Savaitės tema

Popiežiui Pranciškui išsirengus į 35-ąją apaštalinę kelionę, kurios metu, gruodžio 2-6 dienomis, jis aplankys Kiprą ir Graikiją bei Viduržemio jūros Lesbo saloje esančių pabėgėlių stovyklas, vėl, kaip visuose užsienio vizituose, ištikimai lydi kartu su juo tuo pačiu lėktuvu skrendanti tarptautinė žurnalistų grupė. Žiniasklaidos atstovai išsamiai praneša naujienas apie visus kelionės įvykius, grįžtant pakalbina popiežių Pranciškų, susilaukia nuoširdžių padėkos žodžių apie šią tarnystę. „Esame tikri kelionių draugai", - sakė Šventasis Tėvas kiek anksčiau, lapkričio 13 dieną, iškilmingoje ceremonijoje įteikdamas Pijaus ordino didžiuosius kryžius, aukštą Šventojo Sosto apdovanojimą dviem Vatikane akredituotiems žurnalistams, aptardamas žiniasklaidos darbo vertę bei didelę atsakomybę.

Apdovanojimus iš popiežiaus Pranciškaus rankų priėmė ištisus dešimtmečius apie įvykius Vatikane ir visoje Katalikų Bažnyčioje pranešantys Romoje dirbantys Meksikos televizijos „Noticera Televiza" ir radijo „W Radio" 66 metų korespondentė Valentina Alacraki (Valentina Alazraki) ir tarptautinės „Reuters" žinių agentūros 68 metų italų kilmės amerikietis reporteris Filas Pulela (Phil (Philip) Pullella). Meksikietė V. Alacraki savo nepertraukiamą žurnalistinę karjerą Vatikane pradėjo dar 1974 metais, popiežiaus šv. Pauliaus VI pontifikato metais. Tačiau ji pelnė ypatingą popiežiaus šv. Jono Pauliaus II palankumą, kadangi per 26 su puse metų pontifikatą lydėjo jį 100 iš atliktų 104 užsienio apaštalinių kelionių. V. Alacraki tapo pirmąja žurnaliste, pravedusia interviu su popiežiumi Jonu Pauliumi II jo pirmojo tarptautinio vizito į Meksiką išvakarėse 1979 metų sausį ir jį nustebino įteikdama savotišką dovaną, plačiabrylę meksikietišką skrybėlę sombrero. Šventasis Tėvas lankėsi Meksikoje net penkis kartus ir visada maloniai kalbėdavosi su žurnaliste apie šią didelę katalikišką Lotynų Amerikos šalį bei sunkius jos istorinius išbandymus. Tai buvo drąsūs pokalbiai, kadangi Vatikanas ir Meksika diplomatinius santykius atkūrė tik 1992 metais, o iki tol beveik septynis dešimtmečius šalį valdęs totalitarinis „revoliucinis" režimas diskriminavo Katalikų Bažnyčią. Dvasininkams viešumoje tuomet net nebuvo galima dėvėti religinių rūbų ir popiežių Joną Paulių II 1979 metais oro uoste pasitikę vyskupai privalėjo vilkėti civilius kostiumus, o Šventajam Tėvui dėl jo religinių reikalų buvo paskirta piniginė bauda, kurią už jį sumokėjo Meksikos prezidentas... V. Alacraki, tęsdama žurnalistinę veiklą Romoje, lydėjo ir popiežių Benediktą XVI visose jo užsienio apaštalinėse kelionėse, o dabar dalyvauja žurnalistų grupėse, keliaujančiose kartu su popiežiumi Pranciškumi.

