Sukaktys, jubiliejai

Stasys Lipskis

Petras Vaičiūnas (1890 07 11 - 1959 06 07) - žymus XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių poetas, dramaturgas ir vertėjas. Studijavo Petrogrado universitete.  Jis buvo vienas besiformuojančio profesionalaus lietuvių teatro organizatorių ir vadovų, tapęs ilgamečiu Kauno teatro  rekordininku, nes kas sezoną parašydavo po naują dramą. Sukūrė daugiau kaip dvidešimt pjesių, išleido penkias poezijos knygas, į lietuvių kalbą išvertė daug pasaulinės literatūros kūrinių.

Jo gimtajame Jonavos rajono Piliakalnių kaime yra išlikusi gimtoji sodyba, kurioje veikia muziejus. Jonavos centre pastatytas paminklas.

1921 metais vedė aktorę Teofiliją Dragūnaitę (1899-1995). Po šeimoje pragyventų trisdešimt aštuonerių metų, Teofolija Vaičiūnienė dar našlavo trisdešimt šešerius metus ir per šį laikotarpį daug nuveikė įamžindama  ir publikuodama  kūrybinį Petro Vaičiūno palikimą.

                                                       Iš enciklopedijos

Prieš šešiasdešimt metų, birželio pradžioje Petro Vaičiūno sveikata  ėmė sparčiai blogėti. Jis duso, lengviau alsuodavo  tik deguonies pagalba, kankino kosulys, akivaizdžiai prastėjo širdies ritmas. Įsisenėjusi genetinė tik jų šeimai būdinga plaučių tuberkuliozės liga tęsė savo pragaištingą misiją...

- Negi nelaboji jau ateina?.. - ironiškai pamąstė Petras, pabudęs ankstyvą birželio šeštosios rytmetį. Į langus plieskė kaitri saulė, temperatūra vėl matyt pakils iki šiam laikui neįprastos trisdešimties laipsnių padalos...

Į kambarį atėjusi jo mylimoji  žmona Teofilija pasidžiaugė gera vyro nuotaika, šis atsiprašė už vakar vakare kelis kartus pakartotus kategoriškam reikalavimui prilygstančius žodžius:

- Eik, ilsėkis... Nereikia tiek daug vargti dėl manęs...

Ir taip - kas vakarą. Jis visu kūnu jautė fizinį išsekimą, nuojauta nemaloniai bylojo  apie artėjančią mirtį. Gal todėl  kartais jis ir su žmona elgėsi įsakmiai, ne kartą jai kartojo:

- Jeigu ir numirsiu vienas, tai tau bus mažiau išgąsčio...

Lengvai papusryčiavęs jis vargais negalais atsliūkino  vėl  į savo kambarį, prigulė ant sofutės. Gausi šeštadienio spauda neviliojo.  O ir ką joje  ras? Pastarąją savaitę jis tik prabėgomis perversdavo laikraščius, sunkiasvoriai straipsnių pavadinimai negalėjo sužavėti. Bendrą įvykių seką žinojo ir taip gerai - tam pakako radijo žinių.

Lietuvoje svečiuojasi amerikiečių rašytojas Filipas Bonoskis su žmona. Didžiausias jam dėmesys, plačiausi reportažai... Kas tai, nauja „pasaulinė" žvaigždė? Ar po kelių dešimtmečių dar kas nors prisimins jį?  Kaune  atidaromas naujai sutvarkytas IX forto muziejus. Žinoma, gerai, bet ar kas prisimins komunizmo aukas? Juk dar po pirmosios sovietų okupacijos jis su širdgėla rašė:

Kiek jau lavonų žemelėj gimtojoj,

Kiek jau tų ašarų ji prisisunkus!..

Aną savaitę kelias valandas skaitė naujojo Kremliaus vadovo Nikitos Chruščiovo kalbą trečiajame tarybinių rašytojų suvažiavime. Skaitė ir stebėjosi ne tiek pačia kalba, kiek jos klausančiųjų  reakcija: vos paminėjus komunizmo vardą, - audringi plojimai, papasakojus anekdotinės vertės įvykį - pagyvėjimas salėje... Ir taip reaguoja žodžio menininkai?..

