2019 m. gruodžio 16 d., Pirmadienis

Savaitės tema

*print*

Algirdas Kavaliauskas: apie tai, kas brangiausia – gimtąją kalbą

2019-11-21
 
Algirdas Kavaliauskas

Algirdas Kavaliauskas

 

Pabaiga. Pradžia 2019 11 21

 

Dr. Algirdas Kavaliauskas,

Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas,

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

 

 

 

 

Būtina suprasti

 

Kai tie, kurie galėjo spręsti, leido moterų lietuviškas pavardes, senjorų manymu, klaikiai darkyti, tada jau buvo pastebėta, jog tai kalbos griūties pradžia. Taip ir atsitiko: nuo pavardžių prie vardų, paskui prie trumpinimų, santrumpų ir kt. Prisimiršo marklinas (marksizmo leninizmo santrauka) ar tolimas, buvęs broliškas vietnamietiškas Lin So (pokalbyje Hanojuje buvau susipažinęs su  studentu, kurio  vardas Lin So, lietuviškai - Tarybų Sąjunga). Net merginų vardas Ninel (skaitykit Lenin nuo galo) nebedarė įspūdžio. Pasirašykite žodį tironas ir skaitykite pirmąjį skiemenį angliškai ir jį kirčiuokite, gausite naują lietuvišką vyrišką vardą, galima pasakyti - lietuvišką tironiuką...

Pasirodo, tie vardai ne šiaip sau atsirado, o juos sugalvojo išlaikyti lietuviai. Anot vienos TV laidos vedėjo, net mūsų vaikai išlaikyti. Skamba: išlaikyti lietuviukai! Kur juos tėvai išlaikė, gal kamaroje uždarytus prie bačkoje rūgstančių kopūstų, laidos vedėjas nedetalizavo. O kvietimas gaudyti laiką?! Vėjo nepagauname, tai laiką už kudlų nutversime! Anot reklamos: Ir atsitiko gyvenimas (reikia gi, gyvenimas atsitiko!), taip gražiai viskas susimaišė, kad nebesusigaudai, kam skirti pirmenybę, kam priklauso laurų vainikas už gimtosios kalbos bjaurojimą. Ypač vardų trumpiniai, net be tų vardų savininkų sutikimo. Trumpiniai. Tam tikras perėjimas prie akronimų, dabar plintančių, nors seniai žinomų. Studijuodamas Vilniaus universitete buvau išrinktas vieno tokio akronimo prezidentu (SMD /es - em - dė/ - Studentų mokslinė draugija). Prie akronimų, pridėkime, šį kartą pavadinkime lietuviškai, keistenybes, sakinio, nesvarbu ilgo ar trumpo, viduryje, žodžius rašyti didžiąja raide. Net paties trumpiausio sakinio, pavyzdžiui, Ne Spaudai! O keistenybių keistenybe bus įvardinta tie atvejai, kai pačiame žodyje bus ir mažosios, ir didžiosios raidės.

Vieno Vilniaus TV kanalo laidos vedėjas, pokalbyje su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovu užkabino, jeigu norite - žiauriai palietė, Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo galimą keitimą. Nežiūrint aiškaus logiško komisijos vadovo išaiškinimo, pašnekovas kelis kartus itin pabrėžtinai klausė: jeigu Lietuvos gyventojas negali įregistruoti vaiko norimu vardu, tai gal negeras įstatymas ir reikia keisti patį įstatymą, nes jis neatitinka visuomenės interesų! Neatitinka! Visuomenės! Kurgi ne! Vajetau, akligatvis, visai be išeities - visuomenė to norinti, o negalinti! Šiuo atveju žinomos dviejų nelietuvių ar jų žmonų pretenzijos dėl vaikelių vardo registracijos. Specialiai pabrėžiu: ne lietuvių, nes tai turi tiesioginį ryšį su tekstu. Jeigu visuomene vadinama keli asmenys, kurių lietuvių kalbos išmanymu drįstu suabejoti, tai Visagine gyvena keli tūkstančiai skirtingų tautybių žmonių (yra manančių, jog tai labai sumažintas skaičius), abejojančių pačios lietuvių kalbos reikalingumu. Štai šitaip ir ne kitaip! Jeigu bus atsižvelgta į krepšininko ir kumštininko šeimų reikalavimus, tai skaitlingo visaginiečių būrio valios (tūkstančiai jų parašų buvo įteikti LR Seimui ir LR Ministrui Pirmininkui) ignoruoti nevalia! Nepatenkinti, gal kaip išeitį, jau siūlė kompaktiškai kitataučių gyvenamoje Lietuvos vietoje vartoti jų, kitataučių, kalbą. Oficialiai! Kad ir kiti, turintys reikalų su ta vietove, irgi vartotų! Unitarinėje valstybėje! Net Konstitucijos nebesiūlo keisti. Užteko proto daugumai politikų absurdišką reikalavimą suprasti. Juk tarp savęs jie gali kalbėti kokia tik nori kalba, pas mus demokratija, o viešoje vietoje kalbama, bendraujama valstybine kalba! Kad visi piliečiai suprastų. O jie savo kalbą nori visiems primesti. Tokį nutautinimo variantą jau pergyvenome. Primiršo jdar iš antikos laikų žinomą išmintį: kur prasideda kito nosis, ten baigiasi tavo teisė mojuoti kumštimi. Pasaulyje nėra absoliučios laisvės ir reikia mažiau demagogijos.

