Radijas

Netrukus Europa ir pasaulis minės Pirmojo pasaulinio karo, nusinešusio per 12 milijonų gyvybių ir perbraižiusio Europos žemėlapį, 100-ąsias metines. Europos visuomeniniai transliuotojai šią sukaktį mini specialiu projektu - į praėjusio amžiaus antrojo dešimtmečio Europą grąžinančiu garsiniu žemėlapiu. Savo įspaudą projekte turi ir Lietuva http://www.lrt.lt/projektai/100karui.

 „Išgirdusios apie kolegų iš visos Europos sumanymą kurti Pirmojo pasaulinio karo Europoje garsinį žemėlapį, net nesuabejojome, kad tame žemėlapyje turi atsirasti Lietuva", - sako lietuviškosios projekto dalies „Pasienio žemė" autorės, LRT radijo žurnalistės Audra Čepkauskaitė ir Raminta Jonykaitė.

 Kaip 1914-1918-ųjų karą, tuo metu vadintą Didžiuoju karu, išgyveno Lietuva? „Jei nebūtume pasirinkę pavadinimo „Pasienio žemė", kitas variantas galėjo būti „Užmirštas karas" - pasakoja A. Čepkauskaitė. - Pirmasis pasaulinis karas Lietuvoje - trauma, kuri oficialiojoje kolektyvinėje atmintyje beveik neegzistuoja. Nežinome, kas tie keliasdešimt tūkstančių žuvusių tuometinės Lietuvos gyventojų, kodėl jie kariavo abejose pusėse, kaip jie tarp mūšių iš apkasų kalbėdavosi apie orus ir derlių lietuviškai, o paskui turėdavo šaudyti vieni į kitus, nesuvokiame per Lietuvą pirmyn ir atgal judėjusio fronto pasekmių paprastų žmonių gyvenimams."

 Audra neslepia, kad didžiausias iššūkis buvo rasti kompetentingų pašnekovų: „Lietuvoje yra vos keli žmonės, mokslininkai ir entuziastai, besidomintys Pirmuoju pasauliniu karu. Kalbinti pašnekovai pateikė keletą paaiškinimų, kodėl  šio karo neatsimename - po jo prasidėjo Nepriklausomybės kovos,  o netrukus Lietuva patyrė Antrąjį pasaulinį karą, holokaustą, trėmimus, sovietinę okupaciją, be to, dalis žmonių laikosi nuostatos, kad tuo karu net ir neverta domėtis, nes jis „ne mūsų", jį kariavo kitos valstybės, Lietuva buvo tik mūšio laukas. Sunku būtų rasti Lietuvoje šeimą, kurios karas, iki Antrojo pasaulinio karo vadintas Didžiuoju karu, nebūtų palietęs."

 Projekte Lietuva Europai prabyla  1914-aisiais rašyto Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dienoraščio tekstais. „Dauguma kolegų iš Europos radijo stočių kūrė trumpus radijo spektaklius, mes nusprendėme rinktis dokumentinės dramos žanrą, rėmėmės rašytojos ir visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Karo metų dienoraščiais", jie kuria pasakojimo rėmą, kuriame - dabar gyvenančių žmonių pasakojamos istorijos. Labai džiaugiamės ir didžiuojamės, kad Gabrielė Petkevičaitė-Bitė šiame radijo etiude kalba žinomos mūsų laikų rašytojos Vandos Juknaitės balsu", - sako A. Čepkauskaitė.

 „Mūsų žemė - karo laukas, o mūsų žmonės - patrankų mėsa abiem pusėms... Dabar suprantu, apie kokį pragarą Dantė kalbėjo. Išlaikiusi felčerio egzaminus, gydau ligonius, ligos ir plėšikai mūsų kraštą valdo... Nervai pairę, labiausiai bijau išeiti iš proto... Žmonės nenori nieko dirbti, visus užėdęs nerimas. Džiaugtumėmės, kad dar išlikome nenušauti, kad trobų liepsna dar neprarijo, bet kartu gėda džiaugtis, kai aplinkui žmonės taip labai krinta..." -  per karą rašė G. Petkevičaitė-Bitė.