Dar kartą vartyti laikraščius ar skaityti knygą - nebuvo ūpo. Jo žvilgsnis klaidžiojo po kambarį, dar ir dar kartą įsimindamas jau tūkstantį kartų įprastus vaizdus - ant staliuko stovintį masyvų radijo aparatą „Erres", žalvarinį antikvarinį šviestuvą, žalią stalinę lempą, raižytą krištolinę vazą, rytietiškais ornamentais išmargintą staltiesę.

Žvilgsnis užkliuvo už kambaryje kabančių kelių jo portretų. Čia toli gražu ne visi dailininkų tapyti  jo atvaizdai. Rašytojo  veidas savo laiku juk yra dominęs  ir Justiną Vienožinskį, ir Adomą Galdiką, ir Antaną Gudaitį, ir Joną Kuzminskį, ir Juozą Zikarą. Visų net neišvardinsi.

Ir ko nedominti? Juk ne vieną dailininką jis žavėjo įspūdingu savo skulptūrišku veidu,  kurį dabino juoda fetrinė skrybėlė su besiplaikstančia pelerina, pensnė juodu kaspinėliu, ilgi šviesūs plaukai... Kas šiandien belikę iš to buvusio grožio?

Didybės manija jo niekada neslėgė. Mokėjo ir sugebėjo save įvertinti kritiškai, nenusižengdamas  principams. Todėl ir dabar jis nebijo ištarti mirties vardo. Ne, tragiška baigtimi jis nesižavi, betgi visu savo kūnu ir siela jaučia mirties kvėpavimą.

Kokia paguoda, kad šiomis nelengvomis akimirkomis greta jo tebėra ištikimoji  Teofilija! Juk jai daug širdgėlos teko patirti dėl neįgalaus sūnaus Arno, o dabar ir jis pats atsidūrė beviltiškoje padėtyje. Tad ši moteris jam ne tik globėtoja, o ir jo tikroji Meilė...

Jau keturi dešimtmečiai praėjo nuo pradžių pradžios - tada, 1918-aisiais, būsimąją žmoną  jis išvydo pirmą kartą. Tai buvo Teofilijos Dragūnaitės debiutinis vaidmuo Petrogrado lietuviško klubo spektaklyje „Iš meilės".

Po spektaklio, vilkdamasi paltą, Teofilija kišenėje rado raštelį „Būk tamsta artistė - Petras Vaičiūnas". Po to rašytojas ėmė aistringai įtikinėti merginą - skatino ją mesti medicinos studijas ir rinktis artistės likimą. Pastarąjį piešė gražiausiomis spalvomis, mediko profesiją visaip koneveikė.  

Teofilija pakluso Petro žodžiams. Ir, regis, nėra nusivylusi, nors dabar ji nuvaryta nuo rampos, kaip ir jis - atstumtas nuo literatūros arterijų...

Mano Tefa, Tefute, mažute, geroji, mylimoji, karalaite... Tarsi nesustabdomos audros lydimi pylėsi patys švelniausi sinonimai, nes viskas, kas pasaulyje yra gražaus ir gero, jam buvo neatsiejama nuo Tefutės... Rašydamas popieriuje ar tyliai tardamas jos vardą,  jis širdyje visuomet jausdavo tekančią saulę.  Ko aš noriu,-  klausė jis savęs tuose laiškuose ir pats atsakydavo - noriu labai maža ir labai daug: tavy kurt save.

Mano Saule, su Tavo laišku šiandien į mane įžengė palaima... Aš Tavy radau savo sielą...  Kitokioms mintims nebuvo vietos Petro Vaičiūno sieloje. Ir tada,  jaunystėje, ir dabar, sunkių ligų prikaustytas prie lovos, jis tebejaučia tą patį ir lygiai taip pat  galėtų kartoti tūkstančius kartų. Kiekvienąsyk ištardamas Tefutės vardą jis širdyje  jaučia tekančią saulę.  Ar ne dėl to ir jo poezijoje dominuoja saulės vardas,-  tą, beje, juk pastebėjo ir literatūros vertintojai... Vaičiūnas -  saulės poetas, ne kartą yra tvirtinę  kritikai. O  pagaliau  jis ir pats,  prislėgtas darganotos dienos,  mėgsta  kartoti - aš tik saulėtą dieną esu kupinas energijos... 

