2017 m. liepos 23 d., Sekmadienis

Pasijuokime kartu

*print*

Archyvas :: Jonas Paulauskas: sveiki, išlikę gyvi po permainingo pavasario!

2017-05-16
 
Jonas Paulauskas

Jonas Paulauskas

 

"Jau pražydo obelys ir kriaušės, sužydėjo vyšnios, slyvos ir kelių pakriaušės...". Pagaliau! Pagaliau į Lietuvą atkeliavo šį pavasarį šiluma. Ir ne bet kokia, o tiesiog afrikietiškas karštis - net iki 20 laipsnių! Aplinka kaip mat pasipuošė smaragdine žaluma - sužaliavo žolė, krūmai ir medeliai. Vaismedžiai pasipuošė baltais žiedais. Pasidarė gražu ir šilta...Jaunesnės moterys kaip mat išsirengė, todėl pasidarė dar karščiau...

Deja, deja, šitokį orą mūsų metereologai žadėjo tik vieną savaitę...O po to į mūsų kraštą vėl atėjo atšiaurus lietuviškas pavasaris - su 8 -10 laipsnių šiluma ir naktiniais šalčiais. Ir kas jau bus pripratęs vaikščioti išsirengęs, galėjo vėl pasigauti ne tik slogą, bet ir ką nors rimtesnio...

Nieko nepadarysi, gyvenam prie šaltos Baltijos jūros, esam beveik šiauriečiai. Tiesa, nelabai užsigrūdinę, gana dažnai sergam. Ir šildomės tik alkoholiu... Beveik kaip suomiai. Gerai, kad to alkoholio turime užtektinai.

Tiesa, kartais tenka pavažiuoti jo nusipirkti pas kaimynus - į Lenkiją arba Baltarusiją. Nes mūsų ne tik brangus, bet ir blogos kokybės - beveik visas kvepia „palionka". O prie alkoholio, kaip žinia, labai tinka ir tostai. Tad pradedam:

 

T  O  S  T  A  I 

 

Kartą pasišaukė kunigaikštis muzikantą, kad tas palinksmintų jį. Pradėjo muzikantas groti.

- Tebūnie palaiminta tavo ranka, - pagyrė jį kunigaikštis. - Dovanoju tau sidabro apyrankę.

Padėkojo muzikantas ir ėmė groti toliau.

- Savo žirgo tau nepagailėsiu! - įsismagino kunigaikštis. Dar smagiau ėmė groti muzikantas.

- Dovanoju tau karvę, - sako kunigaikštis.

Kitą dieną atėjo muzikantas atsiimti dovanų.

- Koks sidabras, koks žirgas, - atsakė prasiblaivęs kunigaikštis. - Tu vakar padarei man malonumą savo grojimu, aš tau - savo pažadais. Tai kas liko man šiandien iš tavo grojimo, tas pats tau iš mano pažadų.

Išgerkim už tai, kad mes visada, esant bet kokioms aplinkybėms, sugebėtume ištęsėti savo žodį.

*

Kartą iš zoologijos sodo pabėgo du liūtai. Jau po poros dienų vienas liūtas sugrįžo alkanas ir apšiuręs. Tik po mėnesio antrą liūtą sugavo ir vėl grąžino į narvą. Šis buvo žvalus, nusipenėjęs...

- Kaip tu gyvenai ištisą mėnesį? Kuo maitinaisi? - susidomėjo jo narvo kaimynas.

- Aš patekau į Lietuvos Seimą. Kasdien sušveisdavau po vieną tarnautoją ir niekas nepasigesdavo dingusiojo. Tačiau paskutinę mano laisvės dieną aš apsirikęs sudorojau valytoją... Čia ir buvo mano nelaimė.

Pakelkime taures už tai, kad mūsų Seimas klęstėtų!

