Sukaktys, jubiliejai

Nieko modernaus ar postmodernaus, tik skoningas ir prasmingas eiliavimas, kuris tarsi rasa atgaivina vieškelių klajūnus. Turiu omenyje ne Nijolės Blaževičiūtės eilėraščių formą, ne eilėdarą, nemanau, kad tai svarbiausia panyrant į poezijos šulinius, o šiandien - į Nijolės poetinį palikimą.

Deja, tenka kalbėti apie palikimą. Nijolė (1947 - 2011) visą gyvenimą rašė, o knyga (Nijolė Blaževičiūtė, Vienatvės valandą, eilėraščiai, Vilnius, Petro ofsetas, 2014) pasaulį išvydo tik šiemet. Priežastys šiandien nebeturi reikšmės.

Skaitinėdamas visus pasaulio ir Lietuvos genijus retsykiais pagalvoji, kad daugiau nieko gero neberasi, neverta nė ieškoti, tačiau Aukščiausioji versmė begalinė, ir todėl kiekvienas naujas poetas gali nustebinti ir priversti drebėti iš susižavėjimo.

Kokiu būdu taip atsitinka? Beprasmiška klausti, nes, kaip ir šaltiniai, poezijos versmės ištrykšta savaime - esatis, menkos ir didelės gyvenimiškos situacijos suvokiamos iš plačios perspektyvos, širdys atsiveria.

Nustembi, kaip Nijolės Blaževičiūtės atveju, kad kiekvienas eilėraštis, mintis, net judesys - poezija. Taip ir norėtųsi apibrėžti jos poezijos esmę - dvasios gyvasties, ne vienatvės dienoraštis.

Dvasiškai miręs žmogus vargu ar pajėgtų parašyti eilėraštį, nes jam nesuvokiamos pakylėtos būsenos, kuomet atsiveria antras regėjimas, antras kvėpavimas, tuo tarpu poetas tarytum regi du pasaulius, nors tiksliau būtų pasakyti - mato ir jaučia materialiojo pasaulio kintantį amžinumą.

Nijolės Blaževičiūtės eilėraščių temos nėra kuomi nors ypatingos - tie patys dvasios kelionės takai ir vingiai, kuriais praeina visi mirtingieji: gyvenimo aistra, meilės ežerai, netektys, susitikimai, tėviškė, visa, ką pastebi žvilgsnis.

Nijolės tekstuose tai paprasta ir drauge nepakartojama. Nė lašelio cinizmo ar abuojumo.

Būtų juokinga, jeigu imčiau narstyti kiekvieną eilėraštį po kaulelį ir bandyčiau suprasti, kaip jis sudėtas. Be to, niekam tai neįdomu, tačiau dvasinis Nijolės kelias, manyčiau, vertas skaitytojo dėmesio. Apie jį ir derėtų pakalbėti, nes nuoširdūs atsivėrimai kaip tik ir priverčia suklusti ir bent laikinai užmiršti savąjį ego.

Atsiverskim vieną kitą puslapį, nes intymiai parymoti ties kiekvienu prireiktų pušyno ir vasaros.

Štai eilutės iš jaunystės laikų eilėraščio „Laimė": „Dar nežinau nei sielvarto, nei baimės / lyg galingos upės, / nešančios jūron ąžuolinius tiltus." (p.10).

Arba kitas - „Ieva": „...Nekaltink žalčio. Jis bejėgis / prieš mano norą vėl išbėgti. / Aš neišvyta. Nepasmerkit. / Prakandus vaisių, / aš laisvės pajutau saldybę, / kurią pamiršusi akimirką buvau. / Neįsimink manęs su obuoliu. / Ne čia mana kaltė. / Aš daug godžiau laikau / tą vikrų driežą - kelią, / kuriuo išeisiu, kad atgal negrįžčiau". (p.105).

Kol jauni, visi mes žvėriški maksimalistai ir idealistai, kelias mums prilygsta laimės sąvokai, kad tik pirmyn, kad tik tolyn, nors pasąmonėje ir suvokiame, kad „sielvartas ir baimė nuneša į prapulties jūras ir ąžuolinius, ir betoninius tiltus".

Nijolė šitas snūduriuojančias jauno žmogaus nuojautas labai tiksliai įvardina, bet svarbu ne tai, kad taikliai - jos metaforos, ritmai ir žodžių tėkmė užkoduoja iškilmingumą, nors apie tai nepasakyta nė žodžio.