Vatikano ordinu apdovanotas F. Pulela gimė Pietų Italijoje. Būdamas ketverių metų, kartu su tėvais 1958-aisiais emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, apsigyveno Niujorke. Baigęs Bostono universitetą ir prieš 40 metų pradėjęs tarptautinę žurnalisto karjerą Romoje, jis kurį laiką dirbo JAV žinių agentūros „United Press International" (UPI) korespondentu, publikavo straipsnius garsiuose amerikiečių laikraščiuose „The New York Times", „News week", „Christian Science Monitor". Vėliau perėjęs į „Reuters" žinių agentūrą, jis tęsė Vatikano įvykių apžvalgą, lydėdamas popiežių Joną Paulių II beveik visose jo užsienio kelionėse. F. Pulela buvo pagrindinis 2003 metais „Reuters" išleisto fundamentalaus informacinės ir analitinės medžiagos rinkinio apie šv. Jono Pauliaus II pontifikatą „Pope John Paul - Reaching Out Across Borders" („Sienas įveikiantis popiežius Jonas Paulius II") autorius ir redaktorius. Už išsamius pranešimus apie paskutiniąsias popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimo dienas ir mirtį 2005 metais F. Pulela buvo „Reuters" paskelbtas Metų žurnalistu. Vėliau jis lydėjo popiežių Benediktą XVI ir dabar popiežių Pranciškų jų apaštalinėse užsienio kelionėse. Gerai pažinodamas Italijos gyvenimą, F. Pulela publikuoja straipsnius apie šios šalies politiką ir kultūrą, nevengdamas aštrių organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos temų.

„Šiandien mes pagerbiame du patyrusius žurnalistus, kurie visada sekė popiežių veiklą, perduodavo bendrąją ir apžvalginę informaciją apie Šventąjį Sostą ir Katalikų Bažnyčią, - kalbėjo popiežius Pranciškus, kreipdamasis į pagerbtuosius žiniasklaidos atstovus ir į šią ceremoniją susirinkusius jų kolegas bei Vatikano dikasterijų vadovus. - Kiek daug bendrų patirčių, kiek kelionių, kiek daug sužinojote apie įvykius iš pirmų lūpų, perpasakodami juos savo žiūrovams ir skaitytojams". Šventasis Tėvas pripažino, kad įteikdamas apdovanojimus Valentinai ir Filui (į šiuos žurnalistus tiesiog draugiškai kreipėsi vardais) jis norėjo pagerbti ir visą žiniasklaidos darbuotojų bendruomenę bei patvirtinti, kad visada jie yra jo dėmesio bei globos centre. Jis sakė, kad atidžiai seka žurnalistų darbą, vertina šią tarnystę ir laiko juos brangiais žmonėmis. Popiežius Pranciškus gana dažnai apsilanko Šventojo Sosto Komunikacijos dikasterijoje, nuoširdžiai bendrauja su kolektyvu, kasmet skelbia apaštalinius laiškus minint Bažnyčioje švenčiamą Pasaulinę žiniasklaidos dieną, niekada neužmiršta pasveikinti Vatikano ir Jėzuitų vienuolijos, kuriai pats priklauso, periodinių leidinių redakcijų su jų sukaktimis. Dabar kalboje jis pastebėjo, kad tapti žurnalistu reiškia ne vien pasirinkti profesiją, bet atsiduoti ypatingai gyvenimo misijai, mokytis ir darbuotis, netgi aukotis (kasmet pasaulyje dėl smurtinių išpuolių ir pasikėsinimų gyvybes praranda dešimtys žurnalistų), kad blogio pasaulyje būtų vis mažiau. „Jūsų misija - aiškinti įvykius ir visuomeninius procesus pasaulyje, daryti jį mažiau miglotą ir neaiškų, kad jame gyvenantys žmonės ne taip visko bijotų, žvelgtų į kitus su didesniu sąmoningumu ir pasitikėjimu", - aiškino Šventasis Tėvas. Jis patvirtino, kad tai - nelengva misija, žinant, kad žurnalistai kartais patiria tiesai priešiškų jėgų šantažą, persekiojimus, netgi smurtą, yra įvairių autoritarinių režimų kankinami, nors pagalba ir pripažinimas taip pat yra visuotinis. Šiemet dviem drąsiems žurnalistams iš Rusijos ir Filipinų įvertinant jų tarnystę buvo paskirtos Nobelio taikos premijos.

