2024 m. lapkricio 22 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: Rita Aleknaitė-Bieliauskienė: Pakabinkim, pakabinkim ant kalėdinės eglutės...

2021-12-17
 
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Žiūriu pro mano vienišą langą: tyliai leidžiasi snaigės. Tuojau apklos nedidelę giraitę, pievą ir taką, kuriuo ką tik ėjau. O dabar teliko įdubusios pėdos. Ir mes kasmet prie Kūčių stalo ateiname gyvenimo taku, kurį greitai užkloja įvykiai, jų balaganas, nuolat juo skuba žmonės, kurie nė neatsisuka pažiūrėti, ar dar jų pėdos matosi. Lietuvos prieškaryje žmonių gyvenimas buvo tikslingas: nuolat daryti tai, kas bus reikalinga šiandien, rytoj, poryt, ko negalima atidėlioti kitai dienai ar savaitei. Vaikigalius tuojau bardavo nieko neveikiančius. Žmogus turėjo jaustis kaltas, laiku neatlikęs kažkokios užduoties, laiku nepadėkojęs, nepasveikinęs, neapraudojęs. Visada yra laikas gyventi ir laikas mirti. Kiek pandemija pasiglemžė ja netikėjusių! Ar spėjo Išeinantieji pažvelgti į paliktas savo pėdas? Ar jos dar matosi? Net ir dvi pėdos tako nepadaro. Ar teisingai pasirinkome, su kuo pėda į pėdą minti?
KALĖDINĖS GIESMĖS GALIA
Tyli naktis, šventa naktis...
Viskas miega. Tik dar vis
Motinėlė ten budi viena,
Kūdikis su meilia šypsena,
Ilsisi miega ramiai...

 

Jau 200 metų skamba pati populiariausia pasaulyje Kalėdinė giesmė, originaliai „Stille Nacht" vadinama. Ji sukaupia mūsų mintis pamąstymams apie greta esančius, apie save, apie ugnį spjaudantį pasaulį ir tarp spygliuotų koncertinų įstrigusius raudančius migrantų vaikus.
Suskamba ši rami melodija, ir atrodo, kad pasaulis nurimsta. Neegzistuoja smurtas, nepagydomos ligos, nesantaika, pavydas. Melodija vingiuoja baltoje žemės paklotėje. Vagotu veidu nuslenka žmogaus ašara...

 

 

NELENGVŲ LAIKŲ MELODIJA
Giesmė sukurta negandų metais. Europai išgyvenant sunkių esminių pokyčių metą po Napoleono karo. Austrija. 1814-1815 metais turėjo nulemti politinę ir ekonominę žemyno ateitį. Todėl žmonės išgyveno ne tik politinį netikrumą, bet ir vis gilėjančio ekonominio nuosmukio laikotarpį. 1818 metais išplitęs gaisras sunaikino didelę gražuolio Austrijos miesto Zalcburgo dalį. Be pastogės liko daugiau nei tūkstantis gyventojų. Nemažai geresnio gyvenimo vilties netekusių Austrijos piliečių buvo priversti emigruoti, visam laikui paliko gimtąsias vietas. Gal tai buvo siųstoji Dievo Rykštė?

 

 

DVASININKAS POETAS
Tokių istorinių, politinių, ekonominių ir demografinių realijų kontekste gyveno jaunas austrų dvasininkas Josephas Mohras. Eilėraščio, vėliau virtusio giesme „Tyli naktis", autoriaus gyvenimo kelias taip pat nebuvo lengvas. Josephas Franzas Mohras gimė 1792 metų gruodžio 11 dieną Zalcburge kaip nesantuokinis vaikas. Tėvas - Franzas Mohras - buvo kareivis ir dingo, vos tik sūnus išvydo pasaulį. J. Mohro krikštatėviu tapo paskutinis Zalcburgo budelis - Josephas Wohlmutas, stengęsis pataisyti reputaciją pasisiūlydamas tapti nesantuokinio vaiko krikštatėviu. Su motina ir močiute J. Mohras gyveno Zalcburge, giedojo katedros chore. Ten jį išgirdo katedros vikaras Johannas Nepomukas Hiernle. Tapo ne tik mokytoju, bet ir ilgainiui atstojo jam tėvą. Devyniolikmetis J. Mohras įstojo į Zalcburgo dvasinę akademiją ir vos sulaukęs 23 metų priėmė kunigo šventimus.
1816 metais sukūrė šešių posmų eilėraštį, kuris turėjęs skleisti ramybę, viltį į jo Oberndorfo kaimo Šv. Mikalojaus bažnytėlę susirenkantiems žmonėms.

