Radijas

LŽS Senjorų klubo narys Kazimieras Pūras savo darbinę karjerą pradėjęs Lietuvos radijuje, kuris šių metų birželį pažymės savo 90-ąsias medines, teigia su savo pirmuoju darbdaviu esą bendraamžiai, tačiau riktelėjęs jis Kiemėnuose aštuoniom savaitėm anksčiau, negu Petras Babickas prabilęs į Lietuvą iš Kauno radiofono. Pluoštelis kolegos prisiminimų iš septynerių metų darbuotės radijuje.

P i r m a s i s   a p š i l i m a s 

1953 m. baigęs VU anglų kalbos ir literatūros studijas, prasidėjus nacionalinių kadrų politikos vajui, - o tuo metu jų baisiai stokojo ir VU, - buvau pasiųstas ne konkurso keliu aspirantūron į Maskvos Lomonosovo universitetą. Tačiau L. Berijai dingus iš politinio akiračio, rudenį, Maskvoje laikant egzaminus, nekonkursinis prioritetas buvo panaikintas, ir teko grįžti namo. Tais laikais universiteto diplomantui be paskyrimo  susirasti darbą Vilniuje buvo nelengva. Suveikė „blatas"...  Vyr. radijo informacijos valdybos viršininku prieš pusę metų buvo paskirtas Jonas Januitis. Pirmininko kabinetui ir redakcijoms  mirtinai reikėjo remonto. Vienos statybinės organizacijos vadovas sutiko atlikti remonto darbus su sąlyga, kad jo giminaitis bus priimtas į darbą. Sandėris įvyko... Radijo žinių reporterio duoną pradėjau krimsti 1953-jų spalį. Su žurnalistika buvau susipažinęs iš neakivaizdinio Savišvietos instituto paskaitų, kuriomis naudojausi karo metais. Be to, jau turėjau šiokią tokią patirtį bendradarbiaudamas laikraščiuose. Rašytinė informacija, reportažai, įrašyti į magnetofono juostą - pagrindinė radijo korespondento duona. Daugiausia teko kuruoti kultūrinio gyvenimo vyksmą. Tai įdomesnė sritis negu gamybinė-ūkinė veikla, kurios svarbiausia tema - socialistinis lenktyniavimas. Dar ir šiandien, po šešiasdešimties metų, prisimenu 1953 m. vasarą vykusį Jono Biliūno palaikų perlaidojimo iš Zakopanės į Anykščius ceremonialą, kurį su žinių tarnybos vyriausiuoju redaktoriumi Vytautu Mikuličiumi transliavome iš Vilniaus ir Liudiškių piliakalnio, lietuvių kilmės amerikiečių rašytojo Filipo Bonoskio viešnagę Lietuvoje 1959 m. (svečią su mikrofonu teko sutikti Vilniaus aerouoste), ir, žinoma, neužmirštamą, pirmą kartą po karo oficialiai surengtą įspūdingą Joninių šventę Rambyno kalne 1954 m. bei joje darytus reportažus, kuriuos, su kolega Viliumi Švanu įrašę į magnetofono juostą skubiai gabendavomę į Šilutės ryšių skyrių ir juos laidais persiusdavome Vilniui... Po 1953-jų kovo mėn. permainų Sąjungoje žinių  laidose jautėsi intensyvėjančio gyvenimo tempas ir įvairovė,  ypač būdinga kultūros įvykių raiškai.