 Pasak vieno iš sunkiai projektui rastų ekspertų, Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininko Mariaus Pečiulio, lietuvių tautai tai buvo brolžudiškas karas, nes Rusijos-Vokietijos siena atskyrė etnografines Lietuvos ribas. Pirmosiomis karo dienomis vykstant mobilizacijai, daug lietuvių buvo pakviesti į Rusijos pusėje formuojamas pajėgas, o nemažai Mažosios Lietuvos vyrų atsidūrė Vokietijos kariuomenėje. „Bendravimas, giminystės ryšiai, lankymasis vienų pas kitus, o dabar staiga tu tampi priešu...", - pasakoja istorikas.

 Karo paveldo centro vadovas Vladimiras Orlovas pasakoja, kad Rusijos sąjungininkė Prancūzija Lietuvoje patyrė milijardines išlaidas (šių laikų masteliu), finansuodama Kauno tvirtovės gynybinius įtvirtinimus. Įtvirtinimų statybos būdas - neįtikėtinas: „Moteriškės su prijuostėmis nešioja smėlį, jį išpila, grįžta, pasiima smėlio ir - atgal. Per dieną sukasi 300-400 tokių moteriškių. „Nešiojamas labai nedidelis kiekis smėlio, o moterys savo kojomis jį sutrombuoja gana efektyviai", - pasakoja V. Orlovas.

 Radijo etiudo autorė Audra Čepkauskaitė sako rengdama medžiagą pati sužinojusi netikėtų dalykų ir apie savo šeimą:  „Žinojau, kad prosenelio šeima iš mamos pusės buvo karo pabėgėliai, bet tik dabar išgirdau, kad senelis iš kitos pusės, tėvo tėvas, dalyvavo kare - kaip ir tūkstančiai kitų Lietuvos jaunuolių, jis buvo paimtas į Rusijos armiją ir sunkiai sužeistas mūšyje. Grįžęs iš karo norėjo užsirašyti į Lietuvos savanorius, bet dėl sveikatos jo nepriėmė. Kodėl tik dabar išgirdau? Nes tik dabar paklausiau."

„Ieškant pašnekovų ir klausinėjant paaiškėjo, kad vos ne visi aplink turi mažų, neapšviestų ir neišpasakotų istorijų ar bent nuogirdų, kad kai kur šeimos albumuose dar galima rasti nuotraukų, kad dar yra gyvų žmonių, kurie prisimena, ką jiems apie karą pasakojo jį patyrę vyresnieji. - tęsia Audra. - Kai kur išgirsdavau apgailestavimą - kodėl jūs su mikrofonu neatėjote prieš dvejus ar ketverius metus, kai dar gyva buvo prosenelė ar vyresnysis senelio brolis."

LRT radijo žurnalistė viliasi sulaukti daugiau unikalių liudijimų apie Pirmąjį pasaulinį karą: „Paklausinėkite, gal pasakojimų iš tų laikų žino jūsų seneliai. Net jei jie atrodo nesutampantys su vadovėliniais faktais ir skamba kaip šeimos legenda, būtų nuostabu juos užfiksuoti. Laiškų labai lauktume adresu klasika@lrt.lt arba paprastu paštu - Lietuvos radijo kultūros redakcija, LRT, S.Konarskio g. 49, Vilnius."

Platesnis pasakojimas „Pasienio žemė" - „Ryto garsuose" penktadienį, birželio 27 d., ir Radijo teatro pozicijoje sekmadienį, birželio 29 d. 13.03 val. Sužinosite, kaip lietuviai išgelbėjo Paryžių.

1914-ųjų Europos audiožemėlapį galima rasti: http://www.lrt.lt/projektai/100karui

 Virginija Bunevičiūtė

Atstovė ryšiams su visuomene

S. Konarskio g. 49,

LT-03123 Vilnius

Tel. +3705 236 3240

Mob. +370 686 91963

Faks. +370 5 2363208

lrt@lrt.lt www.lrt.lt