Sukaktys, jubiliejai

Sausio 8 dieną sukako 100 metų, kai Patolupio k., Šimkaičių vlsč., Raseinių aps., gimė Jonas Stašaitis. Jo tėvai buvo ūkininkai Juozas ir Agnė Stašaičiai. Jonas 1940 metais baigė Raseinių gimnaziją, buvo aktyvus ateitininkas. 1941 metais įstojo į netoli Jurbarko buvusį Vytėnų saleziečių vienuolyną ir buvo išsiųstas į Kauno kunigų seminariją studijuoti filosofijos. Studijavo kaip saleziečių kongregacijos narys, nors įžadų dar nebuvo priėmęs, nes Lietuvoje nebuvo noviciato. Nacių okupacijos metais Vytėnų saleziečių progimnazijos direktoriui kun. Antanui Skelčiui padėjo gelbėti žydų tautybės vaikus. Kun. A. Skeltys žydų vaikus krikštijo, taip suteikdamas jiems gyvybę padedančius išsaugoti dokumentus. Kai šis kunigas krikštijo Izaoką Gliką, jo krikštatėviu tapo J. Stašaitis. Po to, gelbėdamas Izaoką, išvežė jį pas savo tėvus į Patolupio kaimą.

Saleziečių vienuolynas Vytėnuose globojo ir išlaikė apie šimtą našlaičių, jiems buvo įsteigta progimnazija. 1944 metais J. Stašaitis čia pradėjo mokytojauti. Dėstė lietuvių, lotynų ir italų kalbas, vėliau tapo progimnazijos direktoriumi. Sovietų valdžia dar ketverius metus leido veikti saleziečių vienuolynui ir progimnazijai. 1948 metais juos uždarius, J. Stašaitis įstojo į Kauno kunigų seminariją, tęsė karo metais pradėtas filosofijos studijas. Susipažino ir susidraugavo su čia studijavusiu klieriku Juozu Zdebskiu. Per 1949 m. kovo 25 d. masinį Lietuvos gyventojų trėmimą iš Kauno kunigų seminarijos buvo išvežti šeši neseniai įšventinti kunigai ir septyni klierikai. J. Stašaitis buvo ištremtas į Irkutsko srityje, Baikalo ežere esančią Olchono salą. Tremties vagone Jonas pradėjo kurti pirmuosius eilėraščius. Juos kūrė ir tremtyje, dalis jų tapo dainomis. Atrodo, kad tremtis ir daina - nesuderinami dalykai, bet dainuodami tremtiniai sėmėsi stiprybės ir nepalūžo. Sibire J. Stašaitis vedė rezistentę, laisvės kovų dalyvę Jadvygą Leščinskaitę. Tremtis J. Stašaičiui buvo panaikinta 1956-ųjų pavasarį. Dar pusantrų metų jis gyveno Sibire, kol ir žmonai buvo panaikinta tremtis. Tada su žmona ir dviem tremtyje gimusiomis dukrelėmis grįžo į Lietuvą, prisiglaudė pas žmonos seserį. Vėliau J. Stašaitis dirbo techniku Vilniaus rajono melioracijos valdyboje, pasistatė namą Salininkų gyvenvietėje. Gebančius vaidinti Salininkų žmones subūrė į dramos būrelį, jam vadovavo, dainavo Salininkų bendruomenės chore.

1966-ųjų pavasarį, pažįstamo Povilo Petronio, kuris prieš karą mokėsi Turino (Italija) saleziečių gimnazijoje, paskatintas, įsijungė į pogrindinės religinės literatūros spausdinimą. P. Petronis planavo vaikams išleisti maldaknygę: turėjo tekstus ir spausdinimo staklių aprašymus. Pagal juos J. Stašaitis 1967 metų pradžioje pasidarė brėžinius ir rankines linotipines spausdinimo stakles. Tais pačiais metais savo namų rūsyje pradėjo dauginti maldaknygę „Jėzus ir Aš". Jam talkino visa šeima. 1967 metais buvo atspausdinta apie 4000 maldaknygių. Jų įrišimu rūpinosi P. Petronis. Į šį darbą įsitraukė ir daugiau žmonių: vieni pristatydavo popierių, kiti padėdavo spausdinti ar įrišti. Bene daugiausiai talkino žmonos brolis Antanas Leščinskas, pas jį vėliau buvo perkelta ir spausdinimo įranga.

