2019 m. kovo 26 d., Antradienis

Pasijuokime kartu

*print*

Radijo stotis VAU ir smilkstančio kamino mįslė

2019-03-14
 
Domas Šniukas

Domas Šniukas

Humoreska
 
Radijo stotis VAU ir smilkstančio kamino mįslė
 
Domas Šniukas
 
- Gerbiamieji mūsų radijo stoties VAU klausytojai! Čia aš, Jūsų nuolatinė pašnekovė Daiga Putpelytė. Netrukus prie mūsų prisijungs mano kolegė Smilga Vingurklytė. Ji šiuo metu keliauja po Lietuvą ir savo aštriu žvilgsniu tarsi brangakmenius iš karališkos karūnos traukia Lietuvos grožybes ir pristato Jums. Nesijaudinkit, jeigu Jūsų pensija šiemet dar neleidžia nuvykti į Azorų salas arba Taitį, kur daug gražių dienų praleido Vysockis su savo Marina, žinot, tokia rusiškos kilmės prancūze. Be to, kas liktų iš Taičio, jeigu ten visi lietuviai suvažiuotų, cha cha cha, - išvogtų visus Gogeno paveikslus ir automobilius. Tad įsitaisykite kur nors virtuvėje ir atostogaukite su mumis, radijo stotimi VAU. Jeigu kas iš klausytojų norės įsitraukti į mudviejų pokalbį, skambinkite telefonu... Smilga, kur tu?
- Hai, Daiga, aš stoviu ant aukščiausios kopos netoli Nidos.
- Tai tu nori pasakyti, kad visa kita yra po tavo kojomis, ir tu tarsi kokia deivė iš viršaus žvelgi j lietuvių tautą, ar ne?
- Kodėl tik lietuvių? Čia yra ir vokiečių, vakar du švedus primušė, o praeitą savaitę klofelinu nugirdė net atsargų anglą. Tačiau kai kas yra ir virš manęs - tai dangus.
- Sakyk, Smilga, tik negudrauk, kaip atrodo dangus? Ar jis dar toli?
- Sunku nusakyti, na, mėlynas... Va, iki debesėlių, kurie kažkodėl visi slenka į vieną pusę, visai čia pat. Vieną aš buvau net pačiupusi. Labai faina...
- Na, tu, Smilga, tikra šaunuolė. Brangieji klausytojai, Lietuvoje tik VAU korespondentai debesis rankomis čiupinėja. Klausykite VAU, būkite su mumis. Sakyk, kolege, kur nuo tavęs rytai?
- Į rytus, gal kiek piečiau.
- O vakarai?
- Oi, Daiga, tu taip greitai klausinėji, nespėju orientuotis... Vakarai tikriausiai kažkur vakarų ar pietryčių link.
- Ar matai Kuršių marias, ta prasme?
- Matau, jos ana va.
- O kur Baltijos jūra?
- Palauk, pasisukiosiu. Ak, ten matyti mėlynė. Gal čia ir bus Baltija. Minutėlę, pasižiūrėsiu žemėlapyje. Ne, ne, ten negali būti nei Šiaurės, nei Baltoji jūros. Čia tikrai mūsų gimtoji Baltija su sudaužytais Jūratės gintaro rūmais. Labai faina.
- Ar matyti Danija?
- Kažkoks kaminėlis vos vos rūksta, tai tikriausiai Kopenhaga.
- O Anglijos nematyti? Minutėlę, Smilga, turime pirmąjį skambutį. Alio, drąsiau kalbėkite, iš kur Jūs, koks Jūsų vardas?
- Juozas iš Suvalkijos, ūkininkas. Man nusišvilpt ant tos Danijos, kuri Marijampolės cukraus fabriką nori suėsti. Aš noriu pasakyti: jeigu pieno supirkimo kainos ir toliau kris, tai su šakėmis pėsti į Vilnių patrauksime versti valdžiukės...
- Pone Juozai, prašome ne mitinguoti, ta prasme, o klausti...
- Paklausiu, kodėl ne, tik prašau manęs necenzūruoti, praėjo tie laikai. Kiek žinau iš mokyklos vadovėlių, Anglija už „Danisk Sugar" sukčių šalį keletą kartų didesnė. O panelė korespondentė Daniją mato, Anglijos - ne. Gal čia politika, gal jai leiboristai nepatinka?
- Paaiškink, Smilga, kaip ten iš tikrųjų?
- Na, gal tas rūkstantis kaminas ir Anglijos, bet mano širdis jaučia, kad Danijos. Čia reikėtų papildomos informacijos. Minutėlę, štai pro mane eina porelė, atrodo, vietiniai, jie paprastai geriau žino. Laba diena, čia iš VAU radijo stoties. Prisistatykite.
- Aš tai Robertas, o mano draugė - Maigė. Tipo, koks reikalas?