*

Prieš daugelį metų, kai Indija dar buvo Anglijos kolonija, vienas senis pirmą kartą dalyvavo futbolo rungtynėse, kurios vyko didžiausiame Londono stadione. Kitą dieną jis pasiuntė laišką į Indiją geriausiam savo bičiuliui. Senukas rašė: „Anglijoje galima pamatyti keistą žaidimą. Vyrai gauna kiaulės odos gabalą, kurį susiuva taip, kad jis savo forma primena žmogaus galvą. Odą jie pripučia oro. Tada vyrai bėgiodami pradeda šią odą varinėti kojomis. Kai kurie spiria į ją gana dažnai, o kiti - retai. Tie, kurie negauna spirti į odą, spiria į arčiausiai stovinčio ar bėgančio žmogaus koją. Įspirtasis bando ant žemės partrenkti, kuris jam spyrė. Visą tą suaugusių vyrų išdykavimo laiką vienas skirtingai apsirengęs vyriškis bėgioja šalia ir švilpauja trumpas melodijas".

Taigi, futbolo gerbėjai ir sirgaliai, prašome pakelti savo taures. Visiems kitiems siūloma „reklaminė pauzė", kurią jie užpildo savo pačių pasirinkta daina.

*

Perkantys medų žmonės pageidavo, kad šis būtų be vaško kruopelyčių - pasemtas iš apačios.

- O man prigraibstykite paviršėlių, - paprašė suvalkietis. - Labiau su vašku. Juk vaškas už medų brangesnis, o parduodate už tą pačią kainą.

Tad pakelkime taures, kad sveikas protas visada įveiktų mūsų godumą.

*

Ėjo du asilai ir priėjo du ežerus. Vienas ežeras buvo pripiltas vandenio, o kitas degtinės. Ir pradėjo asilai gerti vandenį...

Tad išgerkime, kad nebūtume asilais.

*

Stalius, gydytojas, sodininkas ir elektromonteris vakare susitiko restorane ir ėmė girtis savo kilme.

- Mano giminė tokia sena, - pasakė stalius, - kad mano proproseneliai tašė lentas Nojaus arkai.

- Pamanyk, - paniekinančiai numoja ranka gydytojas, - mano proproseneliai jau buvo chirurgai. Juk pats Dievas padarė pirmą operaciją: kai kūrė Ievą, užmigdė Adomą ir išėmė iš jo šonkaulį.

- Galiu kirsti lažybų, - pasakė sodininkas, - kad mano profesija dar senesnė. Juk kai Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, juos įkurdino Rojaus soduose. Vadinasi, mano proproproseneliai sodino obelis Rojaus sode.

- Nesigirsiu, - atsiliepė elektromonteris, - bet kai Viešpats Dievas pradėjo kurti pasaulį, pirmiausia pasakė: „Tebūnie šviesa!" Vadinasi, laidai jau buvo nutiesti.

Siūlau tostą už geriausias profesijas, kurią mes kiekvienas pasirinkome.

*

Teisia vyriškį už tai, kad jis pro trečio aukšto langą išmetė šaldytuvą, kuris krisdamas nukirto žmogui koją.

- Kaltinamasis, - sako teisėjas, - papasakokite, kaip viskas buvo.

- Grįžtu rytą iš komandiruotės, - pradeda dėstyti kaltinamasis, - įeinu į kambarį... Žmona išsigandusi, visa perbalusi kaip drobė balčiausia... „Kur jis?" - supykęs klausiu. Ji tyli. Matau, į kiemą vedančios durys atviros. Puolu prie lango, atidarau, žiūriu, jis - štai va šitas, kuris skųstis nesigėdija... Jis, savo nuogybę tik trumpikėmis pridengęs, bėga pro langą. Aš susijaudinęs griebiu šaldytuvą ir metu jam ant galvos. Gaila, nepataikiau, šaldytuvas tik koją prispaudė.

Teisėjas žvilgtelėja į nukentėjusįjį:

- Žodis jums!

Nukentėjusysis prieina šlubuodamas ir sako:

- Ponai teisėjau, kasryt, prieš eidamas į darbą, aš bėgioju... Gegužės dvidešimtąją, kaip ir visada, ryte risnoju savo maršrutu... Staiga iš viršaus kažkas švilpia. Dirsteliu aukštyn... Jergutėliau, šaldytuvas lekia. Vos spėjau išsisukti...

Į salę už parankės įveda vyrą. Jo rankos ir kojos sugipsuotos. Liudininkas sako:

- Sėdžiu aš ramiai šaldytuve...