Popiežius Pranciškus pripažino, kad šiuolaikinio žurnalisto darbas tampa vis sudėtingesnis, nes reikia giliai apmąstyti ir ištirti prieštaringas visuomenės gyvenimo tendencijas, rinkti žinias ir studijuoti bei vertinti naujas idėjas įvairiuose kontekstuose bei daugeliu atvejų išskirtiniuose precedentuose. Nuolat iškyla pavojus, kad galingas naujienų srautas tiesiog gali priblokšti, dėl to būtų prarasta nuovoka ir orientacija, gebėjimas viską suprasti, ypač neturint tvirtų vertybinių pagrindų jų atrankai bei tinkamų įgūdžių klasifikacijai. „Būtent todėl aš raginu jus išsaugoti ir ugdyti tą misijos jausmą, kuris yra jūsų pasirinkimo ištakose", - sakė Šventasis Tėvas žurnalistams. Išsamiau aptardamas žiniasklaidos misijos bruožus, jis panaudojo tris veiksmažodžius: klausyti, ištirti ir pranešti. Kalboje buvo pastebėta, kad atidus įvairių nuomonių klausymasis yra aktualus ne vien žurnalistams, norintiems geriau suprasti ir pajusti susidariusią situaciją, bet ir visiems, įskaitant Bažnyčią, kuri dabar pradėjo naują sinodinį procesą ir nori išgirsti kuo daugiau balsų bei prasmingų siūlymų jos apaštalinei veiklai. „Žurnalistui klausytis reiškia turėti kantrybės akis į akį susitinkant ir kalbantis su žmonėmis, ypač pagrindiniais atpasakojamų istorijų veikėjais, gaunamų naujienų šaltiniais", - aiškino popiežius Pranciškus. Pasak jo, klausymasis visada eina kartu su matymu, buvimu šalia, nes visus įvykių ir reiškinių niuansus, pojūčius, netikėtumus bei visapusišką jų apibūdinimą galima perteikti skaitytojams, klausytojams ir žiūrovams tik tuomet, jei žurnalistas viską pats stebėjo ir patyrė. Tai reiškia išsivadavimą ar tiesiog pabėgimą iš nuolatinio buvimo internete, socialiniuose tinkluose ir Web sistemoje, kurios perdėtą įtaką Šventasis Tėvas pavadino savotiška tironija, nors ir pripažindamas, kad žiniasklaidoje to visiškai išvengti neįmanoma, todėl reikia išmintingai naudotis.

Dėmesingo klausymosi ir atidaus stebėjimo žurnalistika reikalauja tiesioginio dalyvavimo bei laiko ir ne viską galima pasakyti elektroninio pašto pranešimais, pokalbiais telefonu bei vaizdais iš kompiuterio ekrano. Popiežius Pranciškus priminė, kaip šiemet kreipimesi, skirtame Pasaulinei žiniasklaidos dienai, aiškindamas šį klausymo ir matymo aspektą, jis pabrėžė, jog šiandien reikia žurnalistų, pasirengusių „nudėvėti savo batų padus" - nebijančių išeiti iš savo redakcijos ar studijos patalpų, vaikščioti po miestą ir įvykių aplinką, susitikti ir kalbėtis su žmonėmis, įvertinti situacijas, kuriose mes ir kiti betarpiškai dalyvaujame. Aptardamas antrąjį, Šventojo Tėvo įsitikinimu, svarbų žurnalistikos bruožą, padėties ištyrimą ir įsigilinimą į ją, jis sakė, jog tai kaip tik yra klausymosi ir matymo, tiesioginio patyrimo to, kas vyksta, rezultatas. „Kiekvienas naujienos atvejis, kiekvienas faktas, apie kurį pranešama, kiekviena aprašoma tikrovė turi būti ištirta, kad jos pristatymas būtų patikimas", - kalbėjo popiežius Pranciškus. Šiuo metu, kai internete galima rasti milijonus žinučių ir naujienų, kai daugelis žmonių gauna informaciją bei formuoja nuomonę iš socialinių tinklų, kuriuose, deja, dažnai vyrauja supaprastinimo ir prieštaravimo tam, kas vyksta, logika, svarbiausias indėlis, kurį gali pateikti žiniasklaida, yra nuodugni ir objektyvi analizė. Iš tiesų ką gi daugiau gali pasiūlyti žurnalistai tiems, kurie jų klauso ir skaito, kad būtų skirtinga nuo to, ką galima rasti internete? Galima pasiūlyti aiškaus konteksto pristatymą, precedentus ir teisingą jų interpretavimą, kuris padėtų susieti įvykius ir faktus su jų ištakomis bei priežastimis.

