Savaitės tema

Rodos, nesu surūgėlis bambeklis, kad ką nors išgirdęs, pamatęs ar pajutęs imčiau laidyti kritikos strėles, piktintis. Neretai netgi juokas suima perskaičius ar nugirdus per tą mūsų LRT diskutuojančius, komunikuojančius, netgi paprasčiausiai dažnai mėgstančius prieš klausytoją, žiūrovą pasipuikuoti savo „intelektualia" gražbylyste šnekorius. Kiek kartų kritikuotas, smerktas, taisytas pasakymas du, trys metai (= dveji, treji), o kai kurie Seimo nariai, net vienas kitas diktorius vis tą pačią klaidą kartoja. Tai dar būtų pusė bėdos: mintį galima suprasti, o štai neseniai per vieną pokalbių laidą pašnekovas žeria tokius „aiškius" argumentus: „Iš tikrųjų mano duomenimis, aš nežinau, ar jie iš tikrųjų žino, kad klientas nieko iš tikrųjų nežino, ar jis nepakankamai turi pakankamų žinių..."

Kuo toliau, tuo labiau imu stebėtis, kodėl žmonės, kurių pagrindinis darbo įrankis yra liežuvis, žodis, mintis, į savo kalbėseną absoliučiai nebekreipia dėmesio. Tik paklausykime radijo ar TV laidų - dažnas, beveik kiekvienas, atsakydamas į laidos/pokalbio vedėjo klausimą, atsakymą pradeda būtent tais trafaretiniais, ydingais žodelyčiais išties, iš tiktųjų, po to tęsdamas pokalbį dar vis tarsi perklausia ane?

Žymusis kalbininkas, norminęs lietuvių kalbą, Jonas Jablonskis yra sakęs, jog kalba yra didis tautos statytas paminklas. Kiek pastaruoju metu dėl to paminklo kokybės prikalbėta, diskutuota, ginčytasi Seime ir lietuvių kalbos komisijoje, kiek sulaužyta iečių dėl x, w, q, taip pat dėl kitataučių pavardžių rašybos jų asmens dokumentuose! O vežimas, kaip sakoma, mažokai pajudėjo iš vietos. Ir kai skaitydamas randi grubių klaidų spaudoje, kai nerišliai, netiksliai, ydingai kalbama per radiją ir televiziją, norom nenorom iškyla čia tinkantis palyginimas, jog šaukštas deguto sugadina visą medaus statinę. Tad kviečiu rašančius ir kalbančius kolega prie... skanaus, švaraus medaus statinės.