2018 m. liepos 17 d., Antradienis

Pasijuokime kartu

*print*

Archyvas :: Petras Motiejūnas. Iš literatūrinio palikimo: Mitai

2017-12-18
 
Petras Motiejūnas

Petras Motiejūnas

Petras Motiejūnas
 
Žmogaus
Senai poetei, kurią daug metų pažįstu,nusiunčiau savo knygutę, kiek galėdamas gražiau surašęs autografą. Poetė sureagavo - atsiuntė savo knygą taip pat su maloniu įrašu: „Geriausiam visų laikų draugui su didžiausia meile." Ir, žinoma, parašu.
Kai taip, neištvėriau nepaskambinęs - juk džentelmenai privalo dėkoti damoms. Jei ne už knygas, tai bent jau už meilę... 
- Pasikalbėtume, - išgirdau. - Bet laiko neturiu... 
- Kur jį, brangioji, pradanginai? 
- Mano šuniuks it žmogus, - išgirdau. - Turiu pavedžiot... 
- Ko jau it žmogus - geras šuo šiais laikais daugiau nei žmogus...
 

 

Egzotiškos gyvatės
Susiginčijo pusamžis vyras ir dar jaunoka moteris, kodėl ji bendroje virtuvėje leidžia trankią muziką.
Pasikalbėjo iš visos širdies.
Jis tarė: - Aš tau, kad dėsiu...
Ji atsakė: - Ir aš tau dėsiu. 
Vyras išsitraukė dujų balionėlį ir papurškė.
Pataikė ar ne, kas dabar pasakys. Vyras sako, kad ne, moteris - kad taip.
O ką jai daugiau sakyt, jei į purkštelėjimą ji atsakė spyriu į dantis ir du perlamutriniai išlėkė lauk...
Ir vyras pasakė: 
- Kumelė išspyrė pusę dantų...
Moteris pripažino tik du - tiek kaimynai rado virtuvėje.
Policija nutarė vyrui iškelti daudžiamąją bylą, nes jis pradėjęs, o moteris tiktai gynėsi...
Jos advokatas jai tarė: - Ieškok ir moralinės žalos - juk tavo akis graužė dujos, ir būtinai prisiteisk naujus batelius, nes juk vienas įlėkė sriubos katilan ir išvirė. Ir už sugadintą sriubą lai sumoka! 
- Kiek? 
- Bent jau penkis šimtus litų! - Ar ne per daug? - Sakyk, kad sriubą virei iš egzotiškų gyvačių!
 

 

 

Saldžių svetimybių
Laikraštyje, kurį skaitau, straipsnį rašo kažkokia Sara Koisson.
Kitų autorių pavardės dar keistesnės.
Ir vardai keisti.
Skaitau laikraštį ir užmirštu, kad pačiame lietuviškiausiame mieste jis leidžiamas.
Užmirštu, kad jį remia paties lietuviškiausio miesto savivaldybė, ir galvoju - nejau visos mūsų lietuvaitės jau už užsieniečių ištekėjusios?
Ir sužinau, kad toji Sara Koisson visai ne Sara ir visai ne Koisson, o visai gražią lietuvišką vardą ir pavardę turinti moteris.
Nejau turėti lietuvišką vardą ir pavardę jau gėda?
 

 

 

Elito
Kur tik kas - visur elitas. 
Jis - benefise.
Jis - vernisaže.
Jis - popietėje.
Jis - vakarienėje. 
Jis - vakaronėje.
Jis - jubiliejuje, kad ir labai labai mažos kalytės gimtadienį minint...
Ir jau šypsos nuotraukoje...
Elitas - be vardo ir pavardės...
 

 

 

Pimpaliuko...
Karalienės Mortos 2007-ųjų metų projektui pinigų nebuvo. 
Trūko jų ir jaunųjų talentų paskatinimui.
Tačiau projektui, kuris vadinosi „Liuks, liuks, liuks, fainas mano pimpaliuks" tūkstančiai litų atsirado...
Ir sakyk, kad kalbama apie mažą daiktelį...
 

 

 

Skruzdėlės
Skuzdėlaitė žino savo skruzdėlyną ir keletą metrų aplink jį, bet nenutuokia, kad yra Paryžius, Liurdas, Ermitažas, Holyvudas, Egipto piramidės, Antikos Akropolio liekanos, Velnių muziejus Kaune...
Ar daug mūsų gyventojų gali pasigirti žiną daugiau nei skruzdėlės?

 

 

Vakarietiškų vertybių
Daug apie jas kalbama, daug apie jas rašoma, kad kartais imi ir susimąstai, kas tai: gal ant Nagasakio ir Hirosimos numestos atominės bombos, o gal indėnai ir aborigenai, suvaryti į rezervuatus, o gal juodieji vergai iš Afrikos, atvežti į Amerikos plantacijas?
Juk made in Vakarai ir ekonominės krizės...
 

