Archyvas :: Pamąstymai apie žurnalistinio teksto „rūbą“
Viktoras Denisenko
Viktoras Denisenko
Teigiama, kad žuvis pradeda pūti nuo galvos. Panašiai ir žiniasklaidos sferoje - visuomenės informavimo priemonės pradeda geltonėti nuo antraščių. Nors egzistuoja tam tikra pagunda, pagal analogiją, susieti šį procesą su metų laikais, padaryti tai būtų klaidinga. Antraščių geltonėjimo procesas nėra susijęs nei su rudens, nei su žiemos, nei su vasaros ar pavasario sezonu. Gamta čia ne prie ko. Greičiau tenka kalbėti apie žiniasklaidos klimato pokyčius.
Ar skambios antraštės yra problema? Savaime, žinoma, ne. Tam ir antraštė, kad ji būtų skambi. Tačiau, jei žurnalistinio kūrinio pavadinimas smarkiai hiperbolizuoja tekste aprašomus įvykius, iškraipo jų esmę ar net klaidina skaitytoją - čia jau galima įžvelgti rimtą problemą. Būna ir antraščių, kuriuos sunku priskirti prie kurios nors iš šių kategorijų, tačiau turinčių atitinkamą atspalvį - pavyzdžiui, ne taip seniai Facebook grupėje „Žiniasklaidos simptomai" buvo aptarinėjamas toks straipsnio pavadinimas, aptiktas viename iš populiarių naujienų portalų - „Kartu su vakarėlio viešnia pozavo ir jos spenelis". Kaip sakoma - be komentarų.
Daug kas galėtų pasakyti - na ir kas iš to? Leidinių, kurios griebiasi tokios taktikos, poziciją irgi galima suprasti. Tikslas išlieka nepakitęs - pritraukti skaitytojo dėmesį, suvilioti jį atverti tekstą (ypač internete, kur pelnas vis dažniau matuojamas vadinamaisiais „klikais" (nuo angl. click) - peržiūrų skaičiumi).
Tačiau pavadinimas (teksto antraštė) nėra toks nekaltas dalykas, kaip galėtų pasirodyti. Prof. dr. Regina Koženiauskienė neseniai pasirodžiusioje knygoje „Retorinė ir stilistinė publicistinių tekstų analizė" rašo: „dažnai teksto pavadinimas, arba publikacijos antraštė - tai ne tik pagrindinės informacijos santrauka, bet ir komunikaciniu požiūriu išskirta, stipriai pabrėžta autoriaus pozicija, lakoniškai išreikšta autoriaus nuomonė, jo požiūris į temą".
Kitaip sakant, antraštė nemažai gali pasakyti ne tik apie patį tekstą, bet ir apie jo autorių. Žurnalistams tai verta prisiminti (žinoma, ne viskas priklauso nuo žurnalistų - būna atveju, kai vyriausias redaktorius ar kitas atsakingas asmuo gali pakeisti „nuobodžiu" pasirodžiusi pavadinimą į „žaismingesnį", tačiau tai neatleidžia nuo prievolės suderinti pakeitimą su autoriumi - tiesa, apie šią prievolę kartais irgi pamirštama).
Čia taip pat verta prisiminti posakį, kad žmogų sutinka pagal rūbą, o išlydi pagal protą. Iš esmės, teksto pavadinimas yra tas „rūbas", pagal kurį jis - tekstas - yra sutinkamas (pirmiausiai būtent antraštė leidžia apsispręsti, ar verta skaityti tekstą, ar ne?). „Protas" šiuo atveju jau yra pats tekstas savaime, nes visapusiškai įvertinti jį mes galime tik perskaitę.
Ypatingą reikšmę antraštės įgauna ir mūsų vadinamojo „greitojo laiko" epochoje. Skaitymas internete skiriasi nuo senų gerų skaitymo įpročių ir tradicijų. Šiandieninis žmogus dažniausiai skuba (pateikiu šį teiginį kaip aksiomą). Kiekvienas gali pats susimąstyti, kiek, užsukęs į naujienų portalą, jis iš tikrųjų perskaito straipsnių, o kiek informacijos pasisemia tiesiog iš greitai peržiūrėtų antraščių.
Todėl teksto pavadinimas, kaip ir rūbas (naudojant ankščiau pateiktą metaforą) gali būti madingas, stilingas, modernus ar senamadiškas... Gali būti net ekstravagantiškas, tačiau pageidautina, kad jis atitiktų pagrindines padorumo (taip pat etikos ir logikos) normas. Kodėl? Dėl daugelio priežasčių. Kad ir dėl to, kad nebūtų gėda...
Rubrika "Savaitės tema" yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.
Komentarai (0)