Perduodant informaciją, gaunamą iš Šventojo Sosto, ne viskas turi būti pristatoma kaip visiškai nauja ar net „revoliucinga" medžiaga, kadangi būtina matyti vykstančių permainų ryšį su 2000 metų Bažnyčios istorija bei nuolatinio vystymosi patirtimi. Šventasis Tėvas kaip pavyzdį nurodė jo dažną kreipimąsi dėl paramos vargšams ir rūpinimosi bendraisiais namais, mūsų gyvenama planeta. Tai nėra ideologinis vertinimas, bet aiškus rėmimasis tradiciniu Bažnyčios socialiniu mokymu, kuris turi evangelines ištakas. Taigi, krikščioniška Tradicija ir Magisteriumas išlieka, tęsiasi ir vystosi susiduriant su vis naujais besikeičiančiais epochos poreikiais, kurie yra nušviečiami amžinai naujos Evangelijos žinios šviesa. Toks požiūris sąlygoja, kad po atidaus klausymosi, gero pažinimo bei to, kas vyksta nuoseklaus ištyrimo, žurnalistai gautas žinias bei jų kontekstą turi patikimai perduoti žiniasklaidos vartotojams. Šis trečiasis jų veiklos bruožas galbūt ryškiausiai apibūdina žurnalisto profesiją, kadangi, pasak popiežiaus Pranciškaus, ji parenkama ne tik dėl didelio domėjimosi vykstančia tikrove, bet ir dėl aistringo troškimo tai perpasakoti kitiems. Geras žurnalistas pranešimuose neturi iškelti savęs į pirmą planą, netapti visko, kas vyksta teisėju, bet leistis būti paveiktam ir kartais sužalotam istorijų, su kuriomis susiduria, kad apie jas galėtų nuolankiai ir teisingai papasakoti savo skaitytojams. Taip įvertinta tikrovė, išgyvenama ir žmonių nuoširdžiai bei betarpiškai paliudijama, yra verta pristatymo, nes gali tapti stipriais ir efektyviais vaistais nuo daugelio šiandienos socialinių, politinių, ekonominių bei dvasinių negalavimų. Tai yra svarbi žiniasklaidos misija pasaulio atnaujinimui bei pozityviam perkeitimui, todėl „dabar mums labai reikia žurnalistų, kurie aistringai žvelgtų į tikrovę ir galėtų atrasti lobius, dažnai paslėptus mūsų visuomenės rūbų klostėse", - aiškino Šventasis Tėvas. Talentingas jų atskleidimas daro įspūdį, daug ko išmoko, praplečia mąstymą, įgalina suvokti bei atpažinti tokius dalykus, apie kuriuos gal iš viso anksčiau nežinojome, ir taip lavinama veikli asmenybė.

