Pasijuokime kartu

Vytautas Leščinskas

 PYPKUTĖ

Atrodo, su žalingu rūkymo įpročiu valdžia pagaliau suskato kovoti. Kavinėse, o gal ir restoranuose dabar jau rūkoriai dūmų stulpų iš gerklių neverčia. Labiausiai užkietėję į lauką cigaretės pačiulpti kulniuoja - ir tai žvairuodami, ar negera akis nepatėmys. Viešai tos savo priklausomybės, madingiau tariant, orientacijos, nedemonstruoja. Ir cigarečių reklamos nei regėti, nei girdėti.

Neblogai, ko gera, būtų, neblogai.

Bet, kaip sakydavo Antikoj romėnai, kas neleidžiama jaučiui, tas galima Jupiteriui. Tuo labiau, jei jis ne koks ten eilinis, galima sakyt, menkareikšmis jupiteriokas, o net labai stambus jupiteris. Kaip antai toks vienas Seimo narys, savo laiku buvęs net premjeru, su amžina savo pypkute. Užsimiršęs, ar šiaip vienoj viešojo maitinimo įstaigoj, oi, kokį reikšmingą dūmą buvo paleidęs! Net per visą Nemuno kraštą - nuo vakarų lig rytų tas dūmas debesiu nuplaukė!

Tad, matyt, nereikia stebėtis, jei tokį jupiterį panūsta mėgdžioti ir visai  nebrendylos jupiteriūkščiai. Tie, kurie nė brangių pypkučių neįstengia nusipirkti. Juk, kaip byloja kita romėniška išmintis, pavyzdžiai patraukia.

Taigi patraukia gerai pypkutę jupiteris - tūkstančiai jupiteriokų jam cigaretėmis atitaria. Va, ir kovok kad nori su rūkymo žala, kai vienas smagus pliūpsnis iš seimūno pypkutės ištisą rūkymo antireklamą uždūmija taip, kad visokie ten jupiteriokai ar tik dar besitaikantys į tokius, jos visai nė nemato.

Net gaila pasidaro visų mūsų pasieniečių pastangų malšinant tikriausiai nemažėjančią tabako kontrabandą, kai viena garbiojo seimūno pypkutė tą kilnų triūsą pjaute pjauna. Ir pjauna skaudžiai - kaip atšipusiu pjautuvu per... na, patys numanote, per ką, brūkščioja.