Ir šiandien, prislėgtas sunkios ligos, dusdamas ir sunkiai gaudydamas kievieną oro gurkšnį, jis vėl ir vėl galėtų pakartoti kadaise laiškuose   užrašytas sentencijas: Tu esi man viskas -   ir sesuo, ir žmona, ir draugas, ir mano genijus. Kiekvieną sykį, kuomet mano  lūpos taria Tavo vardą, man atsiveria dangus...

Gyvenu mūsų gražiąją meilę, audžiu saulėtą džiaugsmo sonetą... Tavo vardas man -  visa poema, amžinoji daina...  Tu -  mano gyvenimo pasaka...

Ar ne keturi dešimtmečiai praėjo nuo tų metų, kai jis rašė laišką savo  Tefutei iš Milano, o prisimena gerai -  tąkart jis prisipažino  pervažiavęs jau nemažai pasaulio, kalbėjęsis ir su vokietėmis, ir su ispanėmis, o dabar ir su italėmis, bet prieš Tefutę, kaip ir kitas lietuves gražuoles, tos užsienėtės nublanksta -  jose nieko žavėtino...

Prieš porą mėnesių sukako trisdešimt aštuoneri metai, kai juodu -  dvidešimt dviejų metų  Teofiliją Dragūnaitę ir Petrą Vaičiūną -  Kauno Vytauto bažnyčioje sutuokė pats Juozas Tumas-Vaižgantas.  Įvyko tai 1921-ųjų metų balandžio šeštąją. Ir paties Petro pageidavimu   sutuokė septintą valandą ryto, tekant saulei. O gal  ir iš čia tas amžinas jo  potraukis saulės įvaizdžiui ?..

Taip, jis dabar patenkintas likimu - jo mieloji Teofilė rūpestingai slaugo,  gražiai su juo bendrauja ir neįgalus sūnus, jis dažnai pasiklauso radijo, nors paguodą suteikia tik Amerkos balsas, tegu  ir sunkiai girdimas... Užtat jo kukliame bute netrūksta ir gražių pragiedrulių -   čia dažnai lankosi tremtiniai, kurie su Petru greit suranda bendrą kalbą. Nereti svečiai Kaštonų gatvėje - poetas Kazys Inčiūra, meno žinovas Juozas Keliuotis, dainininkas Antanas Kučingis, Spindulio spaustuvės įkūrėjas Jurgis Strazdas, o žurnalistas Antanas Mušiūnas  netgi kurį laiką gyveno kad ir ankštame Vaičiūnų bute. Daug graudžių  ašarų ant Vaičiūno peties išliejo Vienuolis, skundęsis  Glavlito ir cenzūros priekabėmis...

Kol buvo sveikesnis,  nuolat nueidavo į  Lukiškių aikštę, pakvėpuodavo grynu oru, pašnekindavo bėgiojančius vaikus. Tą aikštę jo kolegos nejuokais pavadino Vaičiūno salonu. O šmirinėjančius vaikus poetas  visuomet prakalbindavo, pavaišindavo kišenėje apdairiai įsidėtais saldainiais.  Vaikai tiesiog prilipdavo prie  Petro ir nesunkiai atspėdavo,  kad tai esąs poetas. Tik lenkiukams jis būdavo panašus į Adomą Mickevičių, o mažiesiems rusiukams -  į  Puškiną...

