Redaktoriaus žodis

Į Anykščiuose gyvenantį menininką Kęstutį Indriūną atkreipiau dėmesį kai iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro gavau kvietimą į jo parodos „Kryžiaus kelio stotys" atidarymą. Kvietime buvo nurodyta, kad bus eksponuojamos drobėje nutapytos Rimanto Idzelio iš medžio drožtos „Kristaus kančių stotys", dabar esančios Anykščių Šv.Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčios šventoriuje. R. Idzelio skulptūras buvau matęs Anykščiuose, jomis ne tik grožėjausi, bet ir buvau maloniai nustebintas savamokslio skulptoriaus talentingais darbais. Dabar, jau Vilniuje laukė naujas susitikimas su šia kūryba, kilo ir daug klausimų. Kodėl vienas menininkas imasi antrinti kitą menininką? Kas paskatino K. Indriūną imtis tokio darbo? Kas iš to išėjo, ar pavyko? Atsakymus galėjau gauti tik apsilankęs parodoje.

PARODA VILNIUJE

„Įdomu, kai susitinka žmonės, kai jų keliai susikerta, o vėliau šis įvykis paskatina naujus atradimus. Taip ir atsitiko Anykščiuose tarp dviejų meno žmonių - Rimanto Idzelio ir Kęstučio Indriūno. Rimantą Idzelį į Anykščius pakvietė tuometinis bažnyčios klebonas monsinjoras Albertas Talačka ir patikėjo jam drožti medžio skulptūras bažnyčios šventoriuje. Tai buvo drąsus sprendimas iš abiejų pusių. Monsinjoras parodė didelę drąsą patikėjęs tokį atsakingą užsakymą jaunam, savamoksliui skulptoriui. Rimantas Idzelis be baimės abejonių priėmė šį iššūkį. O Kęstutis Indriūnas, kai prieš 35 metus atsikėlė gyventi į Anykščius, susižavėjo Rimanto Idzelio kūriniais. Jis kalbėjęs, kad jam buvo nesuvokiama, kaip savamokslis skulptorius sukūrė tokius modernius ir nuostabius darbus" - sakė parodos atidarymo moderatorius žinomas kultūros veikėjas Gaudentas Aukštikalnis.

„Ši Kęstučio Indriūno paroda, perteikianti kito menininko kūrybą - didelis iššūkis. Tada visada iškyla klausimai: ar reikia, ar pavyks? Darant replikas dažnai patiriama nesėkmė. Bet būna ir išimčių. Kęstučiui Indriūnui - pavyko. Pavyko sėkmingai pereiti nuo trimačio skulptūrų vaizdo prie plokštumos, nuo medžio prie drobės, - atidarant parodą sakė žinomas kultūrologas, muziejininkas Vytautas Balčiūnas.

Negali nepritarti kalbėjusiems. Rimanto Idzelio „Kristaus kančių stočių" skulptūrinės kompozicijos Kęstučio Indriūno drobėse, pasak dailininko tapytose „vienas prie vieno", atgijo, tarsi vėl atgimė, ne tik atskleisdamos baisius kentėjimus, kančios gelmę, bet ir sakralinių tiesų gilumą, dvasingą viltį.

REKOMENDAVO TĖVAS STANISLOVAS

Savamokslis skulptorius, medžio drožėjas Rimantas Idzelis (1949-2013) turėjo savitą kūrybinį braižą, kuriam būdingos liaudžiai artimos tradicijos. Pirmasis jo talentą pastebėjo Paberžės klebonas kunigas Mykolas Dobrovolskis, visų vadinamas Tėvu Stanislovu. Jis ir rekomendavo Anykščių šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčios klebonui monsinjorui Albertui Talačkai jaunąjį skulptorių.

„Kai 1980 metų rudenį apsilankiau Paberžėje, Tėvas Stanislovas man ir sako: „Štai auksarankis jaunuolis. Duokite jam darbo. Jis nuostabiai drožia medį". Susimąsčiau. Yra Anykščių bažnyčioje, bokšte dvi apdaužytos reljefinės statulos. Gal jas pamėginti restauruoti? Pakalbinau jaunuolį. Jis sutiko. Įsidėmėjau jo gilias, ramias, švelnias akis. Tai buvo Rimas Idzelis", - sakė monsinjoras Albertas Talačka.

Netrukus R. Idzelis atvyko į Anykščius ir, nė mėnesiui nepraėjus, atkūrė ne tik dvi figūras: Švč. Mergelę Mariją ir Šv. Joną Evangelistą, bet ir angelą bei du kareivius nuo Kristaus karsto. Pradžia labai graži. Tada kilo mintis įrengti šventoriuje Kryžiaus kelią. Šventoriaus sienoje buvo paliktos tuščios nišos, kurioms reikėjo skulptūrų.

