Pasijuokime kartu

Senjoras Virgilijus Juodakis

KARJEROS PRADŽIA

Kartą nugirdau naujieną - Biržuose rengiama rudens derliaus šventė. Pasisiūliau žurnalui „Jaunimo gretos" nuvažiuoti ir paruošti fotoreportažą. Pažadėjo gal net visą atverstinį skirti, jeigu bus įdomu. Jaučiausi tarsi sparnai būtų išdygę - pirmas savarankiškas sumanymas, važiuosiu vienas, be „tekstoviko"... Algis Kratulis pamokė (jis čia dirbo 1958 - 1962 m.), kad akcentas turėtų būti jaunimas, ir ne šiaip koks, o pirmaujantis, pavyzdingas.

Mane pasitikę šventės šeimininkai buvo labai rūpestingi, vis klausinėjo ką norėčiau rasti, ką sužinoti, kas domina. Ir maloniai vedžiojo nuo vežimo prie vežimo (sunkvežimiai buvo tik du ar trys) ir prie kiekvieno aiškino kas tai yra biržiečių alus - pirmokas, antrokas, trečiokas, kaip kuris sūris gaminamas. Vis teiravosi, ar jaučiu skirtumą.

Atsibudau Biržų viešbutyje. Ant taburetė šalia lovos gulėjo atžymėta komandiruotė ir autobuso bilietas iki Vilniaus. Ant stalo - visa mano foto ekipiruotė ir ...uzbonėlis.

Redakcijos darbuotojai mano sapaliojimų klausėsi su šypsenėle...

KULINARINIS PAVELDAS

Sovietmetyje vaišės buvo didžiai išpopuliarėjusios. Ypač visur gerbė svečius iš žurnalų. Mat jie Lietuvoje buvo tik keli ir laikomi savotiška garbės lenta. Ir garbė čia atsidurti, ir pasididžiavimas prieš kaimynus. Tokių vaišių metu ne vien sūrių teko paragauti. Virškinimo traktas nė karto neužprotestavo.

Ukmergės miškų ūkyje ant vaišių stalo staiga padėjo raudonus pomidorus ir dubenėlį gelsvo šviežio medaus. Kad skanu agurkai su medumi, žinojau. Bet pomidorai... Paragavau. Dar kartą medaus pasisėmiau. Patiko. Ir šiandien taip paragauju.

Ignalinoje didžiai mane nustebino vaišės, kai pasiūlė bryzą rūkytų lašinių su užteptu medumi.

Neringoje - susipažinau su tokiu valgiaraščiu: rūkytas ungurys, riekė juodos ruginės duonos ir kvorta saldaus pieno.

Kintų miške vasario mėnesį - vėgėlės ikrų kotletai su miltingomis bulvėmis.

Mingės kaime, Šilutės rajone - karšto rūkymo šamas. Valgomas pirštais, riebalai tiesiog varva, bet jokio jų skonio nesijaučia.

Alytaus paviete - briedžio apatinės lūpos kepsnys su grybų padažu.

Žuvinto paliose - lauže kepta gulbė (medžiotojai aptiko ją brūzgyne dar gyvą, nors buvo lapės mirtinai apdraskyta). Neskanu, nes mėsa buvo kiaurai persmelkta dumblo kvapu.

Žutautų Medsėdžiuose, Kretingos rajone - šarpylius su saldžiu pienu užsigerti. Dvi dienas per ausis garavo ruginės duonos kvapas. Bet buvo skanu.

Gaila, bet nei vienas iš šių patiekalų nėra įrašytas į kulinarinio paveldo sąrašą.

RAŠALAS

Kartą prie pat Vilniaus radijo, Konarskio gatvėje sutikau bičiulį Alfonsą Minevičių ir abu žirgliojome laiptais į antrą aukštą. Staiga iš viršaus - Jonas Januitis.(tuomet buvo Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos komiteto pirmininkas - V.Ž.).

- Labas, - sako, - Vyručiai, ką čia taip rūpestingai po pažastimi nešate į laikraštį susukę? -- Rašalą, - atsakė nesutrikęs Alfonsas. - rašalą, draugas pirmininke.

- Negi ūkio dalis neaprūpina?

- Neaprūpina, pirmininke...- rimtu balsu skundžiasi Alfonsas. O kai prasilenkėme parodė man du vyno butelius.

Po poros dienų visuose kabinetuose atsirado po butelį tikro rašalo.

VILNIAUS VARTAI

Su žurnalu „Švyturys" buvau sutaręs paruošti foto pasakojimą tema „Vilniaus vartai. Nuo senovės iki dabar". Pradėjau nuo Aušros vartų, po to sekė į miestą subėgantys keliai keleliai, geležinkelio stotis, oro uostas. Paskutinis kadras turėjo būti vakarienė „Gintaro" restorane šalia stoties aikštės.

Štai čia mene ir čiupo - kas leido čia fotografuoti? Negalima be klientų sutikimo. Maža kas su kuo čia sėdi. Atėmė ir aparatūrą, ir juosteles ir Žurnalistų sąjungos pažymėjimą. O kam man geležinkelis ir oro uostas reikalingi? Pasirodo, mane sekiojo...

Pasiaiškinimui rytojaus dieną prisakė atnešti raštus ir iš redakcijos, ir iš Žurnalistų sąjungos. Ir bėgiojau, ir nešiau pažymas ten, kur buvo prisakyta - į KGB rūmus.

Taip vos netapau užsienio šnipu.