Labiausiai Petrą Vaičiūną išpopuliarino jo garsusis eilėraštis "Mes be Vilniaus nenurimsim". Ir šiandien jis gerai mena to eilėraščio sukūrimo istoriją. Pirmą kartą jis buvo publikuotas  iliustruoto žurnalo "Atspindžiai" numeryje, skirtame  paminėti Vilniaus užgrobimo temą. Kai žurnalistai jo paprašė šiai temai sukurti eilėraštį, jis be maivymosi sutiko -  juk Vilnius jau tuomet jam buvo brangus miestas ir jo praradimas  tikrai liūdino poetą.  Vakare paėmęs pieštuką, jis surašė kilusias mintis, netrukus sueiliavo, o ryto metą  tekstą šiek tiek pataisė, suderino rimus ir atidavė  spaudai. Rašė jis tą eilėraštį širdyje giliai jausdamas  Vilniaus skausmą, bet  tikrai  nesitikėjo tokio populiarumo. Eilėraštį daug kas mokėsi atmintinai, netrukus Antanas Vanagaitis sukūrė  muziką.

Juk dar jaunystėje, kūrybinio kelio pradžioje  jis ir į savo  širdį, ir į savo dienoraščius buvo įrašęs tokią viso gyvenimo ir kūrybos nuostatą -   pagaminti džiaugsmo pasaulį, į kurį kiekvienas įžengęs ras visa, ko ilgisi jo dyvina siela...

Ne, savęs jis niekuomet  nevadino genijumi. Bet jam labai artimas Šopenhauerio požiūris į kūrėją kaip genijų.  Tą jam giliai  širdyje įstrigusią  filosofo  mintį jis ilgam įsiminė:   "Normalus žmogaus protas -  tai žibintas,  apšviečiantis jam gyvenimą, o genijaus protas -  tai saulė, kuri nušviečia  visą pasaulį"...

Gal jis ir  prastas literatūros teoretikas,  bet iki šiol taip ir neperprato dabar taip garbinamo socrealizmo principų -  vaizduoti ir atspindėti gyvenimą. Ar to pakanka literatūrai? Ar  ne per maža? Jo giliu įsitikinimu literatūra turi sau kelti kur kas didesnius uždavinius, nei gyvenimo kopijavimas.  Perskaitęs knygą ar pamatęs teatro spektaklį, skaitytojas ar žiūrovas  privalo tikrovėje siekti to,  kas gera, kas gražu, kas amžina. Jo širdyje menas privalo sužadinti aukštus idealus, norą kasdien stiebtis gėrio link...

Dar 1935-aisiais metais Antanas Miškinis spaudoje tvirtino, jog savo lyrikoje Petras Vaičiūnas  visuomet liksiąs skaidrus ir ištikimas  savo mūzai -  gėriui...

Kartais  jis savyje pagalvoja -  gal tokia jo lemtis, kad niekuo dėti jo kūriniai sukelia nepelnytas audras. Jau geri du dešimtmečiai praėjo nuo to laiko, kai Pulgis Andriušis ( juk žmogus ne šiaip iš gatvės,  vis dėlto literatas) dar  1936-aisiais po jo "Prisikėlimo" premjeros Klaipėdoje, to krašto laikraštyje Vaičiūną  išvadino amatininku, ir dargi aktorių žmogžudžiu, kuriam "neatleis mūsų teatrinė ateitis"...  Petras Vaičiūnas tuomet ne juokais įširdo -  tuoj pat parašė laišką laikraščio redakcijai,  pareikalavo atšaukti tokį šmeižtą.  Bet nuo tokio drastiško žingsnio jį nuoširdžiai atkalbėjo Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas ir Vincas Krėvė.  Autoritetingų literatūros korifėjų pasiūlymas tuomet atvėsino  jo įkarštį,  laiško jis neišsiuntė, bet vis dėlto per savo kolegas pasiekė, kad  tas literatas bent atsiprašytų   dramaturgo. Ir ką gi, Andriušis atsiprašė, nors ir savotiškai - girdi, jis galvoje turėjęs ne pjesės tekstą,  o pastatymą scenoje,  ir dėl to esą kalti aktoriai bei režisierius, o ne dramaturgas...