Taip bus visada - N. Blaževičiūtei visos egzistencijos formos, džiugios ir skausmingos, taip pat ir netektys ar išdavystės - lyg vartai į mėlynus išpažinties ežerus, kuriuose atsiveria antras, poetinis regėjimas: „Aš turiu ką išrėkti, šnabždėti, sakyti - / rūtos žalia šakele / braukt ne per skruostą - širdį. / Paklausyk..."(Kaliopė, p.98).

Skausminga poetinė ištara, kuri niekuomet nebūtų išsakyta, jeigu kažkur toli, pasąmonės miškuose neoštų likimo iškilmių pušys.

N. Blaževičiūtės jaunystės eilėraščiai lengvi kaip vėjas, galima pleventi ir skristi drauge, tačiau ateities dramų nuojauta niekur nedingsta. Jeigu jos nebūtų, tikriausiai išnyktų poezijos dvelksmas.

Neįmanoma aiškinti, reikia cituoti: „Jeigu žinočiau, / ką šitam krante palieku, / žingsnio nežengčiau. / Supasi tiltai tušti / pienių pūkais apnešti. / Ilgas sekmadienio rytas - / rieda į turgų ratai, / krypuoja žąsiukai geltoni. / Žolė ir bitės. / Dvi eglės gaudo vėją. / Jeigu žinočiau, / ką šitam krante palieku. / Jeigu žinočiau... / Bėga strazdanota mergaitė / su pyrago rieke. / Ir aš paskui ją. Ir aš. / Supasi tiltai". (Sekmadienis, p. 17).

Veiksmas rutuliojasi sakytum be veiksmo, jaučiu pulsuojant aistringą egzistenciją, kuomet aistra - tiesiog būti, nesuvokiant krypties, kuomet svaigsta galva nuo vaizdo ir nežinios bėgant į niekur ir drauge pasitinkant likimą.

Ir čia pat - tarsi himnas pavasariui - „Geltonų narcizų valanda": „...Geliamai šviesi / geltonų narcizų valanda, / dovanojanti prisikėlimo jausmą" (p.20).

Skamba ir skamba jaunystės varpai, tačiau, kai užslinks dramų debesys, poetė ilgėsis ir ieškos išbarstytų jausmų: "Aš pamečiau raktą nuo didelio namo, / nuo vasaros burtų, garsų ir spalvų. / Aš pamečiau raktą nuo paukščių giedojimo, / nuo vaisių nokimo, nuo bičių takų... / Ir mokiausi kantriai visus apraudoti, / visus - kas netilpo į tylą laukų" (p.179).

Tik tyla ir gali paguosti, tik iš tylos nauja gyvybė ir egzistencijos šventumas: „Kur tavo karalystė, / tylų karaliene? / - Aš dar nėjau viena: / be žvėrių, be paukščių, be medžių. / Žinau, yra žemė, / kur mano veidą atspindės / vien tik žvilgantys tuopų lapai, / ir bus taip skaudu / vienišumą pajausti, / kad net savo šešėliui vardą išrinksiu, / ko niekad lig šiol nedariau." (p.84).

Tai jau brandi, kokybiškai nauja būtis: „Laukų tyloj kaip žvakė už paklydusius / degu, baltu šerkšnu pražydusi. " (p.172).

Jaudina netgi ne tai, kad Nijolė išgyvena ir aukojasi už kitus, svarbiau, kaip ji tai pasako. Taip, kad negali nepatikėti - metafora tokia stipri, kad atrodo, jog už tave ji šitaip.

Ypač jaudina nuviltos meilės posmai, nors tai tokia tema, kuria bando eiliuoti kiekvienas.

Užtat ir įstabu, kad N. Blaževičiūtės tekstai atrodo skaistūs, nebanalūs, tikri.

„Raudonos tulpės. / Saulėtas rytas. / Ir juodas takas / šventei praeiti. / Nulijo lietūs. / Sudygo žolės. / Praskrido vėjai. / Raudonos tulpės. / Saulėtas rytas. / Ir juodas takas. / Kas dar juo eis?" (p.136).

Nepasakytum, kad žodžiai ypatingi, bet įstringa ir nepaleidžia. Kaip iš pasaulio išeinančiojo ranka - sugriebė ir sustingo.

Arba štai kitas: „Neateisi? Nekviečiu. Išbūsiu! / Snigs juodai. Lis baltai, / visą vasarą lis. /

Šiluma - tiktai varno snape, / o snapas - po plunksnom. (p.140).

Žodžiai ir sugretinimai tikslūs kaip strėlės.

Nė užuominos apie tolimas žvaigždes ir kosmoso platybes, tačiau akivaizdu, kad artimų santykių griūtis prilygsta planetų susidūrimui, atstumta meilė svarbiau už pačią būtį: „Ne man čia dengia stalą. / Manęs nevaišins erdvioje seklyčioje. / Tai kam gi takas vedė iš palaukės? / Tai kam tos durys pačios atsivėrė? / ...Užauga slenkstis iki pat dangaus, / o po slenksčiu - žarijos karštos žėri. / Tai kam...(p.161).