Tas, kas  turi daug pinigų laimi ir pas mus.  Prisiminkime Forum palas tragikomediją, kurią kalbininkai pralaimėjo krepšininkui. Manau, pralaimėjo visa Lietuva. Ir dar: vis dėlto turime pasibaisėję pastebėti, kad radosi ir labai aukštų pareigūnų, tame reikalavime nieko blogo neįžvelgiančių. Ką čia daugiau bepridursi. Dar mamutė sakydavo: turėk žinių ir būsi teisus, o štai tėtis kirsdavo iš peties: turėk pinigų ir būsi teisus. Pasirodo, koks šiuolaikiškas buvo mano tėtis, gimęs daugiau kaip prieš šimtą metų!

Kalba, kaip ir kiti svarbūs dalykai, pateko į politinių intrigų tinklą ir kai kuriems politikams tapo naudinga. Sakysime, politikas, ginęs w (dvigubos v) teisę į lietuvių abėcėlę net buvo išrinktas į Europarlamentą.

Kalba gali tapti nemalonumų šaltiniu. Rašydama apie tarpukario Vilnijos kraštą šalčininkietė moksleivė lenkaitė parašė, kad Vilnijos žemės buvo želigovskininkų okupuotos, atplėštos nuo Lietuvos.. Gal dar prisimenate kilusį triukšmą: lenkai niekada lietuvių neokupavo! Ah, kokia nepatriotiška lenkaitė! Štai tau, moterie, ir devintinės. Faktas, kaip sakoma, yra kaip blynas aiškus, o koks tai faktas, priklauso nuo to, kas jį mato, supranta ir kaip jį mato, supranta!

 

Nedraugaujantys su logika

 

              Pereikime prie sporto, sakykim, antrosios lietuvių religijos - krepšinio, o tiksliau, prie mūsų išmaniųjų sporto komentatorių. Gink Dieve, ne prie visų. Ir ne tik krepšinio, bet ir kiti sporto specialistai nuvilia. Pavyzdžiui, penkiakovėje ir biatlone nebesuskaičiuoja kiek iš viso yra šaudyklų. Bene visi žinome, kad ji viena, o mūsų sporto komentatoriai nežino. Todėl suskaičiuoja daugiau: atbėgo į trečią šaudyklą! Net į ketvirtą šaudyklą atsibogino! Reikia pripažinti padarytą pažangą, anksčiau teko girdėti, kad sportininkas atbėgo į antrą ar dar kurią nors šaudyklę. Kokio dydžio ta šaudyklė buvo ir kuo ji šaudė, gal kaip cirke - žmonėmis, nebuvo paaiškinta.

              O fechtavime svarbiausia nesusimauti. Čia ne iš pokalbio su sugėrovu pavartėje, o iš komentaro viešoje erdvėje.

              Pažangą matome ir mūsų antrąja religija vadinamame krepšinio komentavime. Pasaulio krepšinio čempionate Turkijoje ne tik krepšininkai į krepšį kamuolį dėjo iš viršaus, iš viršaus metė baudas ir net tritaškį pataikė iš viršaus! Prisimenu, rusakalbiai gimnazistai mane prirėmė prie sienos: kaip čia išeina, gal krepšinio komentatoriai baigę ne lietuviškas mokyklas? Negi aukštojoje nesimokė logikos? Negi bet kas leidžiamas prie mikrofono?

              Aš nežinau.

              O kad aš tylėjau, tai jie patys samprotavo: tėvai, giminės įtaisė neišmanėlius į šiltą vietelę ir kurie, turėdami stogą, gali sau nusikalbėti.

