2020 m. rugsejo 18 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Savaitės tema

*print*

Archyvas :: Vinco Kudirkos premijos laureatė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė: apie save ir žiniasklaidą

2020-05-16
 
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Žurnalistų namuose

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė Žurnalistų namuose

Šiemet Vinco Kudirkos premiją skirta Ritai Aleknaitei-Bieliauskienei už meninės publicistikos darbus: dokumentinius filmus „Žmogus su laiko žyme. Kompozitorius Vytautas Laurušas", „Dainos galia. Chorų dirigentas Lionginas Abarius", „Žiemgalos dainius. Algimantas Vincentas Raudonikis", „Scenos ąžuolas. Jonas Stasiūnas" ir monografiją „Žiemgalos dainius. Algimantas Vincentas Raudonikis". 
Panevėžio teatro aktoriaus ir režisieriaus Jono Aleknos dukra prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė pasirinko muzikės kelią, susidomėjo muzikos istorija ir kritika, edukacijos klausimais, nuo 1964 metų bendradarbiavo kultūrinėje spaudoje, rengė ir vedė kultūrines televizijos ir radijo laidas, keliasdešimt metų yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narė.

 

Kaip į Jūsų gyvenimą atėjo žurnalistika?
Namuose buvo didelė biblioteka, mama mėgo rašyti, jos eilėraščiai buvo spausdinami. Išėjusi į pensiją ji net pradėjo dirbti „Panevėžio tiesos" redakcijoje, bendravo su Vilniaus žurnalistėmis. Nuo mokyklos laikų tarp mano gaidų visada buvo ir savaitraštis „Literatūra ir menas". Jau studijuodama Lietuvos konservatorijoje (dabar - LMTA) rašyti buvau skatinama Muzikos literatūrą dėsčiusio profesoriaus Juozo Gaudrimo, redagavau (pakaitomis su Giedrium Kuprevičium) konservatorijos sienlaikraštį. Tačiau tėtei anksti mirus, teko studijuoti ir dirbti, padėti išlaikyti studijuoti pradėjusį brolį.
Pirmą mažą ir nedrąsią mintį apie jaunų muzikų koncertą Vilniuje 1964 m. nunešiau į „Tiesos" kultūros skyrių. 1966 m. pasirodė man reikšmingi, kuklūs, tarsi užprogramavę būsimas kryptis žurnalistikoje straipsneliai: komentarai apie šiuolaikinės muzikos festivalį „Varšuvos ruduo", straipsnis, prisilietęs prie Panevėžio muzikinės kultūros istorijos (apie muziką Kazimierą Jovaišą"), ir kiti, aktualizavę muzikinio švietimo, muzikos kritikos problemas.

 

 

Tad kokie leidiniai Jūsų žurnalistiniame kelyje buvo svarbiausi? 
Labai reikšminga buvo „Tiesa" - šio laikraščio kultūros skyriaus vedėjas Domas Šniukas vėliau mane rekomendavo ir į LŽS. Didelė buvo literatūros kritiko Juozo Kirkilo, Jadvygos Godunavičienės mokykla - „Vakarinės naujienos" buvo tikras Lietuvos meno pasaulio sklaidos flagmanas, siekė skleisti sisteminį požiūrį į meno kultūros pulsą, pristatyti asmenybes, skatino publikuoti įvairių žanrų rašinius. 
Pradėjusi dirbti Nacionalinėje filharmonijoje pajutau poreikį visuomenei pasakoti apie kompozitorius ir atlikėjus. 1968 m. „Literatūros ir meno" puslapiuose išdrįsau pateikti pirmąsias rimtas recenzijas. Atsivėrė ir kiti leidiniai: „Kultūros barai", „Gimtasis kraštas", „Jaunimo gretos", „Kalba Vilnius", „Komjaunimo tiesa", „Lietuvos pionierius", regioniniai. Gerokai vėliau atsirado reikšmingai kultūros gyvenimą atspindėję „Diena", „Lietuvos aidas", „Dienovidis", „Santara", „7 meno dienos", „Muzikos barai", enciklopediniai leidiniai. Miniu tik su žurnalistika susijusius leidinius. Mokslinis darbas - tai sava istorija. Moksliniai straipsniai Lietuvos ir užsienio leidiniuose kitomis temomis pareikalavo gilesnių tyrimų, mokslo kalbos aparato, specifinės raiškos būdų. Dar kitokia buvo radijo ir televizijos laidų, video filmų kūrimo specifika. 
Žvelgdama atgal džiaugiuosi, kad patyrę žurnalistai buvo įžvalgūs ir nenustūmė jaunutės studentės. Užaugusi Panevėžyje kalbėjau su aiškiomis panevėžietiškomis priegaidėmis, savitai kirčiavau žodžius. ..

