Radijas

 

***

1976 m. rugpjūčio 1 d. pagal paskyrimą pradėjau dirbti Jono Januičio vadovaujamame Valstybiniame televizijos ir radijo komitete Konarskio g. 49. Kaip jaunas specialistas nei iš šio, nei iš to (juk diplominį rašiau apie TV dokumentiką, tiksliau - apie Kazimiero Musnicko kūrybą, o ir šiaip domėjausi kinu) buvau įdarbintas radijo propagandos redakcijoje komentatoriumi. Niekas manęs neklausė, kur noriu dirbti. Juk ir mano patioes, kaip jaunos šeimos galvos noras tebuvo gauti paskyrimą Vilniuje, o ne būti nugrūstas į provinciją.

Žinoma, darbas Lietuvos (tada dar TSR) radijuje buvo propagandinis, susijęs su politika, ideologija, vienos partijos šlovinimu, Vakarų kritika, imperializmo demaskavimu. Aš tam nebuvau pasiruošęs. Bet mane drąsino ir redakcijos vyr. redaktorius Antanas Šimkūnas, ir mano tiesioginis globėjas bei partneris Stasys Patackas (kilęs nuo Daugų, labai ramus ir tolerantiškas žmogus, deja, anksti miręs). Pirmininko pavaduotojas radijui Jonas Mitalas taip pat sakė: turi aštrią plunksną, nepražūsi. Iš tiesų, pirmieji mano 5 min. trukmės komentarai, skambantys per radijo I programą maždaug kartą per savaitę, 7 val. ryto, buvo „publicistiškai švieži", nes iki tol buvau išsimiklinęs literatūriniuose bandymuose. Mane gyrė, bet ir stabdė: propagandai reikia tvirto, neabejojančio ir santūraus žodžio. Svarbu - mušti ideologinį priešą, atsiliepti į generalinę partinę liniją, demaskuoti Vakarų negeroves...

***

Jaunųjų specialistų programa tuometinėje J. Januičio vadovaujamoje TVR, atmetus visokius partinius ir ideologinius niuansus, buvo pažangus dalykas. Ji skatino tik ką studijas baigusius žurnalistus stengtis, veržtis į priekį, būti aktyviais, kelti kvalifikaciją. Jiems konkurenciją sudarė į radiją ir televiziją priimami kitų profesijų absolventai - ekonomistai, žemės ūkio, veterinarijos, finansų specialybes įgiję jauni žmonės. Daugelis jų aktyviai reiškiasi ir iki šiol, prabėgus ne vienam dešimtmečiui.

Neslėpsiu, didele paskata tapo karjeros galimybės. Štai pakviečia personalo skyriaus viršininkas Donatas Kaitulis mane ir sako:

-Žinai, brolau, mes čia pasitarę (žinoma tų laikų formuluotė - Č.I.) nusprendėme, kad tu tiktum į radijo vaikų ir jaunimo redakcijos vadovus... Ką manai?

- Tai kad...

- Su visais sutarta, tad nuo pirmadienio ir kraustykis į trečią aukštą, - nukirto jis.

Šis postas ne tik paglostė savimeilę (atskiras kabinetas, gal 15 pavaldinių, geresnis atlyginimas, visokie priedai), bet ir užkrovė atsakomybės naštą. Kaip paaiškinsi jaunai žurnalistei, kad jos rytinė laidelė vaikams - tik kūrybinis „pasysiojimas", ir už jį galiu užrašyti tik menką honorarą. Kaip įtikinsi žurnalistikos liūtą (dabar - žymus Seimo narys ar garsus sporto komentatorius), kad jo „Jaunimo banga" tiek sustabarėjo, jog nesulaukia nė vieno klausytojo laiško, vadinasi, atlygis irgi turi būti menkas. O dar mėnesinis vyr. redaktoriaus fondas, atsiskaitymai ekonomikos skyriui, klaidos pritaikant honorarų mokėjimo straipsnius, varginančios laidų perklausos, planavimo posėdžiai ir programų direkcijos kritika, asmeninės redaktorių bėdos bei intrigos...