N  a u j o v ė   ž i n i ų   t a r n y b o j e

1957 m. Lietuvos radijas šalia įprastinių žinių laidų pradėjo transliuoti kiek neįprastą to meto sąlygomis laidą - Radijo laikraštį.  Tai buvo visai naujas žanras to meto tuometinėje radijo žurnalistikoje ir atsakingam redaktoriui, kuriuo buvau paskirtas, teko nemažai prakaito išlieti, stengiantis eterio naujovę pateikti kiek galint įdomesnę tiek savo turiniu, tiek forma. Valandos apimties laida buvo transliuojama šeštadienio pavakare 17 val., tai yra pasibaigus darbo dienai (tada šeštadienis dar buvo dirbama). Pirmininkas tokią radijo programos naujovę sumanė nusižiūrėjęs į Prahos radiofono Radijo laikraštį. Tokioje laidoje egzistavo visi spausdinto laikraščio komponentai - vedamasis, politinė apžvalga, pramonės ir žemės ūkio aktualijos, literatūrinis puslapis, žinios iš rajonų, muzikinis reportažas iš koncertų salės, kultūrinės naujienos, humoro kampelis. Tai nebuvo monotoniškas tekstų skaitymas. Laidoje, kurią moderuodavo diktoriai, kiekviena skyriaus medžiaga būdavo pristatoma muzikiniais ir kitais garsiniais intarpais. Turėjo toks eterio savaitraštis ir privalumų, kurių negalėjo turėti joks spaudos organas.. Tarkim, to meto savaitraštis "Literatūra ir menas" galėjo atspausdinti straipsnį apie naują Balio Dvariono kūrinį ar Filharmonijos salėje įvykusį ansamblio "Lietuva" premjerą. O Radijo laikraštyje klausytojas jau girdi kompozitorių skambinant ištrauką iš naujojo kūrinio ar ansambliečius, plėšiančius "Pempel, pempel kuodotoji". Rengėme šią savaitinę radijo laidą su žurnalistu Anatolijumi Beriozovu. Kiek prisimenu, per trejetą metų buvo tiražuoti eteriui 156 Radijo laikraščio numeriai, į kuriuos tilpo 156 val. turinys. Vadinasi toji laida be  pertraukos galėjo skambėti šešias su puse paros.

.

S e m e n a v i č i u s   p r i e š   C i o l k o v s k į...

To meto spaudos ir radijo žurnalistams, rengiantiems žinių tarnybai operatyvią informaciją, buvo labai gerai žinoma sąvoka „sudegiau". Už menką korektūros klaidą ar fakto netikslumą, ypač jei jis iškreipia teksto politinį-ideologinį turinį, žurnalistas galėjo  nusipelnyti ne tik papeikimą, bet ir pasiųstas šunims šėko pjauti. Prisimenu keletą ir savųjų  „griekelių".

 Sykį po vakarinių antros radijo programos žinių iš studijos į redakciją atskuba su laidos aplankėle rankose diktorius (regis, Pranas Stankevičius). "Vyrai, sudegėm..." - ir rodo vyriausiajam redaktoriui Vytautui Mikuličiui bei man puslapį su mano informacija, kurioje juodu ant balto parašyta: "Šiandien Vilniuje įvyko miesto darbo žmonių mitingas prieš (!) atominio ir vandenilinio ginklo uždraudimą (!).. O jurgutėliau, matyt, turėjau mintyse stereotipinę politinę klišę - mitingą prieš karą ar prieš atominį ir vandenilinį ginklą, o nepagalvojau apie viso sakinio kvintesenciją, - uždraudimą, - išreikštą jo pabaigoje... Sunku įsivaizduoti - tarybiniai žmonės - prieš atominio ir vandenilinio ginklo uždraudimą... Nesusigaudė nei vyriausiasis, vizuodamas laidą, nei akylasis cenzorius, nei diktorius, kuris pašiurpo tik perskaitęs visą sakinį. Klaidos jau nebeištaisysi. Belieka laukti linčo. Išėję iš redakcijos su vyriausiuoju užsukome į jaukią vietelę apraminti nervų. Kitą dieną nuo pat ryto laukiame, kada iškvies ant kilimo... Šitaip drebant dėl kiekvieno skambučio, praėjo trys dienos. Ir - nieko. Viskas baigėsi laimingai. Ne vieno ausiai neužkliuvo keistai suregztas sakinys. Net Glavlito cenzorius apsižioplino...