Tad pakelkime taures už tuos, kurie savo namuose neturi visų nelaimių kaltininko - šaldytuvo.

*

Žmona nekantriai laukia iš restorano pareisiančio vyro ir sako:

- Sūneli, pažiūrėk, gal jau pareina tėtukas?

Berniukas žvilgteli pro langą ir džiaugsmingai sušunka:

- Tėtukas, tėtukas eina!

- Kuria puse?

- Abiem! - atsako vaikutis.

Pagaliau įvirsta girtas vyras. Žmona užsipuola:

- Tai kodėl taip vėlai pareini namo?

- O kuri dabar valanda? - vos apversdamas liežuvį klausia jis.

- Dešimta.

- Ryto ar vakaro?

- Ryto.

- Šiandienos ar rytdienos?

Žmona ima raudoti:

- Ir kodėl tu geri degtinę?

- Kad ji skysta, tai ir geriu. Jeigu būtų kieta - graužčiau!

Tad išgerkime už tai, kad degtinės nereikia graužti.

*

Susirinkusi šeima tariasi, kur praleisti atostogas. Sūnus ir sako:

- Aš tai su didžiausiu malonumu vykčiau ten, kur seniai bebuvau.

- Puiku, - atsakė tėvas. - Še pinigų ir nueik į kirpyklą.

*

Prieš atostogas visada iškyla papildomų rūpesčių. Vyras susirūpino, kur palikti vaikus atostogų metu.

Žmona pataria:

- Vaikus paliksime pas mano mamą, šunį duosime pasaugoti kaimynui, o katę paims mano draugė.

- Brangioji, jeigu bute bus tylu ir ramu, tai kurių galams mums kur nors važiuoti. Kuo puikiausiai galėsime pailsėti ir namie.

Bet ne visi vyrai atostogauja su žmonomis. Šit vyras išvažiuoja į Palangą. Žmona lydi jį į stotį.

- Ar būsi man ištikimas? - klausia ji.

- Na ir paklausei? Kas aš - pranašas, ar ką?

Pakelkime taures už atostogaujančiuosius, kad jie laiką leistų be rūpesčių.

*

Vienas suvalkietis prisiekė trejetą metų neimti į burną svaigalų. Nelaimei, tądien jis buvo pakviestas į laidotuves, kur degtinė upeliais tekėjo... Naujasis abstinentas pasiskundė savo kaimynui. Šis ir sako:

- Žinai ką! Gerk šešerius metus kas antra diena, tai ir bus treji blaivybės metai. Taigi šiandien gerk, o rytoj ne.

Suvalkiečiui patarimas labai patiko. Jis gerokai prisisiurbė, tvirtai pasiryžęs rytoj negerti. Bet kaip tyčia rytojaus dieną jį pakvietė į pirmagimio krikštynas. Nelaimingas suvalkietis vėl išliejo širdies gėlą stalo kaimynui. Šis jį nuramino: - Dalykas labai paprastas... Kam tau gerti šešerius metus kas antra diena, jeigu tu gali gerti dvylika metų kasdien... Juk bus tas pat.

Suvalkiečiui patarimas labai patiko.

Taigi pakelkime taures už gerus patarimus.

*

Turguje stovi mažas berniukas su ožkos sūrio pintine ir šaukia:

- Kam gero sūrio - čionai! Pas mane! Geras sūris!

- Prisiek motina, kad tavo sūris iš tiesų geras, - sako pirkėjas.

- Prisiekiu motina. Man pati senelė sakė: eik į turgų, parduok sūrį. Mums jis jau nebegeras, bet pardavimui tiks.

Tad išgerkime už tiesą!

*

Senoji Sparta garsėjo sveika gyvensena bei žmonių stiprybę palaikančiu maistu. Sirakūzų valdovas, norėdamas pasimėgauti sveikatinguoju spartiečių maistu, už didelius pinigus išsikvietė geriausią anos šalies virėją. Šis išvirė sriubą, į kurią įdėjo mėsos gabaliuką, riebalų, rūgšties. Srėbalą pasūdė. Ir jokių kitokių pagardų ar prieskonių nedėjo.