Stiprinti žmogaus dvasią -  toks idealus siekis visą laiką buvo rašytojo pasąmonėje, bet ypač jis sustiprėjo  karo audroms įsisiautėjant Europoje. Štai tada jis suvokė, jog paprastu ginklu  lietuviai negalės  išlikti kaip tokie, todėl ne   fizinė jėga ar rūmų  politika lems mūsų ateitį. Tuomet jo iškeltas šūkis „Daugiau -  ne ginklo generolų, bet kultūros dvasios generolų!"  ilgam  įsiminė ne vienam jo bendraamžių...

Jis, Petras Vaičiūnas, juk niekada neveidmainiavo - nei sau, nei kitiems. Aukšti idealai, gėrio  ir grožio poetizacija jį viliojo jau nuo pat  pirmųjų kūrybinių žingsnių.  Jis ir šiandien gerai mena savo literatūrinį  debiutą „Aušrinėje".  Tuomet, 1911-aisiais,  pasivadinęs gimtųjų Piliakalnių  Petro vardu, jis paskelbė  pirmąjį eilėraštį "Mano noras".  Ir tas jo poetinis noras buvo toks -  mintinai prisimena ir šiandien:  „pasikelt aukštai padangėn/ šviesti žmones, skelbti tiesą/ o tamsybę gint kampuosna". Tai ne tušti žodžiai, ne politiniai lozungai -  jo giliu įsitikinimu skausmo ašarą menas paverčia  spindinčia saule, iš chaoso sukuria gyvenimą, iš surūdijusių  pančių nulieja laisvės varpą...

O kas pratęs jo literatūrines tradicijas?  Sūnus Arnas - neįgalus. Geras vaikis, nors ir nelaimingas. Nudžiugo Vaičiūnas, kai jam pirmuosius savo eilėraščius atsiuntė brolio dukra Judita. „Tu esi, tu turi būti poetė", - tiesiai šviesiai rašė jis laiške dukterėčiai. Būsimai poetei jis negailėjo patarimų, pamokymų. Jis jautriai patarinėjo nesiblaškyti, džiaugėsi jos eilėse atradęs ir kūrybinės fantazijos perliukų, ir švelnaus lyrizmo, be kurio apskritai neįmanoma poezija...

Anksčiau Judita dažnai ateidavo į jo namus. Ji gražiai ir subtiliai žaisdavo su  likimo nuskriaustu jo sūnumi Arnu, po to abu nubėgdavo į Švento Ignoto bažnyčią.

Judita ir Dalia, abi mirusio brolio dukros, buvo krikštytos evangelikų reformatų bažnyčioje. 1948-aisiais jų dėdė kunigas Juozas perkrikštijo  sesutes į katalikų tikėjimą. Petras Vaičiūnas tapo Dalios krikštatėviu.

Dar ir šiandien poetas mena, kaip jausmingai Judita pasakojo apie pirmąją išpažintį, apie priimtą komuniją.

Petro širdis džiaugėsi ne veltui. Jis jau tuomet nujautė, kad  Judita Vaičiūnaitė dar gražiai įsirašys į lietuvių poezijos panoramą. O ir dėl savo šeimos nebuvo pesimistas. Niekuo, rodos, neišsiskyrė Vaičiūnų šeima, o vis dėlto į platųjį pasaulį išleido du kunigus,  medicinos daktarą ir, pagaliau, jį, šiaip ar taip poetą ir dramaturgą...

Kuo sparčiau seko Petro Vaičiūno jėgos, tuo skausmingesnė jam atrodė kūrybinė tyla, kurioje jis jautėsi įkalintas pastarąjį dešimtmetį. Vienintelė paguoda ir džiaugsmas jam buvo Teofilija - jo didžioji gyvenimo meilė. Ji rūpestingai slaugė silpstantį vyrą, atsisakė savo, kaip aktorės, ambicijų...

Bet kūrybinės atsvaros jam žiauriai trūko. Jį slėgė oficialios valdžios akivaizdžiai boikotuojamo  literato etiketės,  jis dabar tegalėjo tik svajoti apie kūrybinę laisvę, lydėjusią ištisus dešimtmečius Nepriklausomybės metais.