Kitas atvejis. Atšilimo laikotarpiu prasidėjo pirmosios turistinės išvykos į užsienį. Profesinių sąjungų Centro taryboje domiuosi pirmąja grupe, išvykstančia į Indiją. Darbuotoja, atsakinga už turistinių grupių formavimą, išvykusi. Žinių niekas nesuteikia. Vadovaudamasis aksioma - žurnalistas, išmestas pro duris, turi įlysti pro langą, paprašau kito skyriaus vyriškį, kad leistų man dirstelėti į atverstą aplanką, gulintį ant išvykusios darbuotojos stalo. Leido. Iš solidžios grupės paskubom pasižymėjau bloknote bent septynias laimingųjų vyrų ir moterų pavardes, tarp jų ir ponios X (tiksliai pavardės nebeprisimenu). Reporteriui to ir užtenka. Tekste šalia septyniukės išvardintų pavardžių pridėsių „ir kiti, viso dviešimt penki asmenys". Liuks žinutė...  Informacija apie pirmąją iš Lietuvos turistų išvyką į Indiją radijo bangomis buvo perduota rytinėse žiniose. Po poros dienų - lyg perkūnas iš giedro dangaus! Pasirodo, ponios X organai Indijon neišleido. Sako, sulaikę ją paskutinę valandą prie traukinio. Suprantu jos įtūžį. O kai išgirdo per radiją, kad ji išvykusi į Tadž Machalo šalį, nelaimėlę ištiko šokas. Vadinasi, nukentėjusiąja manipuliuojama, nusprendė jinai, ir kreipėsi, jau ne į radijo vadovybę, o tiesiog į CK. Sekretorius Vladas Niunka bylą perdavė Januičiui. Ir prasidėjo... Nuosprendis - Pūrą pašalinti iš tarnybos. Renka informaciją iš visų pakampių. Suprantu, kad nusikaltau. Užsitarnavau tokios bausmės. Įstaigoje man niekas nepadės. Kėblinu vėl į Profsąjungų Centro tarybą. Kreipiuosi į patį pirmininką Balį Baranauską. Prašau, kad apgintų kaip profsąjungų narį ir kaip darbuotoją, kuriam suteikė faktus jo vadovaujama įstaiga (žodžiu, stengiausi savo vadovybei įrodyti, kad žinias rinkau ne iš kokių nors pakampių). Balys Baranauskas padėjo. Ačiū jam. Skandalas buvo užglaistytas. Pasirodo, pogrindininkų kartos komunistai nedreba dėl savo kailio, sugeba įsigilinti į reikalą ir apgina vargšą žurnalistėlį prieš aukščiausias instancijas...

Ir dar vienas nemalonumas. Mokslų akademijoje palaikiau glaudžius kontaktus su bibliotekos direktoriaus pavaduotoju Adolfu Ivaškevičiumi, aukštos kultūros žmogumi. Jis mane visada informuodavo apie šios įstaigos naujienas, kurias tuoj pat pagarsindavau per radiją. Sykį (1957 m.) gaunu iš šio darbuotojo nepaprastai įdomią žinią - bibliotekos fonduose lotynų kalba surastas didžiai vertingas Kazimiero Semenavičiaus leidinys - Artis Magnae Artillerae Pars prima /Didysis artilerijos menas Pirma dalis/ - .Pasirodo, šis XVII a. pirmojoje pusėje gyvenęs mokslininkas jau konstravo daugiapakopes raketas... Kokia įdomi informacija bus Lietuvos visuomenei! Juo labiau, kad tuo metu tarp rusų ir amerikiečių vyko karštligiškos varžybos dėl pirmenybės paleisti pirmąjį dirbtinį žemės palydovą... Nuskamba eteryje lietuvių, rusų, lenkų kalbomis žinia apie artilerijos inžinieriaus, kilusio iš Raseinių, didžios svarbos turintį veikalą kosmonautikai. Ir vėl nepataikiau. Kas leido šitai pagarsinti? Juk tai didžiojo rusų mokslininko Konstantino Ciolkovskio pažeminimas! Januitis dėl ideologinio aplaidumo turėjo pasiaiškinti CK biure.. Vėl Damoklo kardas virš korespondento galvos, vėl nemalonumai žinių vyriausiajam redaktoriui. O prie informaciją parašiusio  reporterio prisikabinti sunku -  juk joje kalbama tik apie surastą mokslinį veikalą, nė žodžiu neužsimenant apie Ciolkovskį.

