Vytautas Žeimantas
Kai iš Vilniaus pusės įvažiuoji į Anykščius, visu savo didingumu iškyla Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčia. Ir tai nestebina, nes ši bažnyčia aukščiausia Lietuvoje. Jos bokštai net 79 m aukščio, o iki I pasaulinio karo buvo net 84 m. Bažnyčia neogotikinė, bazilikinė, stačiakampio plano, papuošta dvejais dideliais bokštais ir keliais bokšteliais.
Dešiniajame bažnyčios bokšte 33 metrų aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė. Užlipęs 186 laipteliais, galėjau mėgautis nuostabia Anykščių apylinkių panorama, sužinoti istorinių faktų apie bažnyčią, miestą.
Nemažiau įdomybių aptikau ir bažnyčios šventoriuje. Tačiau labiausiai sudomino savamokslio skulptoriaus Rimanto Idzelio iš medžio drožtos Kryžiaus kelio stotys, liaudyje dar ir stacijomis vadinamos. Iš pradžių jos patraukė akis, vėliau ir protą, versdamos ne tik grožėtis, bet ir apmąstyti, įvertinti šias skulptūrines kompozicijas. Kristaus kančių kelią į Golgotą bandė pavaizduoti daug menininkų, nuo seniausių laikų iki šių dienų. Nemažai tų darbų teko matyti. Taigi tema ne nauja, joje išradinėti dviratį, manau, jau yra labai sunku. Tai kodėl šios medinės skulptūros Anykščių bažnyčios šventoriuje taip traukia akį, jaudina vaizduotę, kartais net sukelia švelnią šypseną ir tuo pačiu verčia būti rimtam, susikaupusiam? Kur slypi šio meno jėgos?
KAS ŽAVI?
Pirmajam įspūdžiui - Nuostabu! - kiek atslugus bandau sau atsakyti į iškilusius klausimus.Kas mane žavi? Taip, žavi akivaizdus savitas skulptūrinis braižas, įtaigotas religiniu pamaldumu ir lietuvišku liaudiškumu, neįkyria formos folklorizacija. Puikus gebėjimas liaudiškoje terpėje atskleisti sakralinę temą. Traukia nestandartine, skulptūrine kalba ir nepakartojamu originalumu, sakyčiau, ir unikalumu.
Skulptūrines kompozicijas literatūros kalba įvardinčiau kaip aforizmus. Trumpus, įtaigios formos, apibendrinančius reikšmingą, dažnai netikėtą mintį ar veiksmą.
Imponuoja ir išraiškinga medžio kalba. Stebina skulptoriaus kruopštumas, medžio drožėjo įgūdžiai, kai net pačios mažiausios detalės - pirštas, ranka, apavas, budelio įnagis, drabužio klostė išdrožti su meile, natūraliai. Ir visa tai, tuo pačiu, atrodo toli nuo realizmo, arčiau dvasingumo.
KAS TRIKDO?
Kas trikdo žvelgiant į skulptūras? Aišku, ironijos buvimas, kai jos, žvelgiant iš dogmatiškų pažiūrų, sakraliniame menu tarsi ir neturėtų būti. Jei Kristus visose skulptūrose rimtas, susikaupęs ar kenčiantis, tai jo ne draugams - teisėjams, budeliams nepagailėta sarkazmo, pasišaipymo. Skulptorius meistriškai čia pasinaudojo ironija, drąsiai griaudamas nusistovėjusias tradicijas, stereotipus ir tuo pačiu kurdamas unikalų meną.
Beja, XII stotyje „Viešpats Jėzus miršta ant kryžiaus" Rimantas Idzelis prie Kristaus kojų įamžino save ir savo draugę.
Trikdo ir Kryžiaus kelio stočių skaičius. Tradiciškai būna 14 religinių paveikslų, vaizduojančių Kristaus kančių kelią į Golgotą. O Anykščiuose jų 15. Penkiolikta - „Viešpats Jėzus prisikelia iš numirusiųjų". Kodėl penkiolika? Kas leido? Kodėl sukūrė? Atsakymus į šiuos klausimus randu ilgamečio Anykščių bažnyčios klebono monsinjoro Alberto Talačkos raštuose.
PRISIMENA MONSINJORAS ALBERTAS TALAČKA
Knygoje „Anykščiai istorijoje, literatūroje, atsiminimuose" (1991 m.) kunigas Albertas Talačka rašė:
„Anykščių svečių, ekskursantų dėmesį patraukia ir Kryžiaus kelio stotys - savitos, neįprastos, neseniai papuošusios šventorių. Jos tai pat turi savo sukūrimo istoriją.
