Sukaktys, jubiliejai

Šių metų gegužės 21 dieną ilgametis (nuo 1961 m.) Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, žinomas mokslininkas, socialinių mokslų daktaras, inžinierius Algimantas Valentinas Indriūnas pažymi savo 90-metį.

Gimęs 1925 m. gegužės 21 d. Rokiškio apskrities Kamajų valsčiaus Duokiškio kaime, Algimantas Valentinas Indriūnas iš pradžių mokėsi Kamajėlių ir Kamajų pradžios mokyklose, 1936-1941 m. - Zarasų ir Rokiškio gimnazijose. 1941 m. jis su šeima buvo ištremtas į Altajaus kraštą, o 1942 m. perkeltas į Jakutiją, prie Laptevų jūros. Tremtyje A. V. Indriūnas dirbo miško kirtėju, statybininku, žveju. 1944 m. Jakutijoje baigė Kazačios vidurinę mokyklą, pradėjo dirbti kino mechaniku. 1946 m. pabaigoje pavykus pabėgti iš tremties, kino mechaniku dirbo ir Kaune. 1947 m. įstojo į Kauno politechnikos institutą, kurį 1952 m. baigė, įgydamas inžinieriaus elektromechaniko specialybę. Mokydamasis pradėjo dėstyti Kauno kino mechanikų mokykloje, 1950-1958 m. dirbo šios mokyklos direktoriumi. 1958 m. tapo Kauno 2-osios technikos mokyklos direktoriumi. Tačiau juo dirbo tik iki kitų metų vidurio, nes 1959 m. buvo pakviestas į besikuriančio žurnalo „Mokslas ir technika" redakciją. Čia jis iš pradžių dirbo vyriausiojo redaktoriaus M. Martynaičio pavaduotoju, o nuo 1961 m. - žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi.

Dirbdamas žurnalo „Mokslas ir technika" redakcijoje, jis nuo pat pirmų dienų darė viską, kad pirmasis (ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje) mokslinio techninio pobūdžio žurnalas pateisintų su juo siejamas viltis, taptų inžinierių, mokslininkų, įvairių sričių specialistų mėgiamu leidiniu, padėtų spartinti mokslinę ir techninę pažangą Lietuvos pramonėje, transporte, statyboje, žemės ūkyje. Jo vadovaujama redakcija nuolat ragino žurnale savo straipsnius spausdinti visų mokslo sričių mokslininkus, inžinierius, aukštųjų mokyklų dėstytojus, mokslinio tyrimo institutų darbuotojus, įmonių vadovus ir specialistus. Už sėkmingą inžinerinių techninių darbuotojų pamėgto žurnalo redagavimą 1969 m. Algimantui Valentinui Indriūnui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus vardas.

Tačiau 1973 m. A. V. Indriūnas iš žurnalo „Mokslas ir technika" vyriausiojo redaktoriaus pareigų buvo staiga pašalintas: už savo (kaip tremtinio) ir tėvo (kaip politinio kalinio) praeities slėpimą. Metus padirbėjęs laikraščių ir žurnalų susivienijimo „Periodika", kuriam priklausė ir žurnalas „Mokslas ir technika", direktoriaus pavaduotoju, A. V. Indriūnas perėjo į pedagoginę ir mokslinę veiklą - 1975 m. pradėjo dirbti Vilniuje įsikūrusiame Liaudies ūkio specialistų tobulinimosi institute (vėliau jis vadinosi Lietuvos vadybos akademija): iš pradžių dėstytoju, paskui katedros vedėju, fakulteto dekanu. 1981 m. Maskvos universitete jis apgynė socialinių sistemų valdymo specialybės disertaciją, įgydamas socialinių mokslų kandidato (1992 m. nostrifikuota į mokslų daktaro) laipsnį; 1984 m. jam suteiktas mokslinis docento vardas. Lietuvos vadybos akademijoje A. V. Indriūnas dirbo iki jos likvidavimo 1992 m. 2000 m. jis buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą, kuriame išdirbo visą kadenciją, iki 2004 m. Tais metais A. V. Indriūnas buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Karininko kryžiumi.

Algimantas Valentinas Indriūnas visą laiką aktyviai bendradarbiavo periodinėje ir neperiodinėje spaudoje. Savo publikacijas, daugiausia politikos, ekonomikos, vadybos, politinių bei socialinių sistemų ir valstybės valdymo tobulinimo temomis, skelbė žurnaluose „Ekstra", „Gairės", „Veidas", laikraščiuose „Lietuvos aidas", „Respublika", „Verslo žinios", „Naujoji politika", „Verslas ir prekyba" ir kt. Dar 1971 m. pasirodė jo knyga „Vadovavimo technika". 2005 m. išėjo publicistinė atsiminimų knyga „Nelegalios karjeros metai. Gyvenimo pamokos", kurioje A. V. Indriūnas vaizdžiai parodo, kas ir kaip jam padėjo nepalūžti ir atlaikyti didžiausius gyvenimo smūgius, neatsisakyti lietuviško tautiškumo principų, nuosekliai siekti savo tikslų. Remdamasis asmeniniais pastebėjimais ir tyrimais, Lietuvos politinės praktikos analize ir pasaulinio garso politologų nuomonėmis bei išvadomis, A. V. Indriūnas pastaraisiais metais  išleido keletą teorinio ir praktinio pobūdžio knygų: 2011 m. - „Laisva ir nelaisva. Studija apie laisvąją rinką", 2012 m. - „Kaip tapti iškiliu politiku ir laimėti rinkimus", 2014 m. - „Atsakingos demokratijos valstybė". Kartu su bendraautoriais jis taip pat parengė ir išleido knygas „Socialinis liberalizmas ir kitos ideologijos" (2006 m.) bei „Viešosios vadybos strategija Lietuvoje" (2008 m.).