1967-1973 metais J. Stašaitis ir jo bendradarbiai atspausdino apie 50-60 tūkst. maldaknygių „Jėzus ir Aš" ir „Aukštyn širdis" su katekizmo priedu vaikams, 4000 maldaknygių „Marija, gelbėk mus" suaugusiems. Paprašytas kun. Sigito Tamkevičiaus, J. Stašaitis atspausdino ne mažiau kaip 500 „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" 6-ojo numerio egzempliorių, parašė populiarią „Katalikiškąją pedagogiką" bei atsiminimus „Lietuvos saleziečiai. Vytėnai ir kun. Antanas Skeltys". P. Petroniui plečiant veiklą, J. Stašaitis sukonstravo kelias spausdinimo stakles ir mokė šio darbo naujus žmones. Nuo 1967 metų penkerias pagamintas spausdinimo stakles jis perdavė P. Petroniui, o vienerias - Zenonui Urbanui ir jam pavedė spausdinti maldyną „Marija, gelbėk mus". P. Petronio paprašytas, apie 1970 metus dirbti linotipinėmis spausdinimo staklėmis išmokė Petrą Plumpą.

1971 metais sovietų valdžiai vis mažiau klierikų leidžiant priimti į Kauno kunigų seminariją, kun. J. Zdebskis inicijavo pogrindinės kunigų seminarijos steigimą ir paprašė J. Stašaičio būti vienu iš dėstytojų. 1971-1973 metais savaitgaliais J. Stašaitis pogrindinės seminarijos studentams dėstė logikos ir filosofijos kursus. Paskaitos vykdavo įvairiuose butuose Vilniuje ir Kaune, vėliau - Kauno Arkikatedroje. Vienas iš pirmojo kurso studentų buvo Virgilijus Jaugelis, po metų studijas pradėjo Jonas Kastytis Matulionis.

Lietuvos kagėbistai labai stengėsi susekti 1972 metais pradėtos leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" redaktorius, daugintojus ir platintojus. Per trumpą laiką buvo atlikta 51 krata, paimti du dauginimo aparatai „ERA", keturios spausdinimo staklės, 15 rašomųjų mašinėlių, apie 600 kg linotipinio šrifto, apie 30 egz. įvairių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" numerių ir 780 jos išspausdintų lapų, apie 3700 lapų kito pobūdžio nelegaliai išleistos religinės literatūros, 130 religinės literatūros knygų, apie 300 kg popieriaus. 1973 metų gruodį buvo suimti P. Petronis, P. Plumpa, J. Stašaitis, V. Jaugelis. Parengtinio tardymo metu nustatyta, kad visi jie šioje byloje susiję, nes nelegaliai leido ir platino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką".

Suimtas J. Stašaitis parašė platų paaiškinimą, kuriame įrodinėjo, kad tikinčiųjų apsirūpinimas maldynais ir religine literatūra yra jų pačių reikalas, nes to negalima daryti oficialiai nei per Bažnyčią, nei per valdžios institucijas. Jo nuomone, už šią veiklą reikėjo ne teisti žmones, bet spręsti problemą.

J. Stašaitis buvo nuteistas vieneriems metams laisvės atėmimo už religinės literatūros bei „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos" 6-ojo numerio spausdinimą bei platinimą. Jis kalėjo LSSR KGB tardymo izoliatoriuje Vilniuje (dabar Gedimino pr. 40). Paleistas 1974 metų pabaigoje. Įsidarbinti pavyko tik darbininku Šalčininkų rajono Melioracijos statybos valdyboje. Čia dirbo iki išėjimo į pensiją.

1977 metais paprašytas kun. J. Zdebskio, organizavo maldaknygės suaugusiems „Marija, mūsų Motina" išleidimą, tačiau dėl KGB sekimo šis darbas liko nebaigtas.

1988 metais, prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, J. Stašaitis vėl įsijungė į aktyvų visuomeninį gyvenimą, 1989 metais pasirašė Ateitininkų federacijos atkūrimo aktą. 1993 metais išleido knygą „Stebuklingas šaltinėlis Mažučiuose", 2001 metais - poezijos rinkinį „Viešpaties pievos", 2004 metais - atsiminimų knygą „Tremtinys Tėvynėje", 2005 metais - knygą „Sugriauti Vilniaus mūrai ir užversti šuliniai", 2007 metais - poemą „Kančios paslaptis", o 2014 metais - „Žmogus opi planeta" (po mirties išleido duktė Birutė Stašaitytė-Kanevičienė). 2004 m. rugsėjo 17 d. dekretu J. Stašaitis apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 2005 metais Izraelio valstybė jam suteikė Pasaulio tautų teisuolio vardą.

J. Stašaitis mirė 2012 m. birželio 30 d. Vilniuje, palaidotas Salininkų senosiose kapinėse.

 

Parengė Arvydas GELŽINIS