2021 m. gruodžio 3 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Redaktoriaus žodis

*print*

Archyvas :: Alwida Antonina Bajor: „Dienraštyje pradirbau 36 metus“

2021-02-13
 
Alwida Antonina Bajor

Alwida Antonina Bajor

Vilnietė Alwida Antonina Bajor, žurnalistė, publicistė, rašytoja, scenaristė, vertėja, aktyvi Lietuvos lenkų kultūros veikėja. Autorė knygų ir per dviejų tūkstančių publikacijų lietuvių ir lenkų periodinėje spaudoje: Kurier Wileński, Magazyn Wileński, Znad Wilii, Ateneum Wileńskie, Nasza Gazeta, Nasz Czas, Veidas, Kinas, Katalikų pasaulis, Lithuania, Lwowskie Spotkania, Zesłaniec, Pro memoria, Kwartalnik Filmowy. Česlovo Milošo (1992) ir Witoldo Hulevičiaus (2018) literatūrinių premijų laureatė. Šiandien ji atsako į www.lzs.lt redaktoriaus Vytauto ŽEIMANTO klausimus.
Iš pradžių gal artimiau susipažinkime. Iš kur esate kilusi, kur mokėtės?
Gimiau Vilniuje, Vilniuje baigiau lenkų V. Sirokomlės vidurinę mokyklą. Studijavau polonistiką Vilniaus pedagoginiame institute. Tėvas buvo kilęs iš Rygos, gyveno ir dabartinėje Baltarusijoje, o iš mamos pusės protėviai buvo vilniečiai dar XIX amžiuje. Tėvai susituokė tarpukariu ir visą gyvenimą nugyveno Vilniuje.
Kas paskatino eiti į žurnalistiką?
Atsitiktinumas. Studijuodama Vilniaus pedagoginiame institute polonistiką parašiau keletą straipsnių anuometiniame dienraštyje "Czerwony Sztandar", platintame ne tik Lietuvoje, bet ir visoje SSRS bei Lenkijoje. Sulaukiau pasiūlymo įsidarbinti Jaunimo skyriuje. Po dvejų metų perejau į Kultūros skyrių. Iš viso dienraštyje pradirbau 36 metus.
Daug metų laikraštyje „Kurier Wileński" vadovavote Literatūros ir meno skyriui. Ką prisimenate iš tų laikų? Kuo galite pasidžiaugti? Kas tuomet liūdino?
Aną laikotarpį prisimenu kaip man labai spalvingą, kupiną įvykių, susitikimų su įdomiais kultūros žmonėmis, kurie tapdavo mano straipsnių, intervių, recenzijų herojais. Sovietiniais laikais buvau vienintelė nepartinė skyriaus vedėja. Į pasiūlymus tapti komunistų partijos nare atsakydavau juokais, jog esu anarchistė, partijai netinku. Nepaisant to, daugiau kaip 20 metų vadovavau Literatūros ir meno skyriui, džiaugiausi galimybėmis vykti į komandiruotes po visą Lietuvą, o taip pat į Rusiją, SSRS respublikas. Kiekvienais metais po kelis kartus vykdavau ir į anuometinę Lenkiją.
Aišku, buvo keletas liūdnų epizodų, pavyzdžiui, kaip manę anonimiškai skųsdavo, rašydavo skundus į LKP Centrinį Komitetą. Turėjau aiškintis anuometiniam Spaudos sektoriaus vadovui Česlovui Juršėnui. Šiandien su humoru prisimename tuos įvykius.
Besikeičiant santvarkoms, turėjau galimybę organizuoti ir koordinuoti Lietuvos teatrų gastroles Lenkijoje - Jaunimo teatro, Kauno dramos teatro, Vilniaus akademinio dramos teatro. Lenkijos publika taip išvydo Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo spektaklius.
Atsigreždama, galvoju kad turėjau daug laimės su laikraščio vyr. redaktoriais, bet geriausias man asmeniškai laikotarpis buvo dienraščiui „Kurier Wileński" vadovaujant Česlovui Malevskiui.
Dirbote ir radijuje „Vilniaus varpas", rengėte laidas lenkų kalba. Kokie įspūdžiai išliko iš darbo radijuje?
Entuziastiškai prisimenu darbą radijuje kaip nepaprastai įdomų ir kūrybingą laikotarpį. Radijo vadovas Kęstutis Sakalauskas subūrė puikią komandą, sugebėjo sukurti nuostabų mikroklimatą - iki šiol prisimenu puikius darbinius momentus su Mindaugu Urbaičiu, Vytu Tulevičiumi, Daiva Budraitytė, Jūrate Kučinskaitė, Vidu Ivanausku, Irena Plaušinaitytė. Mano laiduose svečiavosi žymiausi Lietuvos ir Lenkijos kultūros ir meno žmonės.
Pastaraisiais metais žurnale „Magazyn Wileński" paskelbėte nemažai publicistikos...
Taip. Parašiau keletą esė, reportažų, literatūrinių tyrimų žymaus lenkų emigracinio rašytojo Juzefo Mackevičiaus tema - tyrinėjau jo herojų likimus. Tokiu budu susiformavo mano publicistiniai ciklai, išryškinantys tokius personažus kaip Sergiušas Piaseckis, Feliksas Dzeržinskis, Stasys Mikolaitis, Mykolas Sopočka ir daugelį eilinių, bet labai įdomių žmonių.