              Po to pasaulio čempionato mūsų komentatoriai tik iš viršaus į krepšį dėjo, krovė kamuolius - iš viršaus ir tik iš viršaus, ir nė karto iš apačios ar iš šono. Gal todėl buityje išgirdome: įpilkite kavos iš viršaus (nors puodukas tuščias). Per TV: iš viršaus pradėjo lyti... Reikia gi - iš viršaus lyja! Supranta, kipšų palikuonys, nepasakė - iš apačios. O kartą komentatorius vis dėlto pasakė: meta iš apačios. Pasityčiojimas iš klausytojų? Gal. Vienas jų didžiųjų vadų tyčiojosi iš bendradarbių užsibarikadavęs elektros skydinėje, kitas - maldamas niekus liežuviu iš klausytojų už tų pačių klausytojų-mokesčių mokėtojų pinigus. Sakyčiau, pasikuklino, nebeįvardijo kaip pataikė, o galėjo, juk komentatorių kuklumas gerai apmokamas.

              Reikėjo sulaukti vyrų krepšinio pasaulio čempionato Pekine, kad komentatoriai galėtų atskleisti visą savo komentavimo išmonę. Gal karštoje saulėje perkaitę ar neaiškioje vietoje pridvisę, Lietuvos krepšinio komentatoriai sublizgėjo visu ryškumu.

              Kai kanadiečiai žaidė su australais, komentatoriaus buvo pagarsinta neregėtas dalykas metimas viena koja. Nebuvo detalizuota, koks tas vienakojis metimas - ar jis iš viršaus, o gal iš apačios. Matome, darosi sudėtingas krepšinis. Ypač kai atsirado krepšininkų, gerai nugara žaidžiančių. Taip, nugara ir ne kitaip. Dar nesugalvota, kaip prieš nugarius laimėti. Ir žaisdami mūsiškiai 3 x 3 pralaimėjo, nes varžovai turėjo žaidėją, gerai nugara žaidžiantį. Kaip sakoma, obuolys nuo obels... Dabar pagarsinta, kad treneriai jau sukūrė nugarinę gynybą, o Kinijoje dar neturėjome nugarinės gynybos, bet ten ir kitokių prajėvų užteko. Po trečiojo kėlinuko girdime - užsidegė lenta. Dieve tu mieliausias, šitiek salėje žmonių! Jei gaisras išplis? Kaip čia kinai ras išeitį. Žiūrime akis išplėtę... Pasirodo, perkaitę komentatoriai pajuokavo. Arba vėl: jeigu tikėti jais, labai nuvargę krepšininkai nebemoka užbaigti kėlinuko, už juos komentatorius kėlinuką tiesiog uždaro.

              Jokių lietuviškų atkrintamųjų, tik angliški pleiofai. O jau tie rokenrolai, nebežinai nė ką galvoti. Gal pikenrolai... Bet transliuojama lietuviškai ir į Lietuvą transliuojama, tai net išsižioję laukėme krepšininkų šokio. Ne pirmą kartą apgavo. Krepšininkai nešoko. Arba: komentatorius skelbia apie jau prasidėjusią paskutinę ketvirto kėlinio minutę, o ekrane matome, kad dar nepasibaigusi priešpaskutinė minutė. Meluoti jie meistrai.

              Ankščiau, kai buvo paskelbta, kad Lietuvos krepšinio komandos išžudė kone visas ispanų komandas, dalis senjorų buvome ne juokais sunerimę. O, pasirodo, be reikalo. Ne tik jokia komanda, nė vienas sportininkas nebuvo nužudytas! Ką padarysi, visiems visko pasitaiko. Bet geriau būtų, kad - ne. Juk kai kurie išgirdę pergyveno tikrą siaubą. Na, gal ne dėl krepšininkų, o dėl komentatorių...

              Arba vėlgi įdomu. Įsivaizduojate, į krepšinio ar futbolo aikštelę išleidžiami lietuviai robotukai (aš nieku gyvu nepatikėsiu, kad mūsų sportininkams implantuotos, tegul ir labai modernios, greičių, kitų sakymu, pavarų, dėžės), kuriems sporto komentatoriai tikriausiai su implantuotais atitikmenimis, taigi, jiems perjunginėja pavaras, greičius. Perjunginėja, didina apsukas! Apsukas pradėjo didinti net ekonomika, tai robotukai, komentatorių skatinami, jas, tas apsukas, dar labiau didina. Visi, pasirodo, didina apsukas,  komentatoriais mums praneša ir jau kai iki maksimumo padidinamos apsukas, siautėja, ar suprantate, siautėja - vieni aikštelėse, kiti, rašinio autoriaus manymu,  prie mikrofonų. Siautėja, šėlsta ir nieko nepadarysi. Gal įtakingi dėdės ir tetos padarytų, pasinaudoję komentatorių išgarsinta rotacija. Oi, reikėtų didelės rotacijos, bet, neužmiršome, kad ranka ranką mazgoja.