1980 m. rudeniop kaip paprastai aplankiau Paberžės kleboną kunigą Mykolą Dobrovolskį, visų vadinamą Tėvu Stanislovu. Pas jį tada buvo daug svečių, nemažai jaunų vyrų. Tėvas Stanislovas man ir sako: „Štai auksarankis jaunuolis. Duokite jam darbo. Jis nuostabiai drožia medį".
Susimąsčiau. Yra Anykščių bažnyčioje, bokšte dvi apdaužytos reljefinės statulos. Gal jas pamėginti restauruoti? Pakalbinau jaunuolį. Jis sutiko. Įsidėmėjau jo gilias, ramias, švelnias akis. Tai buvo Rimas Idzelis.
Netrukus su draugu R. Idzelis atvyko ir, nė mėnesiui nepraėjus, atkūrė ne tik dvi figūras (Švč: Mergelę Mariją ir Šv. Joną Evangelistą), bet ir angelą bei du kareivius nuo Kristaus karsto. Pradžia labai graži. Tada kilo mintis įrengti šventoriuje Kryžiaus kelią. Šventoriaus sienoje buvo paliktos nišos, tad reikėjo skulptūrų. Kiek bandyta anksčiau tartis su dailininkais - nė vienas nesiėmė. Taigi pasiūlyta Rimui. Jis mielai sutiko, greitai susitarėme. Stočių figuros bus medinės, dažytos.
1981 m. gegužės mėnesį pasirodė pirmoji Kryžiaus kelio stotis, Iš eilės tai buvo šeštoji - „Veronika nušluosto Viešpačiui Jėzui veidą". Paties Rimo žodžiais tariant, tai jo gabumų etalonas. Darbas man labai patiko. Ir kiti vertino teigiamai. Buvo sutarta dirbti toliau. Tą šeštąją stotį įmontavome. Anykščiuose lankosi daug ekskursantų, jų atsiliepimai taip pat labai geri.
Meistrui nebuvo duota jokių nurodymų. Jis pats pagal Kryžiaus kelio siužetą pasirinkdavo figūrų išraišką, kartais gana neįprastą. Štai Marija susitinka su Sūnumi. Cia ji ranka liečia Kristų - savo vaiką. O kai Kristus ramina verkiančias moteris - vieną priglaudžia. Kitur - nukryžiuoto Kristaus tik kojos.
Per metus Rimas išdroždavo tik po dvi stotis. Būgštauta, ar nepritrūks meistrui įkvėpimo. Bet atvirkščiai: kūrybinė mintis netgi turtėjo: Kristus visur vienodai ramus, kilnus, kantrus, jį kankinančių budelių išraiška sušaržuota, baisi. Kai kam atrodo, net per daug.
Paskutinės stotys (nuėmimas kryžiaus, laidotuvės) tiesiog spinduliuoja šiluma. Jos labai paprastos aiškios ir vientisos. Prie jų norisi melstis, susikaupti, nurimti.
Darbas vyko sėkmingai, visuomenė girė, todėl sumanyta padaryti ir penkioliktą stotį - „Viešpats Jėzus prisikelia iš numirusiųjų". Ji baigta 1988 m. pavasarį."
TĖVO STANISLOVO ĮTAKA
„Šaukštus drožiau, kai man buvo 12-13 metų. Neįdomu. Ieškojau kažko vis daugiau, daugiau. Pernelyg sudėtinga paaiškinti ir kažin, ar reikia. Visada liksiu paslaptingas...- sakė Rimantas Idzelis. - O kūrybos procesas galvoje nesustoja. Ateina tas periodas, kai susitupi mintys ir automatiškai virsta į skulptūrą".
Rimantas Idzelis gimė 1949 metais Panevežyje. Kaip menininkas atsiskleidė gyvendamas Paberžėje.
„Dėl Paberžės yra truputį mistikos. Kai dar tėvas Stanislovas buvo gyvas, jis man sakė: „Nusipirk tu tą trobelę ir gyvenk. Nebeklajok". Neatkreipiau tada dėmesio į tai. Bet išėjo taip, kad tarsi jis liepė man ten gyventi. Toks įdomus sutapimas. O ten labai gera vieta, man patinka," - sakė Rimantas Idzelis, Paberžėje nusipirkęs namus, sutvarkęs sodybą.
Tėvas Stanislovas jam turėjo didelę įtaką. „ Su Tėvu Stanislovu mes nebuvome tokie artimi, kad leistumėmės į pašnekesius kaip lygus su lygiu. Ką aš nusiklausydavau iš jo kalbų, tą ir žinojau. Tokį mokytoją ne kiekvienam pasiseka gauti. Gal ir aš buvau ypatingas mokinys," - sakė Rimantas Idzelis, 2006 m. tėvo Stanislovo atminimui sukūręs menišką kryžių, dabar stovintį prie Paberžės bažnyčios. Šis kryžius didžiulis, net pusšešto metro, ąžuolinis, su trimis mazgais, primenančiais kapucinų vienuolio abitą ir simbolizuojančiais klusnumą, neturtą ir tyrumą.