Taip, jo didžioji Meilė Teofilija - šalia. O laisvė rašyti - kažkokiose sutemose, tolimose vizijose, liūdnose svajonėse. Ne, ne apie tokią atmosferą jis svajojo karui pasibaigus - manė ir toliau rašysiąs pjeses, eilėraščius, būsiąs pripažintu ir žinomu, koks buvo Smetonos laikais.

Tik ką praūžusi karo audra, tiesa, nežadėjo jokios dramatiškos atomazgos. Dar skambant paskutiniams karo pabūklams, jis rašo laišką Vabalninke  gyvenančiam Vincui Mykolaičiui-Putinui, kviečia kuo greičiau atvažiuoti į Vilnių:  juk reikia  atkurti rašytojų sąjungą. Pokario pradžioje pasirodo jo poezijos „Rinktinė", jis išrenkamas į naujai sudaromos rašytojų sąjungos valdybos sudėtį.

Bet nelauktai išsišiepusios drastiškos pokario ideologinės grimasos netrukus sujaukia dvasinį Petro Vaičiūno pasaulį.

Pirmiausia, jis priverstas išeiti iš darbo - jau karo metais dirbęs Mokslų Akademijos bibliotekos direktoriumi, jis ne savo valia priuvalo  rašyti  atsistatydinimo pareiškimą. Pradžioje jis net nesuvokia, ko iš jo norima. Juk karo metais jis nuo vokiškųjų okupantų išsaugojo beveik visą tarybinę literatūrą. Bet valdžia čia neįžiūrėjo jokių nuopelnų. Priešingai - jam buvo įsakyta iš darbo atleisti visus antitarybinius elementus. O jis niekaip negalėjo patikėti, kad bibliotekoje dirbę diplomato S. Lozoraičio giminės ar keletas lenkų gali būti tarybų valdžios priešai.

Iš paskutiniųjų jis gynė savo darbuotojus. Tad jam buvo griežtai pasakyta: arba kalėjimas, arba sutinki vykdyti valdžios reikalavimus. Jis pasirinko trečiąjį variantą - pasiprašė atleidžiamas. Tąkart parėjęs namo jis ilgai tylėjo, nieko nepasakojo. Kitą rytą Teofilei pasisakė į darbą nebeisiąs  - jam sunku, rankos skauda, neretai ištinka kraujoplūdis. Tik visai neseniai jai atskleidė tikrąją jo išvarymo priežastį - šios paslapties nenorėjo nusinešti į kapus.

Sujaudinta Teofilija irgi neliko skolinga - jam atskleidė savo „paslaptį" - kaip tuomet ji lakstė po ministerijas rūpindamasi, kad Vaičiūnui būtų paskirta pensija. Tą daryti jos vyras buvo kategoriškai uždraudęs...

Gauta pensija pagerino tik materialinę situaciją. Kūrybinės laisvės nesuteikė.

Pirmasis tarybinės ideologijos išpuolis nuskambėjo 1946-ųjų spalio pradžioje, kai visuotiniame rašytojų susirinkime Kazys Preikšas skaudžiai ir nepelnytai ėmė triuškinti   dramaturgo mėgstamus rašytojus Balį Sruogą, Vincą Mykolaitį-Putiną, Eduardą Mieželaitį.

Kliuvo tąkart ir Petrui Vaičiūnui. Štai jau geras dešimtmetis praėjo nuo tų dienų, bet komunistų prievaizdo pasakyti žodžiai ir šiandien tebeskamba jo širdyje: Vaičiūno knyga, kurioje visi sudėti eilėraščiai iš smetoninių ir vokiškosios okupacijos laikų, yra ne kas kita, kaip buožinės buržuazinės Lietuvos garbinimas...

Dar siaubingiau  jam įsiminė po savaitės vykęs rašytojų sąjungos valdybos posėdis. Tąkart jis sėdėjo ir skaudančia širdimi stebėjo, kaip iš rašytojų gretų buvo šalinami Kazys Boruta, Antanas Biliūnas, Jonas Graičiūnas, Pranas Genys...