PRISIMENA MONSINJORAS ALBERTAS TALAČKA

„Kiek bandyta anksčiau tartis su dailininkais - nė vienas nesiėmė. Taigi pasiūlyta Rimui. Jis mielai sutiko, greitai susitarėme. Stočių figuros bus medinės, dažytos, - prisiminimuose rašė monsinjoras Albertas Talačka. - 1981 m. gegužės mėnesį pasirodė pirmoji Kryžiaus kelio stotis, Iš eilės tai buvo šeštoji - „Veronika nušluosto Viešpačiui Jėzui veidą". Paties Rimo žodžiais tariant, tai jo gabumų etalonas. Darbas man labai patiko. Ir kiti vertino teigiamai. Buvo sutarta dirbti toliau. Tą šeštąją stotį įmontavome. Anykščiuose lankėsi daug ekskursantų, jų atsiliepimai taip pat buvo labai geri.

Meistrui nebuvo duota jokių nurodymų. Jis pats pagal Kryžiaus kelio siužetą pasirinkdavo figūrų išraišką, kartais gana neįprastą. Štai Marija susitinka su Sūnumi. Čia ji ranka liečia Kristų - savo vaiką. O kai Kristus ramina verkiančias moteris - vieną priglaudžia. Kitur - nukryžiuoto Kristaus tik kojos.

Per metus Rimas išdroždavo tik po dvi stotis. Būgštauta, ar nepritrūks meistrui įkvėpimo. Bet atvirkščiai: kūrybinė mintis netgi turtėjo: Kristus visur vienodai ramus, kilnus, kantrus, jį kankinančių budelių išraiška sušaržuota, baisi. Kai kam atrodo, net per daug.

Paskutinės stotys (nuėmimas kryžiaus, laidotuvės) tiesiog spinduliuoja šiluma. Jos labai paprastos aiškios ir vientisos. Prie jų norisi melstis, susikaupti, nurimti.

Darbas vyko sėkmingai, visuomenė girė, todėl sumanyta padaryti ir penkioliktą stotį - „Viešpats Jėzus prisikelia iš numirusiųjų". Ji baigta 1988 m. pavasarį."

NORAS PARODYTI SKULPTŪRŲ VERTĘ

Rimanto Idzelio skulptūros tapo viena iš didžiausių Anykščių bažnyčios vertybių. Bėgo laikas. Medinėms skulptūroms kenkė ir aplinka. Atėjo laikas galvoti ir apie jų restauravimą. Tačiau iš pradžių lėšų tam nebuvo. Tada ir ryžosi žinomas Anykščių architektas ir menininkas Kęstutis Indriūnas netikėtam sprendimui - penkioliką Rimanto Idzelio Kryžiaus kelio stočių skulptūrinių kompozicijų perkelti ant drobės.

„Idėja nutapyti Rimanto Idzelio kryžiaus kelio stotis (skulptūrines kompozicijas), esančias Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios šventoriuje, kilo iš noro parodyti, kokios jos yra vertingos, ir atkreipti dėmesį į jų prastą būklę. Stacijoms reikalingi restauracijos darbai. Nutapius ir parodžius Anykščių miesto visuomenei, rezultatas buvo netikėtai puikus, miesto valdžia įtraukė dalį lėšų į kultūros biudžetą stacijų ekspertizei, restauracijos programos sudarymui ir vienos stacijos restauracijai. Ledai pajudėjo, - sako Kęstutis Indriūnas. - Turiu svajonę pristatyti Lietuvos žmonėms savamokslio medžio skulptoriaus Rimanto Idzelio darbus, taip rasti rėmėjų visų stacijų išsaugojimui. Žinoma, tapyti kito autoriaus sukurtus darbus buvo didelis iššūkis ir kėlė daug dvejonių, bet rezultatas, kurį dabar turim, leidžia sakyti, kad sumanymo tikslas jau arti".

Taip, Kęstuti Indriūnas ėmė gelbėti Rimanto Idzelio Kryžiaus kelio stotis... jas tapydamas. Jo garažas tapo studija, tapyba - gyvenimu. Ne pareiga, ne darbu, o gyvenimu. Bėgo mėnesiai ir kantrus, preciziškas menininkas perkėlė visas penkiolika skulptūrinių Kryžiaus kelio stočių ant drobės.

„Ne aš pasirinkau tapyti šiuos darbus, o darbai per Dievišką vedimą pasirinko mane kaip autorių. Kiekvienos stacijos tapymo pradžioje jaučiau įtampą, nors procese jutau kaip įvaldau ranką ir tinkamiausią tapymo techniką, tačiau energija šių darbų lydėjo mane nuo pradžios iki pabaigos, - sakė Kęstutis Indriūnas. - Mano tikslas šiais tapybos darbais atkreipti visuomenės dėmesį ir parodyti, kokie nuostabūs skulptoriaus darbai puošia bažnyčios šventorių ir pakviesti dėti visas pastangas, kad juos išgelbėti, kol dar ne per vėlu".

