Sliūkinau namo liūdnas ir šiek tiek pasimetęs. Pagaliau aš ją išgrūdau iš namų. Širdyje dar liko gailesčio trupinėlis, nes metų metais, švelniai tariant, tryniau ją, mėgavausi jos šiluma, puikavausi, bet viską nulėmė ta akimirka, kai pamačiau kitą. Jos skyrėsi kaip diena nuo nakties...

- Ko toks suniuręs? - staiga užgirstu už nugaros pažįstamą kaimynės balsą.

- Va, ką tik išgrūdau velniop saviškę. Vos susitvarkiau...

- Ją? Seniai reikėjo. Ir kam tu ją dar tiek metų laikei ir manei, jog ji nepakeičiama? Atsilikęs nuo gyvenimo permainų - dabar kitos mados, kiti skoniai. Žinau, tau patiko jos apvalumai, minkštutės tokios tau buvo svajonė. Dar ir manęs klausei, dėl jos linijų. Atsimeni? Man, atvirai šnekant, patinka kitoks stilius - kietos, be jokių išraitymų. O tu atsitempei į savo vieno kambarėlio butą tokią, kad aš vos žado netekau pirmą kartą pamačiusi ją. Na, galvoju, ir masę įsigijo kaimynėlis. Pažvelk į save. Ir lieknas ir tvarkingas. Aš su saviškiais kitaip elgiuos. Patinka man - tegul būna. Ne - iškart lauk. Daug, kiek gal prisimeni, pakeičiau jų. Paskutinis kažkaip ilgiau užsilaikė, bet ir jį taip pat, kaip ir tu, šiandien išgrūdau.

- O kas atsitiko? Juk geras buvo. Tvirtas, tvarkingas, gražus...

-Tvirtas??? Būtum matęs jo kojas. Vos vos laikėsi pastaruoju metu. Svyravo. Stipriau prisilieti ranka, tai jis ir nukrypsta, o dėl švarumo... Beje, dėl tų kojų jis man ir patiko. Stambokos, bet, pamaniau, įvertinus mano būdą viską užkrauti ant jo, išlaikys visą mano gyvenimėlį. Atsimeni mano gimtadienį kai beveik visi kaimynai susirinko? Tai pabundu kitądien po juo, tikriau tarp jo kojų ir nieko nesusigaudau. Čiupinėju, čiupinėju, rankos kyla aukštyn, kažką kietą užčiuopiau. Na tą, kuris kojas sujungia. Nežinau kaip ir vadinasi lietuviškai normaliai. Sugriebiau kiek tik leido jėgos dviem rankom ir truktelėjau iš visų jėgų. Bet geriau jau būčiau nelietusi - prisidariau daugiau bėdų. Šiaip ne taip išsiropščiau, žvelgiu iš toliau į jį, o į galvą nesutelpa mintis, kiek jis tądien galėjo išlaikyti. Tie visi buteliai tušti šalia ir užkandos likučių kalnai, tos dovanos man, ir, kiek prisimenu, aš dar prie visų jūsų buvau ant jo užsiropsčiusi...

- Taip, tada tu demonstravai, galima sakyti, mini striptizą. Linksma buvo. Stovim ratu aplink jį. Tu ant jo, o mes tau plojome į kiekvieną tavo taktą. O aš po visų linksmybių grįžau namo, liūdna pasidarė, galvoju ką čia daryti, gal grįžti. Ten jūs dar ūžėte, o aš stoviu pusiau nusirengęs ir... dribau ant saviškės, apglėbiau, suleidai pirštus iš nevilties į jos apvalius šonus ir toliau galvoju kaip man elgtis. Taip ir užmigau. O pabudau, gėda prisipažinti, šalia jos susirietęs, sušalęs ir... Bet geriau nesakysiu kas dėjosi po to. Sunki diena buvo. Atrodo ir mažai skanavau visko...

- Suprantu, kaimyne. O dabar kokią kitą, gal gražesnę nusižiūrėjai jau? Paklausyk mano patarimo. Susirask šiuolaikišką, gražesnę, kietesnę. Kaip sakoma - modern. Pamatysi, užgulęs ją patirsi tokią palaimą. Patikėk, pati esu tai daug kartų patyrusi. Žinok, kiek tu ją spausi, tiek ji tau atgal duos šilumos ir malonumo. Savotiškas kūno ir sielos masažas. Pagalvok ir apie sveikatą pagaliau, juk ne šešiolikmetis esi.

- Ačiū, kaimynėle, širdingai tau ačiū. Būtent apie tokią aš ir svajojau, mačiau aš ją vienoje vietoje. Negalėjau akių atitraukti...

Prieš išsiskiriant su kaimyne dar atsigręžėme į mūsų kiemą, kur buvo pastatytos šiukšliadėžės ir mintyse atsisveikinome su savo gyvenimo dalelytėmis - aš su savo sutrinta sofa-lova, o kaimynė su išklebusiu stalu.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-08-26 11:39

Atgal