 

 

MUZIKA PRATURTINO ŽODŽIUS

 

 

J. Mohras susibičiuliavo su kaimyninio Arnsdorfo mokytoju F. X. Gruberiu, kuris taip pat ėjo ir Oberndorfo bažnyčios kantoriaus bei vargonininko pareigas. Franzas Xaveras Gruberis gimė 1787 metų lapkričio 25 dieną vargingoje šešių vaikų šeimoje Aukštutinėje Austrijoje. Nuo mažens pasižymėjo muzikiniais gebėjimais ir muzikos pomėgiu. 1806 metais baigė mokytojų seminariją ir buvo paskirtas mokytoju, vargonininku bei zakristijonu į Arnsdorfą. Melodijos autorius sutiko J. Mohrą Oberndorfe. Čia ir gimė ramybę dalinanti melodija. Kalėdų išvakarėse tapo aišku, kad dėl pelių pragraužtų senų bažnyčios vargonų dumplių groti jais per Piemenėlių Mišias nebus galimybės. Instrumentui sutaisyti nebebuvo nei laiko, nei netoliese gyvenančio meistro. Vargonininkas Gruberis sukūrė melodiją, kad paprasti parapijiečiai ją pagiedotų ir be vargonų.
Jau daug dešimtmečių kasmet mažo Austrijos kaimo bažnyčios šventoriuje renkasi chorai, orkestrai, kad nuo aukštos kalvos į visas puses galėtų skleidžiama giesmės melodija dovanoti žmonėms ramybę.
Sunku pasakyti, kas šios giesmės šiandien negieda. Visų pasaulio šalių, tautų vaikų, suaugusiųjų chorai, klasikiniai, džiazo ir net populiarios muzikos solistai, groja patys įvairiausi orkestrai. Giesmė skelbia ramybę ir artėjančias Kalėdas. Ji įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Kokios gilios giesmės pėdos - jų neužneša laiko dulkės.

 

 

NEPAKLYDĘ SNIEGYNUOSE
Lietuvos tremtiniai ledynų toliuose Kalėdų laukė kaip stebuklo. Kad ir be dovanų, be Kalėdų senelio, be bažnyčios, tik su poteriais ir visų mokėtomis keliomis giesmelėmis. Švęsti niekas nedraudė. „Vieni kitų klausinėdavome, kokių popierėlių nuo saldainių esame prisirinkę, jais vieni su kitais keisdavomės. Brolis Valdas sukrusdavo ruoštis šventei pirmas: ilgai užtrukdavo iš medžio gaminant eglutę sau ir artimiausiam kaimynui. Apdrožęs 60-7 cm. Iš leduose rasto bangų išmesto medgalio imdavo drožti eglės kotą, paskui spygliuotas šakeles Nors jau buvau septynerių, natūraliai augančios eglutės nebuvau mačiusi. Ji buvo tik suaugusių atvaizduota paveikslėlyje. Arkties pakrantėse augalijos nėra. Todėl ir brolis įsivaizdavo eglę rudą... Peržegnodavome ant mūsų Kūčių stalo patiektą maistą - sušalusios žuvies drožles, pasimelsdavome, pagiedodavome Naujalio giesmes ir „Tyliąją naktį" ..." - pasakojo tremtinė Nijolė. O už lango siautė purga, daug baisesnė už pūgą, kuri trynė visus žmogaus iš Lietuvos žengiamus pėdsakus.

 

 

TYLŲ KUČIŲ VAKARĄ
Atsiverčiu Valentino Sventicko sudarytą knygą „Marcelijus Martinaitis. Iki Sąjūdžio ir po jo" (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000). Tai poeto, aktyvaus kultūros lauko žmogaus straipsniai, esė, pokalbių nuotrupos. „Tylų Kūčių vakarą nekalbama apie politiką. Nekalbama apie imperatorius, karalius ir prezidentus, ginklus ir žudymus, nusikaltimus ir kraugerius. Kūčių valgiuose, žmonių mintyse ir žodžiuose neturi būti kraujo. Prie baltai padengto stalo, tyloje tariami vardai artimųjų, mirusių ar kenčiančių, esančių toli, net ir tų, kurie nubausti už padarytus nusikaltimus. Paminimi bevardžiai, kurie yra kelyje toli nuo namų ir šeimų, kurie sužeisti arba miršta mūšiuose, atskirti nuo savo židinio, gimtinės, tautos. [...] Artėjant šv. Kalėdoms, jų išvakarėse užmirštama padaryta skriauda, susitaikoma su skolininku, paduodama ranka priešininkui, pasveikina vienas kitą ilgai nesikalbėję kaimynai. Kaip tvirtina istorija, kol dar nebuvo tokio sužvėrėjimo, sustabdę mūšius, pasisveikindavo priešai..."
Tai ramybės ir taikos valanda, pasaulinės paliaubos, kurias prieš du tūkstančius metų Betliejuje patvirtino Trys Karaliai, atstovaujantys visoms rasėms ir tautoms - pirmoji tokia asamblėja prie užgimusio Dievo Sūnaus. Nuo to laiko Užgimimo žvaigždė veda tautas per dykumas, per karų nusiaubtas žemes, per visokias nelaimes į ten, kur bus pasirašytos paskutinės, visuotinės gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio paliaubos. Visos paliktos žmogaus pėdos žemėje bus įvertintos.