Paragavo Sirakūzų valdovas šios sriubos, susiraukė ir atstūmė valgį nuo savęs. Spartos virėjas jam ir sako:

- Žinau, šiam valgiui trūksta pagrindinio pagardo...

- Kokio! - sušuko tironas.

- Prieš valgį reikia padirbėti iki devinto prakaito, - pasigirdo atsakymas.

Pakelkime taures už tuos, kurie maistą gardinasi geriausiu prieskoniu.

*

Jaunuolis afganas vedė gražią dorą žmoną. Pirmąją vestuvių naktį liepė tarnui palaikyti žibintą. Kiek jaunavedys besistengė, tačiau niekaip negalėjo susidoroti su vedusio vyro pareiga. Tuomet jis atsikėlė ir pasiūlė tarnui pabandyti, o pats ėmė jam žibinti. Tuomet šeimininkas skėlė tarnui skambų antausį šaukdamas:

- Niekše! Štai kaip reikia žibinti!

Pakelkime taures, kad žibintas būtų laikomas tinkamai!

*

Vienas bankininkas užsakė dailininkui nupiešti savo portretą. Kai kūrinys buvo baigtas, užsakovas griežtai atsisakė pirkti motyvuodamas tuo, jog portretas visiškai nepanašus į jį.

Dailininkas portretą išstatė dailės salono vitrinoje. Prie paveikslo buvo užrašas „Piktadaris". Bankininkas įtūžęs užsipuola kūrėją grąsindamas supūdyti jį kalėjime arba prisiteisti už garbės ir orumo įžeidimą tokią sumą, kurios dailininkas nesugebėsiąs išmokėti visą savo gyvenimą.

- Bet juk čia pavaizduotas asmuo - ne tamsta, - atšovė dailininkas. - Jūs pats tai patvirtinote.

Karšta diskusija baigėsi paprastu kompromisu: bankininkas nupirko portretą, kurį dailininkas „perkrikštijo", į „Filantropą".

Siūlau tostą už mūsų gyvenime pasitaikančius kompromisus.

*

Tai buvo labai seniai. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Keliaudamas žydas nakvojo karčiamoje. Valgyti jau nieko nebuvo, išskyrus duoną ir kiaulieną. Išalkęs žydas valgė viską.

Staiga kilo audra. Pradėjo blykčioti žaibai. Be paliovos trankėsi perkūnas. Kilo uraganinis vėjas...

- Viešpatie, atleisk man! - išsigandęs meldėsi žydas ir čia pat ėmė gėdinti Dievą:

- Argi verta dėl to mažyčio gabaliuko kiaulienos kelti tokį didelį triukšmą?

Tad pakelkime taures už šeimininkus, taip gražiai paruošusius šį vaišių stalą.

*

Geležinkelio stotis. Būriuojasi žmonės norėdami sutikti savo artimuosius, pažįstamus. Traukinys sustoja. Iš vieno vagono išlipa senas žydas. Jį apspinta giminaičiai ir ima klausinėti:

- Mielasis Abramai, kaip sekėsi kelionė? Kaip sveikata? Ar nepavargote?

- Ui! Klausykite, aš taip blogai važiavau, taip blogai važiavau... Man davė labai blogą bilietą: aš visą laiką sėdėjau atbulinėje sėdynėje, o ten trauka... Man ir dabar galva sukasi. Aš taip blogai važiavau, taip blogai važiavau... Dieve mano!

- Tai kodėl su kuo nors nepasikeitėte vietomis? Seneliui būtų kas nors užleidęs savo vietą.

- O su kuo gi aš keisiuosi. Juk kupė daugiau nieko nebuvo!

Siūlau tostą už tai, kad mums gyvenime niekada netektų atsidurti seno žydo vietoje.

*

Bėgo kartą varlė per bėgius... ir traukinys "atkirto" jai kojas. Varlė labai nusiminė ir išsigando. Supanikavusi bėgo pasiimti savo kojyčių, tačiau kaip tik tuo metu važiavęs traukinys atkirto jai ir galvą.

Tad išgerkime už tai, kad dėl gražių kojyčių neprarastume galvų!

*

Į seksopatologijos kabinetą įeina suvargęs vyriškis.

