Pasijuokime kartu

Dirbdamas „Valstiečių laikraštyje", bemaž kiekvieną savaitę važinėdavau į komandiruotes. Kai kuriose pasitaikydavo įvairių, kartais juokingų nutikimų. Juos prisimenu ir prabėgus daugel laiko. Vienas toks, šįkart „vyriausybinis", atsitikimas įvyko pirmaisiais darbo spaudoje metais.

Pirmąją darbo spaudoje vasarą gavau skubią užduotį. Popiet paskambino sekretorė:

-Greit ateik pas redaktorių, laukia.

Vos pravėręs duris išgirdau pavedimą:

-Tuoj pasiruošk, reikės važiuoti į Varėnos rajono Marytės Melnikaitės kolūkį. Yra gera patirtis, kaip sumaniai įrengti siloso tranšėjas. Pats Sniečkus pasiūlė aprašyti.

Pranešė, kad netrukus atvažiuos Kaimo statybos ministerijos automobilis, bus inžinierius, padės patikslinti skaičiavimus, statybinių medžiagų kiekį, ekonominį efektyvumą. Po geros valandos visa delegacija su storuliu ministro pavaduotoju, tokiu gražia Variakojo pavarde, jau buvome Pirčiupiuose.

Ta tranšėja - nieko ypatingo. Išraustas platus apie 30 metrų ilgio ir 2 metrų gylio griovys, kaimo statybininkai griauna senus suvisuomenintus žmonių kluonus, atrenka nesupuvusius rąstus, iš jų renčia silosinės sienas. Kolūkio pirmininkas Vaclovas Babraitis giriasi, kad per šešias savaites šeši meistrai užbaigs šį statinį. Ministerijos specialistas statybų inžinierius E. Lazdauskas, išsitraukęs daugybos liniuotę, skaičiuoja galimą kainą, kvadratūrą ir kubatūrą. Galiausiai praneša: tranšėjos talpa 270 kubinių metrų, bus galima užraugti 200 tonų kukurūzų siloso. Dar, padedamas pirmininko, su ta liniuote apskaičiuoja, kiek reikės metalinės armatūros, vinių, tolio, dervos. Tos visos medžiagos kainuos apie keturis tūkstančius rublių, statybininkams reikės mokėti 250 - 300 darbadienių. Aš vos spėju užsirašyti tų inžinerinių vingrybių išvadas, sąmatinę tranšėjos 22,1 tūkst. rublių kainą.

Mano visi pašnekovai patenkinti, ruošdamiesi grįžti, dar vis aiškinamės pirmininko ir jo kolūkiečių užmojus, trinamės apie ministerijos automobilį. Staiga ministro pavaduotojas tarsi gyvatės įgeltas atšoka nuo automobilio, įraudęs ima keikti mašinoje sėdintį ir nuobodžiaujantį vairuotoją. Visi netekome žado. Netrukus sužinojome to pykčio priežastį. Pasirodo, vairuotojas turėjo įsirengęs akumuliatoriaus ir masės sujungimo laidus, mygtuko paspaudimu galėjo įelektrinti automobilio korpusą, kas prie automobilio prisilies, trenks elektra kaip kokią karvę elektrinė užtvara. Pajutau, kad vairuotojas tą elektrinės iškrovos procedūrą taikė man, nes užsirašydamas dažnai liesdavau tą ministerijos limuziną. Kaip tyčia, pirmas po įjungimo automobilį paglostė pats šefas. Visą kelią iki Vilniaus ministro pavaduotojas grėsmingai tylėjo, o aš vos tramdžiau šypseną.

Rytojaus dieną ta „medinė" patirtis be ministro pavaduotojo keiksmažodžių gulėjo ant redaktorius stalo, išspausdinta „Valstiečių laikraščio" 1955 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 85. Tačiau pasekėjų beveik neatsirado, kituose ūkiuose buvo pradėtos statyti siloso tranšėjos iš gelžbetoninių blokų. Po kelerių metų M. Melnikaitės pavadinimas buvo panaikintas, kolūkis atgavo istorinį Pirčiupių vardą. Tik V. Babraitis vis gyrėsi, kad jis buvo siloso tranšėjų statybos pradininkas. Per tą medinę tranšėją tapo žinomas respublikoje ir ketverius metus pabuvo Aukščiausiosios tarybos deputatu.