kaip koks durnelis?

Vladas:

- Nori ilgai gyventi, dažniau mirk iš juoko.

12.

Pranelis:

- Aš niekam niekad nieko blogo nedariau.

- O gero?

- Neprisimenu.

- Tai gal tamsta apskritai nieko ir nedarei, kad negali prisiminti?

13.

Bradas nebuvo blaivininkas, tad nespjaudavo nei į alaus bokalą, nei į „čierkelę". Bet nebuvo ir mėgėjas. Sakydavo, geriau, kai ant stalo knyga, negu butelis.

Nelaimė atsitiko per šventes. Dar tik antrą alaus kaušelį buvo betuštinąs, o galva nuo saulės jau pradėjo sunkėti. Atsisveikino su bičiuliais - eis namolio. Tačiau kojos kažko ėmė pintis. Vladas išsigando ir atsirėmė į telefono stulpą. Paskui jį švelniai apsikabino ir bandė susivokti, kas su juo darosi. Norėdamas atgauti jėgas, pabandė užtraukti dainelę:

Pakol jauni, dar neseni,

Kol velnias kojos nepakišo,

Išgerkime, dainuokime -

Tesiaučia mūs jaunystė...

Bet tuomet lyg tyčia prieina policininkas.

- Pone Bradai, laikiau patį rimtu žmogumi, o tu viduryj dienos, per pačius Onos atlaidus, ėmei ir padauginai. Kaip tau ne gėda?

Vladas dar nesuvokė, kad yra apgirtęs, tad perėjo į ataką:

- Koks tavo reikalas? Mano miestelis, vadinasi, ir mano stulpas. Tai ką ir atsiremti, pailsėti negaliu? Juk mūsų šalyje laisvė, demokratija, ar ne? Tai ko čia kabiniesi? Koks čia tavo reikalas?

- Klausi, koks mano reikalas, taip? Paimsiu už pakarpos ir - cypėn, žinosi, koks mano reikalas.

- O čia tai jau tavo reikalas, - sutiko Vladas. - Bet to malonumo, viršininke, nesulauksi.

Pasakė ir nulingavo niūniuodamas dainušką:

Pasauli, bulvėms penimas,

Koks sušiktas gyvenimas.... 

14.

Po to atsitikimo Vladas į baltąją nė žiūrėti nenorėjo. Aliuko su svainiu, kuris gyveno kitoje Dubysos pusėje, atseit, jau žemaičių žemėje, dar išlenkdavo kvortą kitą, bet stipresnio - ne, ne...

O tas svainis Kazys Papšys galėdavo išmaukti kiek beįpildavo. Ir nieko. Kaip į šulinį.

- Tau, broleli, tas gėrimas brangiai apsimoka, - juokaudavo Vladas. - Pili, pili ir neapduji. Jeigu taip karčemoj, kiek pinigo paklotum?

- Gerti reikia su saiku, - atsikirsdavo svainis. - Išgėrei, užkandai, pašnekėjai, padainavai. Ir vėl burnelę. Su saiku...

- Rodos, visi geria su saiku, bet prisigeria be saiko, - samprotavo Vladas.

- Anksčiau pats pakeldavai oho. O kaip dabar?

- Seniau išlenkdavau ne vieną butelaitį. Anksčiau, kaip sakom, ant drąsos, o dabar tik dėl kvapo.

- Na tai kiek, juk ne paslaptis? - smalsavo Vladas.

- Dabar? Vieną butelaitį su gera užkanda išlenkiu, bet jei pradedu antrą, tai jau ji mane prilenkia. Tau, Vladai, pigiau išeina - užtenka aliuko.

- Ne dėl brangumo, švogerėli, o dėl nedurnumo. Prarasi saiką ir išgirsi: ne toks girtas, o taip dirbtas.

Smagiau, kai tavęs prie žemės neprilenkia.

15.

Vieno jaunikaičio įprašytas Vladas nuėjo į vaistinę nupirkti „sargio". O ten vien moteriškės. Gė-                               da      jam prašyti. Palaukė, kol ateis provizorius:

- Man nei šis, nei tas... Malonėkite jūs lotyniškai pasakyti, kad niekas nesuprastų.