Po 2000 m. pradėjau publikuoti straipsnius Poznanės, Lodzės, japoniškojo Saitamos universitetų moksliniuose leidiniuose. Rašiau žymaus etnografo, mokslininko Bronislavo Pilsudskio tema lietuviškame kontekste (tyrinėjau jo nežinomą dienoraštį). Taip pat tyrinėjau dailininkų Vitkecičių mažai žinomus lietuviškus epizodus. Juos pavyko išleisti keliuose antologijuose, monografijose.
O dabar pakalbėkime apie Jūsų knygas. 1991 metais Krokuvoje išleidote knygą „Virsmas". Joje pokalbiai su režisieriumi Jonu Vaitkumi. Kas paskatino parašyti šią knygą?
Su Jonu Vaitkumi mane siejo ilgametė pažintis. Lankydavausi visuose jo spektaklių premjerose, repeticijose, mačiau jo filmus. Daug rašiau apie jo kuriamą teatrą. 1991 m. kultūros simpoziumo Lenkijoje metu Jonas Vaitkus viešėjo Krokuvoje su spektakliu "Vėlinės". Tą progą Krokuvos savivaldybė išleido mano pokalbių su režisieriumi knygą. "Vėlinės" buvo rodomos ir Varšuvos didžiajame teatre.
Teatro temai paskyrėte ir 2012 metais Vilniuje išleistą albumą "Lenkų teatro studija Vilniuje 1960-2010"...
Vilniaus lenkų teatrams skyriau daug dėmesio. Kokia įdomi, turininga ir unikali aplamai Vilniaus teatrų istorija nebebūtų - nuo XVI amžiaus jėzuitų iki tarpukario Vilniaus teatrų, sovietmečiu Vilniaus lenkų teatrinės grupės iš naujo susikūrė septintajame dešimtmetyje. Nuo pat pradžių veikė dvi saviveiklinės teatrinės grupės - Lenkų teatro studija ir Vilniaus lenkų teatras. Puikiai pažinojau abi, nuo 1988 m. pradėjau rašyti jiems scenarijus. Pagal mano scenarijus spektaklius sukūrė ir profesionalus režisieriai - Eugeniuszas Ławreńczukas, Sławomiras Gaudynas. Beje, parašiau knygą ir apie Irenos Litvinovič vadovaujamą Viniaus lenkų teatrą. Knyga dar neišleista.
2016 metais dienos šviesą išvydo Jūsų knyga intriguojančiu pavadinimu: „Henriko Sienkevičiaus TVANO herojų pėdomis". Apie kokius herojus šį knygą?
Tai knyga apie vietoves, per kurias keliavo „Tvano" herojai, ir apie herojus - palikuonius, bendrapavardžius, kuriuos atradau (Domaševičiai, Goštautai, Radvilos, Bilevičiai, Butrimai). Daug metu lankydavausi Kauno apskrities vietovėse. Iš reportažų, pokalbių, tyrimų ir gimė šį knyga. Sieksiu, kad ji pasirodytu ir lietuvių kalba.
Kelių Jūsų knygų pavadinimuose matau Adomo Mickevičiaus vardą. Apie jį jau daug rašyta. O ką Jūs norėjote pasakyti?
Išties apie Mickevičių parašyta labai daug. Baltarusiai, lenkai, lietuviai laiko jį savo poetu. Mano knygoje bandžiau apriebti poeto jaunystės metus, susijusiąs vietas ir vietoves, jo ryšius su draugais, meilės peripetijas, mokslo metus Vilniaus universitete. Mane domino kaip jaunąjį poetą matė iš arti ir iš toli bendraamžininkai. Visa tai liudija ir šiandien egzistuojantys objektai - bažnyčios, pilys, dvarai, namai, gatvės, aikštės. Geografinė knygos lokalizacija apima Baltarusiją ir Lietuvą. Tai nulėmė mano Adomo Mickevičiaus suvokimą, aprašytą knygoje. Džiaugiuosi, kad knyga sulaukė teigiamų recenzijų Lenkijoje. Manau, atėjo laikas antrajam knygos leidimui.
O kokie dabar Jūsų artimiausi kūrybiniai planai? Kas jaudina, kas rūpi?
Norėtųsi atitikti šiuolaikiniai knygų rinkai. Norėčiau, kad mano išleistos knygos pagaliau pasirodytų ir lietuvių kalba. Taip pat galvoju išleisti naują knygą Juzefo Mackevičiaus tematika, sudarytą iš mano publicistinių ciklų.
Atskiroje knygoje ketinu išleisti įdomiausius ir šiandien aktualius savo straipsnius, reportažus, interviu, paskelbtus periodiniuose leidiniuose per daugiau kaip 50 metų žurnalistinės veiklos. Suma sumarum turiu penkias knygas leidykloms, knygos jau parašytos.
Be to, brandinu idėją parašyti ir išleisti knygą apie žmones, kuriuos teko sutikti mano gyvenime. Knygoje norėčiau pasidalinti įžvalgomis, prisiminimais, istorijomis, kurios manyčiau bus įdomios ne tik man, o susijusiais su tokiais vardais kaip Juozas Miltinis, Vitas Luckus, Saulius Sondeckis, Justinas Marcinkevičius, Česlovas Milošas, Rita Gombrowicz, Jonas Vaitkus ir daugelis kitų.
Ačiū už įdomų pokalbį ir linkiu Jums kūrybinės sėkmės.
 