- Pone daktare, virpančiu balsu pradeda pacientas, kas man galėtų būti? Kai aš su žmona... tai pirmą kartą man labai karšta, o kai sugalvoju antrą kartą, tai labai šalta.

- Keista! - susimasto gydytojas.

- Atsiveskite žmoną, reikia su ja pasikalbėti. Kitą dieną žmona pasakoja:

- Pone gydytojau. Čia nieko keisto ir nesuprantamo nėra... Kai mano vyras pirmą kartą su manimi... tai buvo liepos mėnesį, o antrą kartą - sausio pabaigoje.

Pakelkime taures už tai, kad vyrai nejaustų temperatūros skirtumu.

*

Suvalkietis už paslaugas gavo butelį degtinės. Kai jis patenkintas skubėjo namo, pro šalį važiavęs automobilis netikėtai partrenkė jį ant kelio. Žmogelis, atsikėlęs ir pajutęs, jog jo marškiniai šlapi, pamaldžiai atsiduso:

- O visagali Viešpatie Dieve, padaryk taip, kad tai būtų tik kraujas.

Tad pakelkime taures už tuos, kurie gėrimą vertina labiau negu savo kraują.

*

Garlaiviu plaukė pirklys ir mokslininkas. Turtuolis vežėsi daugybę prekių. Mokytas žmogus su savimi nieko neturėjo. Staiga jūroje kilo audra. Didžiulė banga apvertė garlaivį ir šis nuskendo. Išsigelbėjo tik pirklys ir mokslininkas. Matydamas paniurusį mokslo vyrą, turtuolis jam sako:

- Ko tamsta taip nusiminęs? Ko liūdi? Aš praradau visus savo turtus, o tavo turtai - juk savyje!

Pakelkime taures už didžiuosius turtus, kurie gali žūti tik kartu su jų savininku. Už protą, draugužiai!

*

Kai kuriose įstaigose reikalaujama, kad tarnautojai ateitų į darbą griežtai nustatytu laiku. Pavėlavusieji privalo pasiaiškinti. Kokių pasiaiškinimų tenka išgirsti?

- Pone, kodėl ir vėl pavėlavote į tarnybą? - rūsčiai paklausė šefas.

Tarnautojas aiškinasi:

- Suprantate, pone direktoriau, rytą nubudau, atsikėliau, pasižiūrėjau į laikrodį, paskui į veidrodį ir nepamačiau savęs. Pamaniau, kad jau išėjęs į darbą. Ir įsivaizduojate, tiktai po pusvalandžio pastebėjau, kad iš veidrodžio iškritęs stiklas.

Pakelkime taures už tai, kad mums niekur ir niekada netektų vėluoti, o tuo labiau ieškoti pasiteisinimų.

*

Teisėjas kaltinamojo klausia:

- Jūs vedęs?

- Vedęs, pone teisėjau.

- Ar buvote baustas?

- Tris kartus, pone teisėjau.

- Už ką ir kas nubaudė?

- Viešpats Dievas už įsimylėjimą.

- Prašom nekrėsti juokų ir kalbėti aiškiau.

- Pone teisėjau, visas miestelis gali paliudyti, kad gyvenu su trečia žmona.

Pakelkime taures, kad Dievas mus kuo mažiau baustų už įsimylėjimą.

*

Liūtas atsikėlė be nuotaikos ir labai piktas. Sutikęs tigrą jis suriko:

- Kas yra visų žvėrių karalius?

- Tu esi visų žvėrių karalius, senasis mano bičiuli, - išsigandęs atsakė tigras ir atatupstas atsitraukė.

Sutikęs gorilą liūtas vėl suriaumojo:

- Ar žinai, kas yra visų žvėrių karalius?

- Kaip gi aš galiu nežinoti, garbingasis liūte, - nuolankiai atsakė beždžionė. - Tu esi mūsų karalius.

Liūtas patenkintas... Ir štai jo kelyje dramblys. Liūtas rūsčiai suriaumojo:

- Tai kas yra visų žvėrių karalius?

Dramblys, užuot atsakęs, apkabina liūtą straubliu ir iškėlęs taip teškia, kad nelaimingajam net kibirkštys akyse pasirodo. Liūtas ir sako jam:

- Ar verta pykti vien dėl to, kad nežinai, kaip atsakyti?