 

 

ŠVIESUS IŠĖJIMAS IŠ PRAEITIES PATAMSIŲ
Paskutinė Advento savaitė, kaip ir visi buvusieji ir būsimieji Adventai, yra žmogaus įvesdinimas į Kalėdų metą, jo ritmą, peržengiant kasdienių rūpesčių ir savo tuštybių slenkstį. Ar neklystame iš kapų keldami mirusiuosius, nesuprasdami praeito gyvenimo plonybių, esmingai jų nepažindami, bet be paliovos triukšmaujame trikdydami jų ramybę. Keliame iš kapų mirusius, griauname jų atminimo ženklus ir galvojame, kad tuo esame geresni? Pakratykime savo nuodėmių maišelį! Kūčių vakarienė - paskutinis metų susitikimas su Išėjusiaisiais. Jie pasitraukia į savo dausas iki kito Advento, kad netrukdytų gyviesiems apmąstyti savo rūpesčių ir rūpesčio, padaryto kitiems. Padėkime po lėkštelę ir jiems paskutinį kartą pasisotinti gyvųjų maistu. Atsisukime atgal: ar mūsų pėdsakai nedingsta Išėjusiųjų šešėlyje?
UŽGIMIMO ŽVAIGŽDĖ LIETUVOS DANGUJE

 

 

Kur pažvelgsi, visur balta.
Gal ir saulei kartais šalta.
Ot, kad ji atbėgtų čia,
Kailiniais apgaubčiau ją.

 

 

Ant krosnies man jų nereikia.
Ką gi ten tas vėjas veikia!
A, jis baldos į duris,
Mano, gal atidarys.
Tie posmeliai kaskart atgimsta mano atmintyje vos sniegui suspindus laukuos. Kažin ar Biržų vaikai dar mokosi gražių vieno iš poetiškiausių poetų - Juliaus Janonio - eilių? Ir apie „Vandenis, kur teška iš sidabro šulinių..."
Giliam sniege paskendę miega girios,
sodybų obelys, klevai ir ąžuolai,
giliam sapne ir tu, tarytum mirus,
manoji žeme, nutilai... - eiliavo Bernardas Brazdžionis.
Jų, ir ne tik, pėdos žemėje tokios gilios, kad jokie paminklus verčiantys menkystos anarchistai nepajėgs niekada jų ištrinti.
NERIMSTANČIOS ŽEMĖS DVASIOS
Jau nerimsta ant Medžiokalnio augančių ąžuolų šakų įsitaisiusi miško deivė Medeina. Gal ir dabar kažkam jau pasirodys sakydama: „Lietuva - tai miškai, tai girios ir giraitės. Iškirsite - neliks Lietuvos". Miško dievus nuo seno lietuviai gerbė, stengėsi blogais darbais nesupykdyti. Ne kartą visi esame girdėję sakant: „Nevaryk Dievo į medį, ba kai invarysi, tai ir su pyragu neiškrapštysi".
Šventuose ąžuolynuose, liepynuose, beržynuose jau renkasi klajūnės vėlės, šilinės, miškinės, upinės dvasios, pelkių laumės, pakelių raganos. Ir iš visų kaminų ruošiasi skristi ant šluotų pavėjui. Vienoje vietoje susiburs ir kels didžiausias linksmybes. Nuo seno prie ežerų ekečių vaidenasi, ant tuščių avilių jos pradeda jodinėti. Ko tik neiškrečia! Kerpa avis, skandina paklydusius žmones, užkemša dūmtraukius, būtina įlenda į pirtelę, net vagia mažus vaikus. Paleidžia miškuose gyvenančius nykštukus. Ir tie pasiruošę klaidinti be reikalo po mišką vaikštinėjančius žmones ir naminius gyvulėlius.
Visų pėdos miško snieguose painios. Kaip svarbu mokėti atsirinkti vedančias į namus, į tiesą, į jaukų artimųjų glėbį, į pasaulį, kuriame spindi trumpiausią metų dieną puošiama Kalėdų eglė - nesibaigiančios gyvybės įsikūnijimas.
Džiaugsmingų šventų Kalėdų ir Naujųjų!

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-12-17 10:59
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

Jurgis

2021-12-19 10:10

Įdomus naujas profesinis terminas RITIETIŠKA PUBLICISTIKA.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Povilas

2021-12-18 13:42

Graži. švelni, ritietiška (pagal Ritos vardą) ir guodžianti publicistika. Dėkui ir gražių švenčių Autorei :)

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media