Rubrika Redaktoriaus žodis yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis. 
 
 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-03-30 12:54
 
 

Komentarai (17)

Jūsų el. paštas

Janina Lapinė

2021-03-06 16:31

Įdomus interviu. Daug nežinotų faktų. Ačiū.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Vytautas

2021-02-27 12:26

Pritariu kolegoms, teigiantiems, kad lenkų žurnalistus, dirbančius Lietuvoje, reikėtų pakviesti į LŽS.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

S.M.

2021-02-21 17:56

Kolegė Alvida gal galėtų būti lenkų klubo prie LŽS iniciatorė?

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jonas

2021-02-20 11:46

Pritariu kolegoms. Būtų puiku, jeigu prie LŽS susibūrtų lenkiškai rašančiųjų žurnalistų skyrius ar klubas.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jurgis

2021-02-19 10:25

To bardzo piękna idea o urządzeniu polskiej sekcji przy Związku Dzienikarzy Litwy :)

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Manau

2021-02-18 11:56

Taip, Senjorams simpatiškų moterų labai trūksta...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Ipolitas Skridla

2021-02-18 09:37

Kelegę Alwidą su malonumu priimtume į LŽS Senjorų klubą.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Antanas

2021-02-18 09:32

Pritariu kolegai Juozui.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media