Pasijuokime kartu

Leonas Jurša
Nežliumbkite, senjorai, dar ne laikas.
Ir tu, poete, neužvesk raudų.
Tūlam arti girdėti pustant dalgį,
o mums tatai - už devynių kalnų.

Įkvėpkite giliai kiek likę oro.
Užriesk, ei, nosį ir lygiuok pečius!
Pagerbkime iki dugnelio, ponai,
pačius save, o gal save pačius.

Buvai, poete, tai ir lik keistuolis,
tikros žinios uolus pasiuntinys.
Svarbiausias posmas bus dar sueiliuotas,
kai mūza atsibus ir pasivys.

Transporte sėsk, kai siūlo šiltą vietą,
bet savo sosto niekam neužleisk.
Rėžk tiesiai į akis - kad apkalbėtų,
o tai pamiršo pranašus, žalčiai!

Atsuk, kai kritikuoja, kitą žandą,
bet neprileisk, kad pirštą į nasrus.
Sukąsk griežtai dantis, kai laužia sprandą,
tik, lengva pėda, pats nenusisuk.

Ir nemurmėk: aš senas beržo kelmas,
oi, diržo jums, bet neturiu jėgų...
Kartok: tegriebia, Viešpatie, pats velnias,
jei liaudžiai neparodysiu vėžių!

Paaiškink joms, kad tu ir jos - tai tujos;
Ne vien virėją šaukė Olivjė.
Ir ne vangus "valio" mums malonumas,
o iš visos gerklės: "Olė, olė!".

Neklausk praeivio, kur sodinti medį;
juk sapnavai: vien jai, ant debesų.
Užėjus audrai, lai gražuolė gedi
prikalto prie dangaus trijų žaibų.

Nežliumbkite, senjorai, dar ne galas!
Pegaso, dainiau, iš vagos nesuk!
Ne "Sodra", o tas šventas pyktis gali
sukeldinti pailsusius sparnus.
-------
P.S. Tai parašyta plunksna, puolusia iš sparno,
kuris priklauso lengvabūdei baltai varnai;
atrodo, amžius reikalauja keisti žanrą -
dabar dėl rimo reikalingas juodas gandras.