- Na, gerai, gerai. Pasakysiu:

- Kolegės, parduokite šiam kavalieriui prezervatyvų.

Vladas nuraudo (tokia ,,lotynų" kalba) ir pats būtų paprašęs, bet nuėjo ir nupirko.

16.

Vladui, nukakus į Milašaičius pas svainį, tekdavo paisyti žemaičių papročio - gerokai prikąsti liežuvį. Susės, būdavo, vyrai gurkšnoja ir tyli. Jau ir švisti pradeda, o jie - nė žodelio.

Tik jau rytui brėkštant, kai kas nors prataria „aušta", ima kilti nuo stalų.

Kartą vienas dar pridūrė: „Saulė greitai tekės". Tą šnekorių išlydėjęs, Kazys atsiprašė Vlado:

- Nepyk, švogerėli, kitą kartą to plepiaus į svečius nekviesiu. Vis jam liežuvį niežti...

17.

Bradienė Ona buvo tylenė. Svečiams atrodė, kad ji - lyg nepatenkinta. Tad pradėdavo klausinėti, kodėl nusiminusi, kas atsitikę.

Nesmagiai pasijausdavo ir Vladas. Bet jis žinojo, kaip padėtį pataisyti.

- Viskas tvarkoje, viskas gerai. Tuoj šypsosis. Aš žinau receptą. Jei norite, prajuokinsiu.

Žinoma, norėdavo, kaip nenorės. Tik Onutė prie savo žmogaus meilindavosi ir prašydavo:

- Dievuliau, nereikia, Vladeli, nedaryk sarmatos.

- Kokia gėda, jeigu žmonės prašo. Reikia, ar ne?

Visi pritardavo: reikia. Visiems linksma, turi būti linksma ir Onutei.

- Tai ne mano pramanas. Sužinojau iš uošvio. Jis dar mažiukei, norėdamas prajuokinti, deklamuodavo tokį posmelį:

Ein, Onutė - tepu,tepu,

Aš iš paskui, seku,seku.

Mane ima baisus juoks,

Kad Onutės - pilvas nuogs.

Onutė nurausdavo kaip rožė ir imdavo šypsotis. Tokia išbūdavo iki pobūvio pabaigos.

18.

Per Vlado vardines, kad vaišės netaptų „pjanka", o panašėtų į kultūringą pobūvį, svečiai, vienas po kito kilodami taureles, šeimininką pasveikindavo, sveikatos, sėkmės palinkėdavo ir, žinoma, nepagailėdavo pagiriamųjų žodžių. Žmonai tos kalbos pabosdavo, tad ji prašydavo svečius mažiau kal-                                 bėti, o daugiau vaišintis. 

Jaunesnis būdamas Vladas Onutei pritardavo, o senstelėjęs šokdavo prieštarauti:

- Na, pagyrė, ir kas čia blogo. Tai ką, žmonės ir teisybės pasakyti negali? Tegul...

- Būk kuklesnis, seni. Neužmiršk, kad kuklumas žmogų puošia.

- Sutinku, Onut, bet nepamirškime, jog Lietuvoje dar niekas nemirė nuo kuklumo, sąžinės grau-

žimo

. 

          19.

Kai svečiai pagirdavo šeimininkę, jiems pritardavo ir Vladas:

- Kas tiesa, tai tiesa: gera ta mano žmonelė. Pasisekė. Ir tvarkinga, ir gardžiai maitina, ir su žmonėmis moka apsieiti - vis gražumu, gražumu.

- Bet ir patys puikiai sutariate, - pridurdavo svečiai.

- O taip, ypač kai abu miegame.

20.

Onutė:

- Aš tau sakiau, Vladeli, negerk daugiau. Dievuliau, apkvaiši.

- Aš klausau tavęs, Onut. Daugiau negeriu - tik kaip visada. Vien dėl kvapo. Aš su saiku.

- Geri tai su saiku, bet prisigeri be saiko.