Supratau, kad tie rūpesčiai nebuvo verti didesnio atlyginimo. Be to negali dirbti apžvalgininko darbo, nes kūryba - ar politikos komentatoriaus, ar literatūros bandymai - visada buvo mano pagrindinis užsiėmimas. Aš niekada nebuvau vadovaujantis asmenybės tipas, ir prievartinė tarnyba, ypač ta, kuri neduoda jokio efekto ir pasitenkinimo, niekada nebuvo prie širdies - nei tuomet, nei vėliau...

Bet štai kartą pasikviečia TVR komiteto pirmininko pavaduotojas radijui Jonas Mitalas ir taria:

- Laikas tau laipteliu palypėti aukštyn. Siūlome eiti radijo programų direktorės pavaduotojo pareigas.

- O kaip tuomet kūrybinis darbas? - bandžiau gintis.

- Galėsi komentuoti, rašyti, kurti, - tikina geraširdis ir man į tėvus tikęs vyras. - O be to tau atvirai pasakysiu: Bronė greitai bus pensinio amžiaus...

***

Programų direkcijos veiklą aš buvau gerai perpratęs, tačiau gąsdino kitkas - jos vadovė Bronė Zabulytė. Tai buvo valdinga ir kitų nuomonės nepaisanti, mėgstanti intrigas pusamžė moteris, kažkada turėjusi patikimą užnugarį (jos brolis Henrikas Zabulis buvęs aukštojo mokslo ministras). Apie direktorę buvau prisiklausęs visokių šnekų iš diktorių bei radijo programų išleidimo skyriaus, o ir pačioje direkcijoje dirbo mano kursiokė...

Bet tuomet - neslėpsiu - karjeros ir geresnio atlyginimo troškulys ėmė viršų. Pasiteisinsiu: juk reikėjo išlaikyti šeimą. Sutikau. Išsaugojau pažymėjimą, kuris J. Januičio pasirašytas 1984 m. sausio 17 d. Pro mano plunksną praeidavo savaitinės radijo programos, jų derinimas, tikslinimas, atidavimas spaudai (savaitraščiui „Kalba Vilnius"), pristatymas radijo taryboje, referavimas rytiniuose TVR posėdžiuose.

Ar susidorojau? Klausimas sudėtingas. Mano darbo stilius buvo gana minkštas, draugiškas, kolegiškas. Dažnai, jeigu pastebėdavau, kad koks nors veiksmas neduos realios naudos, visiškai jo vengdavau. Kaip tik išpuolė kokie 1982-1984 metai, kai Maskvoje vienas po kito mirdavo „gensekai" - Brežnevas, Andropovas, Černenka,. Tuomet reikėdavo greitai performuoti radijo programą. Lyg tyčia B. Zabulytė tais laikais sirguliuodavo, neidavo į darbą, tad visas tas bjaurus krūvis teko man. Kažkas direktorę informuodavo, neva Iškauskas nesusitvarko su ekstremaliomis užduotimis, ir ji - ligota ar sveika - perimdavo vadovavimą. Žinoma, kokie tada santykiai galėjo būti su tokia vadove...

***

Tai tęsėsi kokius trejus ketverius metus. Maskvoje ėmė braškėti gerokai papuvę „komunizmo statybos" pastoliai. „Glasnostj" pabudino rusų ir kitas SSRS tautas. Kaip tik per tą nuolatinio sovietinio gedulo, įtampos ir artėjančių permainų laikotarpį mane išsiuntė mėnesiui į Maskvą pasitobulinti. Tai buvo seminaras „Radijo programos formavimo principai ir patirtis". Lietuvos radijo patyrimą teko skleisti visos Sovietų Sąjungos valstybinių radijo stočių redaktoriams bei žurnalistams. Naudos iš šito skleidimo man buvo nedaug, tačiau gyvenimas tą mėnesį šiame megapolyje parodė, kad Lietuva dar yra gili provincija. Daugelis pranešėjų ar dėstytojų atvirai kritikavo SSRS valdžios politiką, stagnacinę ekonomikos ir propagandos sistemą, žadėjo santykių su Vakarais „perestroiką". Laikraštis „Literaturnaja gazeta", žurnalas „Ogoniok", literatūriniai žurnalai jau ne juokais pliekė Kremlių ir kūrė visuotinio maišto atmosferą. Į valdžios olimpą žengė visai kitoks sovietinis lyderis M. Gorbačiovas, tapęs genseku 1985 m. kovo 11 d...