„Galima pamanyti, jog yra kažkokių aukštesnių veiksmų, kurie paskatino sukurti Tėvo Stanislovo atminimui skirtą kryžių," - sakė Rimantas Idzelis.
Tėvą Stanislovą jis vadino Didžiuoju Įkvėpimu.
PARODOS UŽ ATLANTO
Paberžėje jis išdrožė daug angelų, kryžių, koplytstulpių. Bet buvo neramaus būdo. „Paberžėje tik bazė, o aš važinėju ir kitur. Nesu toks žmogus, kad kur nors nusėsčiau," - sakė Rimantas Idzelis.
Nerami siela 1990 metais, griūnant Sovietų Sąjungai, jį nukildino net už Atlanto. „Aš į JAV nevažiavau pinigų užsidirbti. Man reikėjo tik išvažiuoti iš Sovietų Sąjungos. Kur išvažiuoti, man nebuvo svarbu. Būtų leidę į Mongoliją, būčiau važiavęs į Mongoliją. Bet išleido į JAV", - prisimena Rimantas Idzelis.
Už Atlanto jis pragyveno net penkioliką metų. Ten irgi kūrė. Niujorke dalyvavo grupinėse parodose. Surengė ir personalinių parodų: 1990 m. Agora Gallery, 1991 m. Jacob Javits Center Meno mugėje, 1996 m. Mimi Firzt Gallery, 1999 m. New Jersey Valstijos kultūros centre. Autoriaus kūrinių įsigijo Morton Swinsky kolekcija, privatūs kolekcininkai visame pasaulyje.
Beje, Manhetene esanti Mimi Fertz galerija tuo metu daug dėmesio skyrė sovietinių disidentų ir apskritai Rytų Europos menui. O Rimanto Idzelio sakralinė tematika, būdama akivaizdžia priešingybe oficialiai sovietinei ateistinei ideologijai, čia labai tiko.
„Aš ir į Ameriką pabėgau, nes ieškojau to, kas man būtų artima. Galima sakyti, kad niekur taip ir nepritapau. Nesuradau tokio krašto, kur jausčiausi esąs savas pagal savo stilių. Buvau Italijoje, bet ir ten ne tas. Visa klasika pažinta, daug metų ja žavėtasi ir atsižavėta. Norisi kai ko naujo, savito, eksperimentų", - sakė Rimantas Idzelis.
Į Lietuvą jis sugrįžo 2005 m. Trumpam apsistojos Kaune, vėl įsikūrė Paberžėje, kur prasidėjo jo menininko kelias, kur išliko gilūs jaunystės prisiminimai, sentimentai.
ĮLIEJO TIEK DAUG DVASIOS
„ Esu nenusakomas, nesušukuotas, netelpu į jokius rėmus... O kiek daug galvoje sparnų. Tik pasispiri ir nuskrendi... - sakė Rimantas Idzelis. - Kūryba yra tokia pakura, į kurią metami visi jausmai. Tai kautynės už ramybę gyvenime. Yra poreikis nieko nejausti, plūduriuoti nirvanoje, bet tada nebėra jokios kūrybos".
„Rimanto Idzelio Kristaus kelias atveria manuosius kanonus: viskas lyg ir labai aišku, beveik iliustratyvu, bet tik beveik, nes pasakyta kur kas daugiau, nei įžvelgtum skubiai bėgdamas pro šalį. Naivu, bet naivumas - tik šydas, gaubiantis Kristaus kančią, o kartu - ir paties menininko patirtis, jo nerimą, jo ne visiems įtikusį gyvenimą, - rašė rašytoja Gintarė Adomaitytė.
„Medinių kryžiaus kelio stočių kūrėjas skulptorius Rimantas Idzelis į jas įliejo tiek daug dvasios, kad, rodos, skulptūros tuoj atgis ir ims judėti, jos laikomos vienomis iš įspūdingiausių Lietuvoje", - teigė daktaras, profesorius Jonas Rimantas Glemža.
2013 m. rugsėjo 24 d., eidamas 64 metus mirė, žinomas skulptorius Rimantas Idzelis. Palaidotas Paberžėje.
Skulptoriaus atminimą saugo jo paties sukurti angelai, kryžiai, koplytstulpiai, Anykščių Šv.Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčiai sukurtos Kryžiaus kelio stotys, patalpintos istorinės mūro tvoros nameliuose.
Naują impulsą, tarsi antrąjį gyvenimą suteikė anykštėnas menininkas Kęstutis Indriūnas, drobėje nutapęs visas penkiolika Rimanto Idzelio stočių, ir šiuos paveikslus demontruojantis parodoje, dabar vykstančioje Vilniuje, Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse.
Komentarai (7)