              Kreipiuosi į ilgametį Vilniaus Gedimino technikos universiteto doc. dr. Kazimierą Monkevičių ir prašau pakomentuoti Lietuvos sporto komentatorių sukurtus techninius unikumus, jeigu norite, mažuosius vunderkindėlius. Jis atsisako komentuoti, nes, esą, kvailumas neturi ribų. Kvailumas, tai kvailumas, bet labai dažnai girdimas. O dažnai girdimą jau išgirsi kitaip. Mokslininkas paaiškina, kad taip būna, jog ir suaugęs žmogus kai ko kaip įsikąs, tai, būna, praranda saiką ir tol nepaleis, kaip vaikas nepaleidžia čiulptuko, kol čiulptuko nepaimsi. Paaiškint paaiškino, bet taip ir nepasakė, kaip iš įmitusių kalbos šiukšlintojų čiulptuką paimti.

           

Lietuva - be lietuvių kalbos

           

              Ne tik sporto komentatoriams galima pasakyti, jog nedera taip elgtis. žinoma, tai nereiškia, kad jie klausys, bet kaip su tais gausiais klausytojais ir žiūrovais? Jie tai girdi komentarus. Nereikia manyti, kad klausytojai, žiūrovai protingesni už komentatorius, bet ir ne kvailesni. Tai kam juos kvailinti? Jau net senjorai nerimauja: tai kaip su tomis rotacijomis, treneriai tik rotuoja ir rotuoja, o tolko jokio nėra. Gal jei žaidėjus keistų, pakeistų, sukeistų ir pan., gal tada kokią rodą rastų. Ką aš žinau. Tokia aplinka panašėja į tamsią naktį, kai tamsiame kambaryje ieškoma to, ko ten apskritai nėra. Ne, lietuvių kalbai dar nesupiltas kauburėlis prie jos sesers prūsų kalbos kapo, bet ar neatrodo, kad duobė gili kasama.

              Ar tai juokas, kai net pats krepšinio grandas - laiminėjo, o treneris - nesudirbo. Štai, kaip buvo! Čia, brač, brolau ne juokai. O vienos Lietuvos krepšinio komandos trenerio vadovaujama komanda Stambule aną kartą laimėjo turnyrą, o šį kartą, pasak trenerio, komanda - gerai neatsinešė ar atsinešė, bet ne tą ir pralaimėjo. Dar svarbu, kaip žaidi. Mūsiškiai, anot komentatorių, žaidė iš eigos ir dėl to, mano manymu, pralaimėjo. Labai svarbu gerai įvaldyti nugarinę gynybą ir metimą koja, nebūtinai iš viršaus. Berniukai jau tapo vyrais ir išmano kitus būdus. Argi nesusisuko apsukos esančių prie mikrofono? Aikštelėje buvę, pelnė komentatorių bonusą ir, rodos, ne vieną. Pats komentaro autorius, matyt, nugvelbė visą vaučerį.

              Sakyčiau, šiais laikais laimingas tas sporto komentatorius, kuriam neteko išgirsti savo komentaro. Bet vis dėlto neturėtų pamiršti, kad jie ne vieni pasaulyje.

              Mano kolega, dar tuzinu metų protingesnis už mane, sako, jog mes, seniai, nedėkingi. Komentatoriams sunku, spaudimas iš visų pusių. Štai jie ir ginasi... kalba. Ne visi komentatoriai plepūs, tarškaliai, yra ir rėksnių, o tarp jų yra ir giesmininkų, iki pažaliavimo traukiančių vieną natą, aiškiau tariant, vieną skiemenį. Pasitaiko ir verslininkų, žaidėjų vardu išrašinėjančių stogus, pasitaiko ir kilerių su kidnapininkais,  atleisk jiems, Visagali. Gyvenimo patirties turintis pasakytų: visokio brudo visur pilna.

              Yra ir kitoks požiūris. Kaip žinome, svetimo skausmo nebūna, todėl, manykime, sporto  komentatoriai į nesėkmes sporto arenose bando pažvelgti su humoru. Taip sakant, palengvinti žiūrovams savos komandos nesėkmių pergyvenimą. Na, nežinau kiek tai tiesos, nes humoras dalykas rimtas. Paskaitykime kas spaudoje rašyta apie pas mus plintantį keistą humorą, nemaloniai nuteikiantį visuomenę. Nemokėjimas tokiu ir pasilieka. Suprantama, nemokėjimas juokauti ne kliūtis apie šposus rašyti. Anot vieno straipsnio autoriaus, pas mus nieko panašaus į humorą nėra: Klaikios tos jumoristinės televizijos laidos, ten jumoro visai nėra, vien buldozerinė ironija ir buitiškas chamizmas...