Kita vertus, Maskva jau tada buvo didžiulių galimybių centras. Teatrai, muziejai, koncertų salės, susitikimai Žurnalistų sąjungoje, galų gale galingi prekybos centrai „Belgrad", „Praga" ir kiti, kuriuose galėjai rasti Lietuvoje nematytų deficitinių prekių, rodė, jog mes esame tik maži nykštukai prieš šį gigantą, nors rusams ir imponavome savo vakarietišku įvaizdžiu.

Tiesa, lygiai po penkerių metų nuo M. Gorbačiovo paskyrimo vienas toks nykštukas apvertė visą milžiną molinėmis kojomis...

***

Grįžęs iš mokslų turėjau parengti ataskaitą, bet nieko ji nedomino. TVR irgi keitėsi. Galima buvo justi sąmyšio, nekantrumo, nepasitenkinimo nuotaikas. Vis dažniau rytiniuose posėdžiuose pasigirsdavo eretiškų balsų, reikalaujančių keisti vadovavimo stilių, pasisakančių prieš vietinius vadovus ir sustabarėjusią programą. Ypač audringi buvo profsąjungos susirinkimai. Jos pirmininkė Diana Vipartienė rinkosi daugumos pusę ir dažnai kritikuodavo komiteto vadovus, kad jie reguliuoja darbo užmokestį, nustato darbuotojų privilegijas, net skirsto talonus deficitinėms prekėms. Pamenu įnirtingus ginčus dėl automobilių paskyrų dalybų, nors šiose dalybose aš nedalyvavau: 1982 m. uošvio nusipirktas žiguliukas („pirmukas"), žinojau, vis tiek atiteks dukrai...

Komiteto pirmininkas Jonas Januitis, vadovavęs jam iš viso net 34 metus (iki 1987 m.), taip pat ėmė „nuleidinėti garą". Jis nebuvo toks despotiškas, kategoriškas, o kartais ir papešiodavo jam nurodinėjančius LKP CK sekretorius. Anksčiau, kai keletas darbuotojų barzdočių įkūrė „Barzdų sąjungą" (tai įvyko apie 1980 m., kai Lenkijoje į barikadas pakilo „Solidarumas"), kuri neva puoselėjo tautiškumą ir senas bočių tradicijas, išsigandę TVR vadovai išsikvietę perspėjo, kad nedarytume kvailysčių. Sako, garsas apie įtartiną draugiją nuėjo iki LKP... J. Januitis įsakė tučtuojau barzdas nusiskusti, nes esą taip netinka rodytis TV ekrane...

Mano bičiulis Pranciškus Šliužas kartą dribtelėjo dar riebiau: kažkur jis prasitarė, kad įstojęs į SSKP tam, kad ją išardytų iš vidaus, o kai kuriuos komunistų vadovus jis statysiąs prie sienos... To jau buvo per daug, bet Vlado Leipaus vadovaujama partinė organizacija nedrįso viešai to svarstyti, nes tokie dalykai galėjo pasiekti ir KGB (o gal ir pasiekė)...

Vienu žodžiu, Konarskio g. 49 dėjosi rimti dalykai, nes buvo juntama, kad maskvietiška „glasnostj" su visais iš viešumo išplaukiančiais padariniais atslenka ir į Vilnių. Partinei viršūnėlei jau netiko J. Januičio vadovavimas, ir 1987 m. jis „dėl sveikatos būklės" buvo pašalintas iš komiteto pirmininkų. Šią vietą užėmė svarbiausias partijos ideologas Juozas Kuolelis, kurio kietą stilių teko patirti ir man. Nors jis vaizdavo demokratišką, tolerantišką žmogų, bet visiškai uoliai vykdė LKP CK nurodymus ir klausė jam atsidavusių vietinių komunistų, ypač B. Zabulytės. Ne kartą teko eiti „ant kilimo" pas komiteto pirmininką, susiginčijus su programų direktore dėl kokios jaunimo laidos, ir visada J. Kuolelis palaikydavo senos komunistės poziciją... Paskui jis patraukė su M. Burokevičiaus šutve.