 

 

Ligonių teisių
Nuo vidurnakčio stoviu eilutėj ir gaunu talonėlį pas dantistą. 
Dantistas pirmiausiai atkiša man lapą - pasirašyti, kad sutinku gydytis...
Bet, pasirodo, jis negydo, tad einu pas kitą.
Tas kitas man sako, kad kitų padaryto broko jis netaisąs, nors esu pasirašęs, kad sutinku...
Rask tu pensininką, kurio dantų kasas nors nebūtų gydęs...
 

 

 

Dvasingumo
Stato kunigas parapijos namus ir sako, kad čia bus miesto dvasingumo centras.
Aš bandau įsivaizduoti, kaip po jį skraidys angeliukai, o dvasingi žmonės keliais vaikščios...
Kažkur galai nesusieina...
 

 

 

Paramos partijoms
Kyšio duoti negalima, o remti partijas galima, nors žymiausių partijų vadai - aukščiausi Prezidentūros, Seimo ir Vyriausybės valdininkai?!
Jei taip, reiktų priimti įstatymą, pagal kurį pinigai, įkišti į gydytojo švarko kišenę - kyšys, o į chalato kišenę - jau nebe?
 

 

 

Pasaulio
Nebėr to vienišo pasaulio, kursai buvo vaikystėje: lekia pro šalį autofurgonai su užrašais ant šonų - „Spintų pasaulis",„ Langų pasaulis", „Durų pasaulis", „Stogų pasaulis",, „Pigių drabužių pasaulis", „Kanalizacijų pasaulis" ir net „Vištų pasaulis"...
 

 

 

Tiesos sakymo
Nusigyvenome - nebėr tiesos, nebėr dorovės, nes nė vienas melagis, lėkdamas mersedesu per tiltą, į upę neįgriuvo, nė vienam vagiui kepurė neužsidegė
 

 

 

Karo laikų
Viešoji erdvė pripildyta karo laikų leksikos. Nebėr sporto aikštelės, kad ji nebūtų batalijų laukas, kad joje nevyktų mūšiai, atakos, puolimai, gynybos, apsupimai, nusitaikymai, pataikymai, išsiveržimai, sunaikinimai, baudos, strategijos, taiklūs šūviai...
Viešoji erdvė paversta karo arena.
Betrūksta tiktai karo...
 

 

 

Meilės 
- Myliu Tėvynę! 
- Veltui ar už pinigus?
 

 

 

Mitas - ne mitas
Visą gyvenimą ne tik nešiau savo teisybių-neteisybių kryžių, tai yra valgiau ir valgau tą druską - atradimų ir praradimų karčią taurę gėriau, o laisvalaikiu grojau akordeonu, dainavau savo eiles, rašiau satyras, paveikslavau, piešiau, spausdinau knygutes, taip įsijautęs, kad tik po X knygos, už ją gavęs solidų honorarą, susigriebiau, ne tokią literatūrą pagaminęs!
Ir pajutau: nereikia man to honorao, jei už doras knygas negavau nė grašio! Už tokį honorarą pirkta duona man buvo sprangi, o mineralinis vanduo - kartus. 
- Velniop, Judo trisdešimt sidabrinių! - surikau.
Ir nuėjau pas monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, nes tuomet jis buvo dar gyvas ir Katedroje uoliai tarnavo - kad tiesiai į garbaus šventiko saują įdėčiau savo honorarinius 100 Amerikos dolerių...
Buvau girdėjęs, kad iš aukų dėžučių ilgapirščiai net bažnyčiose vagia - ypač, jei pinigai didoki...
Tą kartą gyvai paaukoti, pasirodė, nėra paprasta. Monsinjoras neskubėjo paimti atkišto bakso - pirmiau įdėmiai nužvelgė mano aptrintą rūbą ir paklausė: 
- Ar tik ne per daug duodi, jeigu, kaip matau, ir pats neturi atliekamų pinigų?
Prisipažinau: 
- Duodu ne dėl to, kad per daug turiu, o kad tie pinigai Judo - jo honoraras už plikų bobų knygą, kurią ką tik išleidau...
- Ir dėl to neimsiu, - suspurdo kunigas. 
Tačiau nenusileidau ir aš: 
- Judo pinigai baisūs tik man, o Bažnyčia juos gali atšventinti ir panaudoti, sakykim, stogo remontui, švęsto vandens siurbliui remontuoti, ar už nuolat brangstančią elektrą susimokėti...
Monsinjoras tarsi užlūžo, ir ant mano galvos savo minkšta ranka kryžiaus ženklą uždėjo, po to tėviškai kepštelėjo pakaušį, paglostė petį ir pasakė keletą paguodžiančių žodžių. Jų esmė buvo tokia: Aukščiausiojo vardu duodu tau, sūnau, apsaugą ir prižadu pasimelsti, jog, vėl apsėdus nelabiesiems, Dievas atsiųstų angelą, kuris globotų bent tol, kol perstos tave gundyti nuogos ar pusnuogės moterys, amen...
Ir paėmė 100 Amerikos dolerių..
 
Parinko Adolfas Strakšys

 

 

 

 


 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-12-18 13:11
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media