              Oho kokia saviplaka! Aiškiai ir suprantamai.

              Bet ką čia mes, beveik vien apie krepšinį, žinoma, reikia ne tik vien apie jį. Štai perliukas iš futbolo rungtynių komentaro. Rotuotas žaidėjas į futbolo rungtynes įnešė energijos, o, matyt, kai to neužteko, vėliau net iniciatyvą įnešė! Visko prinešė, bet... pralaimėjo. Matyt, nėra to kvailumo, kuris neatsispindėtų sporto komentatorių reportažuose.

              Ir čia, kaip suprantate, tik dalelytė to, ko neturėtų būti.

              Surinkta medžiaga pasidalinau su doc. dr. Romualdu Povilaičiu, kuris lyg ir reziumavo: O dėl lietuvių kalbos kultūros tau visai pritariu, čia tiek šiukšlių, kad nors vežimu vežk. Blogiausia, kad jos dauginasi. Linkiu sėkmės tau ir noro toliau darbuotis. Aha, dauginasi, kad tu skradžiai žemę prasmegtum. Ir labai sėkmingai jas daugina kai kurie Lietuvos sporto komentatoriai!

              Darbuotis tai darbuotis. Pagal išgales, vargeli tu mano. Aukščiau bambos neiššokom jauni, tai dabar... O žmonės ir šiapus, ir anapus ekranų gyvi, tik jų santykiai mirę. Gal todėl, kad taip naujoviškai modernia kalba visi dar neišmokę kalbėti. Grėsminga tendencija kuriant naują lietuvių kalbą naujamadiškų komentatorių ir krepšininkų, žinoma, įžymių, bet, lietuvių kalbos gerai nemokančių, plinta. Gal jau pats laikas situaciją suvaldyti.

              Protingas profesionalas komentatorius, įtakingas nenutautėjęs sportininkas, veiklus kultūros darbuotojas - tiltas tarp lietuviškai kalbančių žmonių ir sporto arenos, stadiono ir paties žaidimo. Tikrai galima apseiti be komentatorių muzikinių pasažų ar virtualaus teisėjavimo. Ir be šito gero aikštelėje užtenka nesusipratimų. Reikia normalaus komentatoriaus, sportininko ir kitų, reikalą išmanančių, mokančių net teisingai rungtynių rezultatą pranešti, galinčių atkurti visapusiškus normalius santykius tarp šiapus ir anapus ekranų esančių. Nepamirškime kalbininkų įspėjimo: kaip žmonės kalbės, nesvarbu kaip plepės ir ką paistys, ką vograus ir ką rairės, ta kalba ir bus įteisinta. Va, kaip bus! Ne juokai! Atrodo, taip ir atsitinka: kreipdamiesi nebevartojame šauksmininko linksnio (jei kas jau pamiršote šį linksnį -  lot. vocativus), rašome kur norime didžiąsias raides, kai kurių žodžių šaknyje neberašome nosinės, ką norime, tą išdarinėjame su lietuviškais vardais ir pavardėmis ir t. t. Jau atsisakome kai kurių daiktavardžių linksnių, veiksmažodžių laikų, nebesusigaudome tarp kiekybinių ir kelintinių skaitvardžių, nunyksta būdvardžių laipsniavimas...

              Ankstesnėje istorijoje žinome suslovinę iniciatyvą: Lietuva bus, bet be lietuvių. Dabartinėje istorijoje žinome kai kurių mūsų kalbininkų ir turtingų sportininkų, sporto komentatorių ir į juos panašių realizuojamą iniciatyvą: Lietuva bus, bet be lietuvių kalbos!

              Truputėlį perfrazuokime seną ispanų patarlę (ponios ir panelės supraskite -seną!): saugokis moterų iš priekio, mulų iš užpakalio, vežimų iš šono, o kalbos šiukšlintojų - iš visų pusių. Nebeužtenka kalbų apie kalbą, gal jau laikas ką nors daryti, gal sukurti Valstybinės lietuvių kalbos centrą, jungiantį žinias, patirtį ir išmintį bei ieškantį kaip padėti ir padedantį gimtajai lietuvių kalbai.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2019-11-26 15:09
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media