Taip jis užkonservavo menine prasme tai, kas jo manymu vadintina šiuolaikinių Anykščių tapatybe. Ir ne tik užkonservavo, bet ir pradėjo aktyviai propaguoti šį kultūrinį reiškinį. Prieš demonstruojant drobes Vilniuje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, ši paroda jau apsilankė Anykščių ir Elektrėnų kultūros centruose, Kauno architektų namuose ir Filharmonijoje, Utenos kraštotyros, Ignalinos krašto muziejuose, kitur. Po Vilniaus paroda toliau keliaus per Lietuvą.

KELIO PRADŽIA KAUNE

Kęstutis Indriūnas augo ir kaip menininkas brendo Kaune. 1979 m. baigė Kauno Juozo Naujalio vidurinę mokyklą. 1980-1985 m. studijavo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, įgijo architekto dizainerio išsilavinimą. Nuo jaunystės mėgo piešti. Dar studijuodamas grafikos ir pastelės kūrinius pradėjo eksponuoti Kauno dailės salonuose ir Kauno bei Vilniaus dailininkų parodose.

Kęstutis Indriūnas daug nuveikė kaip dizaineris, architektas. Sukūrė daug interjerų bei gyvenamųjų ir verslo pastatų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Anykščiuose, kitur.

2000 m. jis gavo geriausių lietuviškų baldų konkurso diplomą už miegamojo baldų komplektą ,,Vainius". 2001 m. - tokio paties konkurso diplomą už kėdę „Rokas 1". 2007 m. vykusiame trečiajame „Metų interjero" konkurse už gyvenamo namo interjerą Anykščiuose, S. Daukanto g. 5, jis gavo specialią nominaciją „Už originaliausius baldus". Lietuvos architektūros parodoje „Žvilgsnis į save 2003-2005 m." už gėlių salono projektą „Ritos gėlės" Prienuose Kęstutis Indriūnas gavo nominaciją „Už intymų laiko pulsą periferijoje". 2007 m. vykusiame Individualių namų konkurse jo parengtas gyvenamojo namo projektas Anykščių, J. Biliūno g. 37, buvo įtrauktas į Lietuvos individualių gyvenamųjų namų katalogą. Lietuvos architektūros parodoje „Žvilgsnis į save 2005 - 2007 m." už gyvenamojo namo projektą Anykščiuose, S. Daukanto g. 5 (su bendraautore Dale Vileitiene) jis buvo apdovanotas vienu iš penkių lygiaverčių prizų - skulptūra „Metras". 2009 m. vykusiame architektūrinių idėjų konkurse „Namas optimistui" už projektą „Gyvas namas" (su bendraautore Kornelija Šinkūnaite) jam skirta 2-oji vieta „Už tylų tikrą optimizmą, džiaugsmą paprastuose dalykuose, architektūros tradicijų tąsą". Lietuvos architektūros parodoje „Žvilgsnis į save 2008 - 2009 m." į katalogą pateko jo suprojektuota kaimo turizmo sodyba „Pušų takas" Ramaškonių kaime (Anykščių r.).

Jis yra memorialinių paminklų architektūrinių idėjų ir projektų autorius. Pagal jo sumanymus skvere šalia Anykščių kultūros centro, įrengti Galinos ir Vytauto Germanavičių memorialinis paminklas - skulptūrinė kompozicija "Atminties suolelis" su centre augančia obelimi (skulptorius Klaudijus Pūdymas, 2016 m.) ir Žilvino Prano Smalsko atminimo suolelis-žuvis su iškaltomis jo eilėraščių eilutėmis (pagamino bendrovė "Akmens sala", 2023 m.). Sukūrė Piktagalio kaimo kryžių, inicijavo ir organizavo Piktagalio kaimo parko kūrimą.

Po ilgos pertraukos grįžęs prie peizažų kūrimo, jis Anykščių kultūros centre surengė personalines parodas „Nuo senos pastelės iki naujos grafikos" (2017 m.), „Karantininė tapyba" (2021 m.).

Vėliau susidomėjo Rimanto Idzelio palikimu. Jis pasakojo, kad tapydamas pirmąją stotį jau suvokė, koks tai sunkus darbas, kiek jėgų pareikalaus neįprastas užmojis. Ir vis tiek - tapė, ačiū Dievui, toliau. Jo pastangos nenuėjo veltui. Apie stotis kalbama vis dažniau ir garsiau. Jo tapytos Kristaus kelio stotis irgi, kaip ir Rimanto Idzelio medžio skulptūros, tampa unikumu. Manau, būtų blogai jei šie penkiolika paveikslų išsibarstytų po įvairias kolekcijas. Eksponuojami kartu jie suskamba žymiai garsiau, įtaigiau, dvasiškiau. Tai kokią erdvę jie papuoš, įprasmins ir išpopuliarins? Kokia nors bažnyčią, ar meno muziejų?