Jam buvo gėda likti tokioje valdyboje. Netrukus jis pasiprašė išbraukiamas iš valdybos narių.

Tiesa, prieš trejetą metų išleistas jo pjesių rinkinys „Dramos" - bet kiek ten pasibaisėtinų cenzūros pataisų! Išbrauktos visos istorinės realijos, pertvarkytas patriotinis ir religinis ano meto žodynas. Ištisai pakeisti tekstai.

Buvo dar bandymas statyti jo „Patriotus" akademiniame teatre, bet pamatęs spektaklio generalinę repeticiją vos infarkto negavo - savo teksto nebepažino!..

Prašė stabdyti spektaklį, bet autoriaus niekas neišgirdo...

Taip, dabar durys į teatrų scenas jo pjesėms aklinai užvertos.  Gal dėl to jo mintys dažnai nukrypsta į kūrybos  pradžią.  O ją prisimena net neperkratinėdamas  savo atminties  -   debiutai juk visuomet giliai įkrinta į kūrėjo širdį...  Tada, 1916-ųjų kovo šeštąją Peterburgo teatre "Krivoje zerkalo" vyko labdaringas vakaras ir jo metu buvo suvaidinta pati pirmoji Petro Vaičiūno pjesė "Pražydo nuvytusios gėlės". Po  pusantrų metų Komedijos teatre  Juozo Vaičkaus studija parodė jo antrąją pjesę "Aukos".

Bet juk Peterburgas -  ne Lietuva.  Tad malonesni  įspūdžiai iš jo, kaip dramaturgo, debiuto  Vilniuje. Įvyko tai netrukus, kai po Bresto sutarties  lietuviams atsirado galimybė grįžti į gimtąjį kraštą.  Parvažiavo ir Juozo Vaičkaus trupė. Įveikdama visokias vokiečių ar caro žandarų kliūtis, jie dar apvažinėjo Lietuvos kaimelius (lankė Kupiškį, Raseinius, Šiluvą, Telšius), ir 1918-ųjų metų  spalio dvyliktą dieną tuo metu didžiausiame ir ištaigingiausiame Miesto  teatre suvaidino Petro Vaičiūno pjesę "Gėlės".

O gal jis pernelyg daug nori iš gyvenimo?  Taip, jis nori daug, bet juk dar laiške, berods, Vincui Krėvei atvirai  rašė -   "vai daug noriu ir labai maža: kurti save". O kaip šiandien kurti, kai Tavo pjesių neįsileidžia teatrai, kai Tavo kūrinių nespausdina žurnalai, kai neleidžiamos knygos? Vienintelė likusi paguoda -  tie maži popieriaus  lapeliai, ant kurių jis, ir sunkiai nulaikydamas ranką, kone kasdien rašo  savo   eiliuotus preliudus. Jų jau susikaupė arti tūkstančio... Kada juos išvys skaitytojai? Ir ar apskritai beišvys?..

Jau seniai kuria  jis tuos ketureilius ar šešiaeilius posmus. Jie kažkuo  panašūs į Omaro Chajamo rubajatus. Bet tai nėra sekimas. Šiam darbui jį įkvėpė senoji Rytų poezija, persų ar Azijos tautų išpuoselėtos aforistinio eilėraščio formos. Vaičiūnas turi didžiulę gyvenimo patirtį, yra puikiai įvaldęs poetikos meną. Tad kai tarp dažnai kamuojančių kvėpavimo priepuolių minutei kitai prašviesėja sąmonė, jis čiumpa į rankas popieriaus lapelį ir pavargusia ranka brėžia nedidelį poetinį kūrinėlį.

Pradžioje tas miniatiūras vadino amžinybės preliudais - tiek daug juose buvo niekada nepraeinančių gyvenimo vertybių stilizacijos. Gėris ir blogis, gyvenimas ir mirtis, džiaugsmas ir kančia, gamta ir žmogus, asmens didybė ir menkystė, asmenybė ir visuomenė... Tokioje žaižaruojančioje priešpriešų įvairovėje Petro Vaičiūno plunksna žadino  autoriui kūrybinį impulsą, teikė senatvėje taip būtiną kūrybinį džiaugsmą. Vėliau  tuos poezijos ketureilius  jis pavadino gyvenimo preliudais.