Pakelkime taures už tai, kad mes visada žinotume, kada ir ką paklausti.

*

Kartą gėrė vilkas, zuikis ir vėžlys. Begerdami pastebėjo, jog jau nebėra ko gerti. Reikia dar atnešti. Kuriam eiti? Nutarta pasiųsti vežlį. Tas išėjo. Vilkas ir zuikis laukia.

- Gal pinigus pragėrė ir guli kur nors griovyje išvirtęs,- samprotauja laukiantieji. Šalimais pasigirsta vėžlio balsas: - Jeigu šaipysitės, tai visai neisiu!

Pakelkime taures už tai, kad ant šio stalo nepritruktų gėrimų ir nereikėtų siųsti vėžlio.

*

Policininkas sulaikė vairuotoją už greičio viršijimą.

- Aš priverstas jus nubausti,- pareiškė jis.

- Bet juk aš važiavau 60km/h greičiu,- teisinasi sulaikytasis.

- Pone, jus švilpėte 90km/h greičiu.

- Prisiekiu visais šventaisiais: aš neviršijau greičio! Ką, jūs netikite mano garbės žodžiu?

Čia atsiveria mašinos durelės ir vairuotojo žmona sako:

- Kai mano vyras išgeria, su juo ginčytis beprasmiška!

Pakelkime taures už tai, kad žmonos nesikištu į besiginčijančių vyrų reikalus.

*

- Mama, kad tu žinotum, kaip aš nenoriu eiti į mokyklą! - skundžiasi sūnus.

- Kodėl, brangusis?

- Visi manęs nekenčia... Pedagogai, mokiniai, netgi rūbininkė į mane skersuoja...

- Nieko, sūneli, nieko... - užjausdama paglosto sūnaus petį gimdytoja. - Ką darysi... Pasiimk pusryčius ir eik, sūneli... Tau jau penkiasdešimt metų ir esi mokyklos direktorius.

Pakelkime taures už tuos mokyklų direktorius bei pedagogus, kurie nenori eiti į mokyklą, bet įveikia savo nenorą.

*

Jūreivio žmona išlydi vyrą į tolimąjį plaukiojimą.

Grįždama namo ji užsuka į turgų. Šį tą nusipirkusi jau suko namo. Gi žiūri, vienas raumeningas vyrukas ant staliuko pasidėjęs stiklainį su užrašu: „Uodas, atliekantis visas vyro funkcijas". Jūreivio žmona susidomėjo. Pagalvojusi, jog vyras grįš tik po metų, nusipirko stiklainį su uodu. Pardavėjas jai ir savo telefoną duoda:

- Jeigu kas ne taip, tuojau paskambinkite! - pasakė jis.

Jauna moteris namie nusirengia ir atidaro stiklainį.

- Pažiūrėsime, kaip uodas atlieka tas vyriškas funkcijas, - pagalvojo ji.

Uodas paskraidė paskraidė ir atsitūpė ant sietyno. Zyzia, bet prie moterėlės artyn neskrenda. Ši laukia pusvalandį, valandą ir nieko... Tupi uodas ir zyzia, zyzia ir tupi. Uodo pirkėja skambina pardavėjui:

- Uodas tupi ir ožiuojasi: jokių vyriškų funkcijų neatlieka.

- Prašom pasakyti savo adresą. Tuojau pat atvykstu.

Vaikinas atvyko. Tikrai uodas tupi ant sietyno ir zyzia. Snapą pagalanda ir vėl zyzia. Pardavėjas tuojau pat nusirengia.

- Žiūrėk, - sako jis uodui rūsčiu balsu, - paskutinį kartą rodau tau, kaip reikia daryti...

Tad pakelkime taures už sumanius dresuotojus!

*

Jonai, kodėl tu nešioji dviem numeriais mažesnius batus?

- Vardan laimės! Mano žmona labai negraži, netvarkinga, prasta šeimininkė. Sūnus prastai mokosi... Aš nebetikiu, kad jis sugebėtų baigti mokyklą... Duktė neklauso. Uošvė nuolatos zirzia.

- Tai kuo čia dėti batai?

- Kad tu žinotum, kokį malonumą patiriu, kai vakare nusiaunu batus!