- Matot, jūroje rūksta mažytis kaminėlis. Kas tai - Danijos ar Anglijos krantas? Ūkininkui iš Suvalkijos, kuris tikriausiai nori eksportuoti cukrinius runkelius, tai labai svarbu.
- Taigi čia Švedija. Su cigarečių kontrabanda visada plaukiu ta kryptimi.
- Robertai, sakyk, kad tu pajuokavai. Viešumas viešumu, bet gali ir koks muitininkas nu¬girsti. Aš turiu savo nuomonę, tas kaminėlis - tai keltas. Prieš tris valandas iš Klaipėdos išplaukė į Mukraną. Ten mano mama dabar tikriausiai bare kaifuoja, pati palydėjau, - įsiterpė Maigė.
- Brangūs klausytojai, kaip matote, iškilo kai kurių neaiškumų. Mes gerbiamam Juozui pranešime atskirai. Ačiū, kad paskambinote, o už įdomų klausimą Jūs premijuojamas dėžute kokosų šedevro „Rafaello". Štai dar skambutis. Kaip smagu, kad VAU klausytojai aktyvūs! Kas Jūs, iš kur?
- Pensininkė Matilda iš Pūstapėdžių. Mudu su Martynu ką tik šventėme laimingų vedybų šešiasdešimtmetį. Su kaimynais padauginome, bet šiandien viduriai normalūs, ačiū Dievui. Vaikeli, paklausk tos Solveigos, kuri stovi ant smėlio kalno, ar toli NATO. Labai mes norėtume jo sulaukti, turėti ramią senatvę...
- Močiute, NATO juk ne valstybė, ta prasme...
- Tai kas, kad ne valstybė, bet vis tiek turi matytis, negi tai kokia dvasia?
- Smilga, ar girdi mūsų pokalbį?
- Girdžiu, girdžiu, galiu nudžiuginti ponią Matildą. Štai priėjo krašto apsaugos ministras ir sako, kad tas rūkstantis kaminėlis, kuris artėja prie mūsų krantų, yra būtent NATO... Labai faina.
- Dar vienas skambutis... Prisistatykite.
- Koks skirtumas, kas aš. Geriau pasakykite, kodėl mulkinate žmones? Tai kas vis dėlto yra tas kaminėlis - Danija, Anglija, Švedija, kontrabandininkų laivas, keltas ar NATO? Aš dvejus metus gyvenau Amerikoje, ten taip su piliečiais nesielgia. Iš karto atimtų licenciją.
- Pone anonime ir gerbiami klausytojai, mes gerokai nuklydome nuo temos - mūsų Lietuvos grožybių apžiūros. Laidai skirtas laikas jau baigiasi. Smilga, ką tu dar matai?
- Ai, Daiga, sunku viską ir nupasakoti. Štai netoli manęs bėga driežas. Smėlis purus purus. Praskrido varna, bepigu dabar jai. Seniau būtų buvusi kuršių pasūdyta ir suvalgyta, o dabar laisva, kaip ir aš. Šiandien Europoje, į kurią visi skubame, vyrauja kitos vertybės. Labai faina.
- Brangieji VAU klausytojai, čia vėl aš, Daiga Putpelytė. Manau, buvote sužavėti kelionės po Lietuvą su Smilga, visą dieną dalysitės įspūdžiais. Galite būti ramūs, mes liksime su Jumis. Smilga, iš kurio Lietuvos taško žadi mus palepinti rytoj?
- Nuo Taurapilio, kuris Aukštaitijoje. Apie šių vietų grožybes liudija Napoleono žodžiai. Užsilipęs ant piliakalnio jis pirmiausia pacitavo Teofilį Tilvytį:
Nuo Taurapilio, nuo kalno
Matos dar keli kalnai,
O ant vieno, kaip ant balno,
Stovi mano Tauragnai.
Tai pasakęs imperatorius apsiašarojo ir tarė: „Jeigu galėčiau, paimčiau šias ežerų ir miškų, šiaudinių stogų grožybes ant delno ir perkelčiau šalia Versalio." Taigi iki rytojaus.
- Iki rytojaus, brangieji. Jūsų laukia kvapą gniaužiantis pasakojimas apie genialaus prancūzų karvedžio meilę Aukštaitijos nacionaliniam parkui. Čia aš, Daiga Putpelytė, VAU radijo stotis, ta prasme.

2002 metai

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-03-14 13:57
 
Share |
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Karolina

2019-03-24 14:35

Pritariu Juozui. Kai kurių radijo stočių negali klausytis - ausys linksta nuo barbarizmų, nemokšiškumo.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Juozas

2019-03-17 14:43

Tiesiai į dešimtuką. Dabar radijo stotyse dirba daug nevekšlų.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media