Prieš pustrečių metų keliolika miniatiūrų paskelbė žurnalas „Pergalė". Kolegų paskatintas, jis parengė net visą tų preliudų rinkinį. Deja, leidykla priekabių rado daugiau, nei pagyrimų... Štai kokie trumpi ir kokie savo mintimi talpūs dvieiliai:

Koks džiaugsmas turėt kad ir mažą palėpę

Ir taip joj gyventi, kaip sąžinė liepia.

Geriau nepalūžus kaip žaibui užgesti,

Nei, kritus ant kelių, gyvenimą tęsti.

Tiek amžių žmogus jau ir brendo, ir vystės -

O žemės pasaulis vis pilnas kvailystės.

Amžinybę skausmingai apibendrinančia mintimi pasižymi šis ketureilis:

Trinksėjo patrankos už kruvino šydo...

Budėjo karys ten, toks geras, toks jaunas,

Ir mąstė - kam žemėj gėlių tiek pražydo,

Jei žmonės per amžius be gailesčio pjaunas.

Savo miniatiūras jis mėgo skaityti jį aplankyti atėjusiems rašytojams ar tremtiniams. Jie puikiai vertindavo tuos mažyčius ir prasmingus ketureilius. Bet nelaukdamas kolegų vertinimo jis prisipažindavo:

- Tik nesakykit, kad blogai rašau. Kaip sugebu, taip ir eiliuoju. Ir nenorėkit, kad Vaičiūnas prabiltų kitaip. Čia juk mano gulbės giesmė...

Ir iš tiesų tai buvo poeto gulbės giesmė...

* * *

Vakare vėl pasikartojo įprastinė situacija: Teofilija norėjo likti budėti prie vyro, šis ir gražiuoju, ir piktuoju prašė palikti jį vieną. Jautė artėjančią mirtį, ir nenorėjo Tefei sukelti išgąsčio.

Todėl rytą ji nudžiugo radusi vyrą pragiedrėjusios nuotaikos. Pusryčiams jis paprašė minkštai virto kiaušinio, arbatos ir... taurelės konjako.

Teofilija pastebimai nudžiugo: gal krizė jau praėjo? Juk jau keletą rytmečių siūlė tą konjako taurelę, bet šis nė iš tolo - dar ne, dar ne...

O šiandien pats paprašė. Teofilija paruošė arbatą, įpylė jau seniai laikyto  prabangaus konjako taurelę, padėjo suvalgyti kiaušinį - jis pats jau nebeturėjo jėgų.

Po pusryčių Teofilija prisėdo šalia. Petras alsavo sunkiai, dažnai užsimerkdavo. Ji į savo delną suėmė jo ranką ir ilgai žiūrėjo į mieliausiojo žmogaus veidą. Kaitrūs rytmetinės saulės spinduliai, atsispindėję nuo veidrodžio ar kitų stiklinių paviršių, žadino pakilią nuotaiką.

Petro Vaičiūno akių žvilgsnyje ji regėjo kupiną šiltų jausmų paletę, stengėsi įsiminti menkiausią šypsenos nutvieksto veido smulkmeną.

Po pusvalandžio ligonis nustojo kvėpuoti. Jo pirštai suglebo ir išslydo iš Teofilijos rankos.

Laikrodis rodė devynias valandas ir trisdešimt minučių...

Post Scriptum

1959 m. birželio 9-ąją Petras Vaičiūnas buvo pašarvotas rašytojų sąjungoje, o dešimtąją - palydėtas į Rasų kapines.

Gausi rašytojo gerbėjų minia lydėjo iškilmingą laidotuvių procesiją, kuri lėtai slinko centriniu miesto prospektu, vėliau - Janonio, Gorkio ir Lazdynų Pelėdos gatvėmis.

Dosniai švietė saulė, labiausiai apdainuota Petro Vaičiūno poezijoje.

Rubrika Jubiliejai, sukaktys yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.