„Esu Jums dėkingas už pastangas atpasakoti tikrovę", - sakė popiežius Pranciškus žurnalistams. Jis pažymėjo, kad nuomonių ir gyvenimo būdo įvairovė, požiūriai, susieti su skirtingomis kultūromis bei religija, taip pat yra verti kuo platesnės informacijos. Šventasis Tėvas pabrėžtinai padėkojo žiniasklaidos darbuotojams už drąsų ir sąžiningą pasakojimą apie tai, kas vyksta blogo Bažnyčioje, nes tai padėjo „nesušluoti šiukšlių po kilimu" ir suteikė balsą dvasininkų seksualinio išnaudojimo aukoms. Jis pakvietė žurnalistus nuolat atsiminti, kad Bažnyčia nėra politinė organizacija, turinti kairiuosius ir dešiniuosius sparnus, kad jos veikimas nieko bendro neturi su parlamento debatais, kai atskiros frakcijos išstato savo siūlymus ir balsavimu nori gauti daugumos pritarimą. Beje, kartais žiniasklaidoje bandoma bažnytinės hierarchijos veiklą redukuoti į tokią plotmę, kai kalbama apie liberalus ar konservatorius tarp ganytojų. Nors tai turi tam tikrą pagrindą tikrovėje, visgi tai nėra Bažnyčia, pastebėjo popiežius Pranciškus. Bažnyčia nėra ir kokia nors didelė multinacionalinė korporacija, valdoma menedžerių, kurie religinės rinkos sąlygomis bando geriau parduoti savo produkciją. Bažnyčia nesikuria savo projekto bazėje, nesisemia stiprybės pati iš savęs, kad galėtų žengti į priekį, ir negyvena sudarydama rinkodaros strategijas.

Kiekvieną kartą, kai Bažnyčia tampa pasaulietinės pagundos auka (o kartais ji taip nupuola ar buvo nupuolusi), tai patekusi į tokius spąstus, ji, to nesuvokdama, pradeda tikėti, kad pati iš savęs skleidžia šviesą. Bažnyčia tada užmiršta, kad tėra tik „mėnulio slėpinys" („mysterium lunae"), kaip kad kalbėjo ankstyvųjų amžių jos tėvai, tai yra, kad ji gali būti autentiška tik kito šviesoje, kaip mėnulis yra saulės šviesoje. Šventasis Tėvas perspėjo, kad pasidavus tokiam pavojui, Bažnyčia gali prarasti veikimo energiją ir tikslingumą, nes ji sudaryta iš vyrų ir moterų, kurie yra nusidėjėliai, gimsta bei egzistuoja kaip krikščionys tik tam, kad atspindėtų ir skleistų Jėzaus šviesą, savo apaštalavimo pastangomis. Bažnyčia nedalyvauja politinėse ar ideologinėse batalijose, bet egzistuoja tam, kad neštų Dievo Žodį pasauliui, aiškino popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė, kad svarbiausia Bažnyčios užduotis yra siekti, kad ir šiandien būtų įmanomas susitikimas su gyvuoju Jėzumi, darant save Jo visiems siūlomo dieviškojo gailestingumo įrankiu.

Baigdamas kalbą, Šventasis Tėvas dar kartą pasveikino apdovanotuosius žurnalistus, pavadindamas juos Vatikane akredituoto spaudos bendradarbių korpuso dekanais. Tai - palyginimas su diplomatiniu korpusu, kurio dekanais tradiciškai tampa ilgiausiai prie Šventojo Sosto dirbantys užsienio valstybių ambasadoriai. „Dėkoju visiems už jūsų atliekamą darbą, - sakė popiežius Pranciškus, kreipdamasis į ceremonijoje susirinkusius žiniasklaidos atstovus. - Ačiū jums už tiesos paieškas, nes tik tiesa mus išlaisvina". Beje, žurnalistams veteranams V. Alacraki ir F. Pulelai įteikti Pijaus didžiojo kryžiaus ordinai yra aukščiausias pasauliečių katalikų įvertinimas Vatikane. Iki 1993 metų šis apdovanojimas, reiškiantis ir riterio titulo suteikimą, buvo skiriamas tik vyrams, bet vėliau jį gauna ir nusipelniusios moterys.

 

Rubrika "Savaitės tema" yra SRTRF projekto dalis.