 

 

Galite įvardinti, kokie buvo svarbiausi Jūsų metai ir darbai žurnalistikoje?
Tikriausiai pati pradžia, pasiryžimo metai. Bendradarbiavimo su „Literatūra ir menu" (vyr. redaktoriai A. Drilinga, A. Šlepikas, G. Bleizgys, K. Platelis) metai. Buvo laikas, kai kone kas savaitę savo pavarde ir pseudonimu parašydavau po laikraščio puslapį, vasaros metu - po du puslapius teksto. Kultūros paveldo departamento iniciatyva su žurnalistų grupe lankėmės visuose paveldo objektuose Lietuvoje, atspausdinta daug reportažų, pokalbių ir kt. Labai svarbūs, įdomūs metai buvo rengiant ir vedant televizijos laidas, ypač muzikinį žurnalą „Tonika". 
Įdomi patirtis buvo jau laisvoje Lietuvoje kuriant video žurnalus LR Seime. Mūsų „Seimo kronikos" buvo atsikuriančios Lietuvos istorijos fragmentai. Kai kurių žmonių ne tik politikoje, bet ir žemėje nebėra, tačiau jų mintys, ketinimai užfiksuoti. Pvz., pirmasis pasaulio lietuvių forumas Vilniuje, Signatarų namų restauravimo kolizijos, Lenkijos-Lietuvos asamblėjos kūrimas, Lietuvos ir Ukrainos Prezidentų susitikimai Vilniuje, Ukrainos ambasados atidarymas ir kt.
Sunku pervertinti paskutiniojo penkmečio reikšmę sau...

 

 

Esate pavyzdys, kad žiniasklaidoje labai pritinka įvairių specialybių atstovai...
Čia susiduriame su esmine - specializacijos ir turinio žurnalistikoje problema. Rašiau pagal savo specialybę, gal tik iš didelio bado rašyčiau apie mašinų ūkį. Aš šios sferos nepažįstu, neturiu kompetencijų, tai nebūtų profesionalu. Manau, dabar viena iš esminių bėdų - žurnalistai mažai specializuojasi. Kaip dvi kumutės plepa apie viską: nuteisia, išteisina, apvagina, menininkus padaro visose pasaulio operose dainuojančiais, primadonomis, pasaulyje labai žinomais. O kokiais kriterijais remiantis?

 

 

Kaip vertinate žurnalisto profesiją?
Ji turi daug funkcijų: informuoti, analizuoti faktus, viešumon iškelti tai, kas trukdo gyventi, visuomenei eiti į priekį ir paakinti pozityviais pavyzdžiais, rengti diskusijas aktualiais visuomenei klausimais. Žurnalistas turėtų būti sąžiningas gyvenamojo laiko liudytojas. Tačiau jeigu jis nepajėgs nugalėti vienadienių vartotojiškų poreikių, nepristatys visuomenei tikrojo elito - šie dešimtmečiai liks balta dėme su juodulių žymėmis Lietuvos istorijoje. O globalus pasaulis tenkinsis tik nuogirdomis apie išeivius.
O kaip vertinate šiandienos žiniasklaidą?
Jau kalbėjau apie turinį ir kompetenciją. Labai dažnai akis bado turinio lėkštumas ir kompetencijos stygius. Jeigu diplomuotas žurnalistas kirčiuoja Čechõvas, baleto „Giselle" [sk.- Žizel] pavadinimą radijo laidoje perskaito Gizelė, akivaizdu - negerai, intelekto, kultūros pažinimo spragos pernelyg didelės. Žaviuosi žurnalistais, kurie metai iš metų sėkmingai šias spragas lopo, raštingai vertina meno kūrybą Tačiau prisiminus universalaus žurnalisto sąvoką, reiktų paminėti technologinius dalykus. Ta žurnalistikos dalis tikrai atrodo geriau nei bet kada anksčiau: vis daugiau jaunų žmonių moka dvi užsienio kalbas, jiems paklusni multimedia, visos ryšių sistemos ir kt. Tačiau ką daryti su turiniu? O kur dar kalbos kultūra, pagarbos žmogui, tautai ir savo valstybei ugdymas? Juk yra laidų, kuriose girdi tik angliškus terminus, kūrinių pavadinimus. Gal verta prisiminti ir Vincą Kudirką, kuris rašė: „Šiandien, žiūrėdamas į anas jau seniai prabėgusias valandas, įsitikinau: 1) kaip baisiai kenkia dvasinei žmogaus pusei, jeigu jis išsineria iš savo tautybės lukšto ir patenka žudančiai svetimos tautos įtakai ir 2) koks galingas tautybės pagrindas - gimtoji kalba.

 

 

Atsėlinęs koronavirusas ir prasidėjęs karantinas labai sujaukė Jūsų gyvenimo ritmą, planus? Neabejoju, kad ir dabar daug dirbate?
Karantinas stabilizavo gyvenimą. Gerokai mažiau blaškymosi, lakstymo po koncertus ir skubotų recenzijų po jų bei panašių dalykų. Galima ramiai nuo ryto sėsti dirbti - tęsti turimą įdirbį, baiginėti pradėtus darbus. Gimsta ir naujų idėjų...

 

 

Ir pabaigai noriu pasiteirauti, ką Jums reiškia šiemet gautoji Vinco Kudirkos premija?
Toji premija, susijusi su V. Kudirkos vardu, rodo pasitikėjimą, įpareigoja dirbti tautai, tėviškei ir tėvynei, pagal kuklias išgales neleisti pasimesti globalaus pasaulio ūkuose ir laiko užmarštyje Lietuvos kultūros žmonėms.

 

 

Dėkoju už pokalbį ir linkiu visapusės sėkmės.
Kalbėjosi Daiva Červokienė
Rubrika Savaitės tema yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-06-29 16:43
 
 

Komentarai (2)

Jūsų el. paštas

AŠDIECC

2020-05-19 19:00

Jurgi, Jurgi, kas per žodis MALADIEC ir dar taikomas moterims...

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Jurgis

2020-05-16 13:37

Maladiec abidvi pašnekovės - laureatė, profesorė Rita ir kalbintoja Daiva:)

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media