Tad pakelkime taures už tuos, kurie susikuria sau laimę.

*

Išrado naują parašiutą, o išbandyti niekas nenori. Išradėjai gatvėje surado girtuoklį ir pažadėjo jam dėžę degtinės, jeigu jis iššoks su naujuoju parašiutu. Girtuoklėlis sutiko.

Ir šit jis iššoko iš lėktuvo. Krinta žemyn, trauko žiedus, o parašiutas neišsiskleidžia.

- Blogi popieriai, - galvoja jis, - apgavo mane su tuo parašiutu... Pažiūrėsime, kaip bus su degtine!

Kompensuokime mes žmogui padarytą skriaudą ir už nelaimėlį pakelkime savo taures.

*

Viena storulė, kreipdamasi į burėją, paklausė:

- Sakyk, ar man suliesėti, ar ir toliau dar pilnėti?

- Kuo daugiau gero žmogaus, tuo geriau... Ir priešingai - kuo mažiau blogo žmogaus, tuo irgi geriau. Spresk pati.

Tad pakelkime taures už tas moteris, kurioms Dievas už gerumą siunčia pilnumą.

*

Vienas amerikietis, paklaustas kas yra laisvė, atsakė:

- Laisvė - tai galimybė veikti ką nori, nekreipiant dėmesio į nieką, išskyrus: žmoną, policiją, šefą, draudimo įstaigą, federalinę valdžią, vietinę valdžią ir kaimynus.

Tad pakelkime taures už laisvę!

*

Gyveno trys draugės. Numirė. Pateko į dangų. Stovi prie rojaus vartų, beldžia ir niekas jų neįleidžia. Viena ir sako:

- Tegul ant šios tvoros atsiranda tiek šakelių ir lapeliu, kiek aš kartų buvau neištikima vyrui žemėje.

Pirmai ant tvoros atsirado vienas kitas lapelis ir šakelė. Bandė lipti, bet niekaip negalėjo perlipti. Antrai truputį daugiau lapelių ir šakelių. Sunkiai lipo, bet perlipo. O trečiai išaugo daug šakelių ir lapelių, todėl jį be didelio vargo perlipo per tvorą ir pateko į rojų.

Tad išgerkim už tas moteris, kurios ir žemėje sau tiesia kelia į rojų.

*

Atėjo keturiolikmetė mergaitė prie berželio ir sako:

- Berželi, išskleisk tiek lapelių, kiek aš padariau nuodėmėlių.

Susiūbavo berželis ir išskleidė porą lapelių. Atėjo šešiolikmetė ir pasakė tą patį. Susiūbavo berželis ir lapeliais pasipuošė viena šakelė. Atėjo aštuoniolikmetė ir paprašė beržo to paties. Susiūbavo, suošė berželis ir visas pasipuošė lapeliais.

Tad pakelkime taures už tas mergeles, kurios puošia Lietuvos gamtą.

*

Susitiko du vagys: jaunas ir senas. Senasis sako:

- Jeigu tu įlipsi į medį ir iš tupinčio paukščio pavogsi šešis kiaušinius, tuomet tu būsi lygiavertis kompanionas su manimi.

Jaunasis vagis nusimetė drabužius ir tarsi gyvatė įsliuogė į medį. Ištiesė ranką į paukščio lizdą, bet tuo metu paukštis pabudo ir garsiai riktelėjo. Jaunasis vagis grįžo tuščiomis rankomis. Tada savo meistriškumą parodė senasis vagis. Jis nusimetė drabužius, įlipo į medį ir iš lizdo sumaniai pavogė šešis kiaušinius. Tačiau išlipęs iš medžio, jis neberado savo drabužių...

Tad skelbiu tostą už puikiuosius mokinius!

*

Įstaigos pobūvyje, į kurį darbuotojai atvyko su žmonomis, viena ponia klausia stalo kaimyno:

- Ar jūs esate mano vyro viršininkas?

- Ne, malonioji ponia.

- Tuomet prašau tuojau pat atitraukti ranką nuo mano kelių.

Siūlau tostą už viršininkus, kuriems paprastai leidžiama ir tai, kas neleidžiama kitiems.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-05-30 12:19
 
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media