V e l y k i n i s   p a s t i š a s

Pradėjęs dirbti Radiofone sutikau vaikystės dienų pažįstamą - 1937-38 m. mano tėviškės parapijoje, Kyburių bažnyčioje dirbusį vargonininką Antaną Gimžauską. Į patį sviesto užkaborį Latvijos pasienyje atsikvietė jį tada jaunas ir energingas kunigas Vladas Kupstas. Dvidešimt dviejų metų uteniškis muzikos entuziastas, baigęs Kaune vargonininkų kursus, naujai įkurtoje parapijoje suorganizavo stiprų chorą. Aš tuo metu bažnyčioje ėjau „klapčiuko" tarnystę... Šeštajame dešimtmetyje jis - jau solidus muzikas, baigęs konservatoriją - vadovavo Radiofono vokaliniam ansambliui, Tuo metu tai buvo vienintelis šios institucijos muzikinis kolektyvas, kuris praturtindavo eterį koncertinėmis programomis, rengdavo išvykas į respublikos rajonus. Ir staiga vieną pavasarį tas ansamblis ir jo vadovas dingo iš Radiofono akiračio ir iš muzikinio pasaulio kaip balandžio sniegas. Kažkas paleido gandą, jog ansamblis „sudegė". Kaip jau minėjau, labai lengva „sudegti" žurnalistui-reporteriui. Bet kad „sudegtų" visa krūva dainingų vyrų ir moterų... Pasirodo, kad patyliukais sklandančioje metaforoje būta tiesos.

1959 m. Didžiosios savaitės metu ansamblis gastroliavo Biržuose. Surengęs kelis koncertus salėse, ansamblio vadovas, matyt, prisiminęs iškilmingų Velykų  rytmečio pamaldas Kyburių bažnyčioje, kur jo vadovaujamas jaunimo choras virpindavo tikinčiųjų širdis, surizikavo, -  gal klebono prašomas, gal pats parodė iniciatyvą, - biržiečiams surengti papildomą - šį kartą religinės - muzikos koncertą. Velykų rytą  Prisikėlimo Aleliuja nuaidėjo didžiulės Biržų katalikų bažnyčios skliautais. Tikintieji tikriausiai susidomėjo balsingais giedoriais, tačiau vargu ar jiems į galvą šovė mintis, kad ant viškų gieda Tarybų Lietuvos radijo vokalinis ansamblis... O kai choristai grįžo į Vilnių, vadovybė jau viską žinojo... Dainorėlių kolektyvas be didelio triukšmo buvo tyliai išformuotas, paaiškinant besidomintiems, kad jo vietoje buvusiam vadovui pavesta suburti naują vokalinį darinį Kaune prie įkurtos radijo studijos. 1962 m. dirigentas Antanas Gimžauskas iš „tremties" vėl grįžo į Vilnių, į mūsų didžiulį kolektyvą ir dar trylika metų dirbo Lietuvos radijo ir televizijos mišriojo choro dirigentu.               

  ***

 Septynerius metus padirbėjus radijo Paskutiniųjų žinių redakcijoje, 1960-ųjų sausį buvau paskirtas į ką tik susitvėrusią televiziją, kurioje teko taip pat kurti informacinių laidų tarnybą. Baigėsi, kaip tam Biblijos faraonui, septyneri riebios  ir prasidėjo septynerį liesios karvės metai. Televizijoje nutupta trisdešimt šešeriems metams. L. Berijos dėka beveik keturiasdešimt metelių prabėgo medijų tarnystėje.

Rubrika Radijas yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.