Šitokią būseną suvoki tarytum taką į paniekintos meilės valdas, kur laukia jau visiškai kitoks gyvenimas, kai kas tai vadina branda, o iš tiesų tai egzistencija, palytėta dvasinę mirtį nešančių drugelių. Vis dėlto poetė neverkia, nedejuoja - ji imasi aprašinėti rudeninę Ūlą. Mylimosios upės tėkmė yra tarytum jos pačios būsena, Nijolė ir upė susilieja:

„Tas lėtas tekėjimas / rudenio upių. / Tas didelis, šaltas / ir juodas vanduo. / Tas svetimas krantas. / Neperbristas dugnas. / Nepamerktos rankos / lyg gert, lyg nuplaut. / Tas lėtas tekėjimas / per tylinčią žemę, / per mišką, per lauką, / per veidus visų... / Neperbristas dugnas. / Vanduo neragautas. / Tik tuščia ir šalta. / Tylu ir baisu." (p.54).

„Lėtas tekėjimas... per veidus visų". Dvasia tokia. Tačiau tai nėra nusiminimas, siela išlieka gyva - tiesiog nesibaigianti būties upė be dugno, kuri sugeria visus veidus. Taip pat ir Nijolės.

Drama įdomi savo egzistencijos paradoksu - net ir nujausdamas, kas jo laukia, žmogus vis dėlto išeina į vėtras - palieka mylimą motiną, saugius bei mielus namus ir iškeliauja : „...Chrizantemų sekmadienis. Tavo veidas - / mano pats šviesiausias veidrodis. / Seki mane, galvą palenkus. / Neišleisi į tuščią areną - į lapkritį? / Išleisk... (Chrizantemų sekmadienis, Mamai, p.132).

Kodėl taip yra? Gal sudraskytas, išmėtliotas žmogaus likimas pačiu prieštaringiausiu būdu gydo jo dvasią?

Poetė nė nebando atsakyti į filosofinius būties klausimus. Jos išmintis gilesnė - Nijolė visa esybe pasineria į jausmus, kurie bangomis užlieja vos tik prisiminus artimųjų veidus: „Ar matėt kada, / kokie gražūs juodi durų kvadratai, / kai juose telpa žmogus? / Pavargęs, atsitiesti pamiršęs, / jis stovi didelis nueitam keliui, / mažas - pieno gurkšniui ant stalo. / Jis stovi. Leidžia saulei šviesti į akis / ir ratuotai kamanei nutūpti ant pavargusių rankų. / Kokie gražūs tada juodi durų kvadratai / tarp kelio į stalą ir į pasaulio kraštą..." (Tėvui, p.131).

Cituoti atskiras Nijolės eilutes sudėtinga - jos suskamba tik susiliejusios su visomis, o ištrauktos iš konteksto nublanksta.

Atskirų metaforų arba jų lietaus beveik nerastume - Nijolė gimdo poeziją kitaip - nutylėjimais, neišsakytais apibendrinimais, tragizmu atmieštomis priešpriešomis ir atviru, nuoširdžiu tekstu. Jų tikrai neverta smulkiai aptarinėti - galima tik cituoti arba skaityti ištisais posmais: „Jeigu žole apaugčiau, / kas pasakytų, / kad nepavargau. /Guli žmonės žolėj ir žiūri į dangų. / Mato medžius, kurių nesodino. / Mato namus, kurių nestatė. / Žino žodžius, / kurių lyg stebuklo laukia./ Nepraeik pro mane.(p.137).

Paskutinis sakinys - kaip šuolis į bedugnę.

Kaip ir visas Nijolės gyvenimas: „Neprijaukinama / nei medumi, nei duona / pelynų vyną išgeriu lig lašo. / Dar!/ Įpilki ne į taurę - į besotę širdį. / Nors vieną kartą būk dosnus / be atpildo, be atsako, be baimės. / Netaupyk dabar ir šimtą metų. / Dar!(p.148).

Apie Nijolę Blaževičiūtę įmanoma kalbėti tik jos pačios vaizdiniais: „...Ves miegoti vaikus - / tyla tarsi motinos motina iš atlaidų / neskubėdama eis paskutinė.(p. 126).

Šiais žodžiais ir derėtų apibūdinti visą Nijolės Blaževičiūtės poetinį palikimą - jos poeziją lydi iškilminga tyla, kuri tarsi motinos motina iš atlaidų neskubėdama ateina į mūsų namus.