Savo daugelio metų patyrimą, sukauptą dirbant žurnalo „Mokslas ir technika" redakcijoje, o paskui Lietuvos vadybos akademijoje, papildęs atliktų mokslinių tyrimų ir analizės rezultatais, A. V. Indriūnas sėkmingai panaudojo paskelbtose gausiose mokslinėse ir publicistinėse publikacijose. Ir sulaukęs garbaus amžiaus jis turi naujų, įdomių sumanymų.

Linkėdama ir toliau juos sėkmingai įgyvendinti, LŽS svetainė paprašė Jubiliato pasidalinti prisiminimais apie nueitą ilgą gyvenimo bei veiklos kelią.

 Jūs sulaukėte neeilinio jubiliejaus. Kokius ypatingus įvykius iš nueito ilgo ir sudėtingo gyvenimo kelio prisimenate?

Gerai prisimenu kai kuriuos Lietuvos prieškarinio gyvenimo įvykius. Buvau skautu, dalyvavau tarptautinėje skautų stovykloje 1938 m., buvau ištikimas tautininkų ir Antano Smetonos šalininkas. Gerai prisimenu ir ūkininkus, kritikavusius tuometinę valdžią, ir kitus jai nemalonius gyvenimo įvykius, tarp jų žąsų vajų, kai visi valdininkai ir net pensininkai valdžios buvo verčiami  pirkti tam tikrą žąsų kiekį. Prisimenu ir Suvalkijos ūkininkų streiko padarinius, kai jį malšinant keturi ūkininkai buvo policijos nušauti, o sukilimą numalšinus daugiau kaip dvi dešimtys buvo nuteista mirties bausme, tiesa, įvykdyta tik penkiems. Šio streiko atgarsis pasiekė ir Rokiškio apskritį. Prisimenu laikraščius, kuriuose buvo gausu skelbimų apie praskolintų ūkių varžytines. Tuo metu nesupratau, kas turėjo daugiausia naudos iš to, kad lito kursas buvo pastovus. Labai pergyvenome Klaipėdos netekimą, su dideliu džiaugsmu sutikome Vilniaus grąžinimą. Tada nesupratau tai, ką rašė satyrinis laikraštis „Kuntaplis":

  „Vilnius mūsų,

                                                          O mes rusų,

      Lietuvos nebėra,

                 Pinsim vyžas iš vytelių,

       Apsiavimo nėra".

„Kuntaplio" pranašystė išsipildė: nepraėjo nė metai, ir Lietuva buvo sovietų okupuota.

Jūs sakote, kad tada nesupratote, kas turėjo naudos iš lito pastovumo?

Praėjus keliems metams po nepriklausomybės atgavimo vyko žemės reforma, dalis didelių dvarų žemės buvo išdalinta savanoriams ir bežemiams, daugelis jų įsikūrimui savo žemėje ėmė iš banko paskolas. Tuomet „Ūkininko patarėjas" 1925 m. (Nr. 2, p.  24) rašė, kad kviečių centneris (50 kg) kainuoja 42-45 litus, o lito kursas buvo 1/10 JAV dolerio. Tas pats „Ūkininko patarėjas" 1935 m. (rugsėjo 5 d., p. 3) rašo, kad „Lietūkis" ūkininkams už kviečių centnerį moka 7,50 lito. JAV  dolerio kursas tuo metu buvo 5,60-5,80 lito. Tarkime, ūkininkas 1925 metais paėmė iš banko 400 litų paskolą: jis buvo įsitikinęs, kad ją grąžinti pajėgs pardavęs 10 centnerių kviečių. Atėjus 1935 metams, vadinasi, tuo laiku, kai reikia grąžinti paskolą,  o kviečių centneris kainuoja 7,50 lito, jam tenka parduoti daugiau kaip 53 centnerius kviečių. Dažnai paskolos buvo imamos skaičiuojant ne šimtais, o tūkstančiais litų, tai ir grąžinimas buvo atitinkamai kartų didesnis. Susiklosčius tokioms aplinkybėms iki 1938 m. neteko žemės 14 tūkstančių naujakurių, gavusių žemės reformos metu, tarp jų nemaža dalis savanorių, gynusių Lietuvos nepriklausomybę 1918-1920 m.

Kita vertus, tarkime, bankininkas 1925 metais paima iš JAV banko vieno milijono JAV dolerių paskolą. Dolerius iškeitęs į litus, jis turi 10 milijonų litų. Juos išdalija ūkininkams kaip paskolas. Atėjus 1935 metams, bankininkas susirenka išdalintas paskolas ir vėl turi 10 milijonų litų. Juos iškeičia į dolerius ir pagal to meto kursą (vienas JAV doleris už 5,60-5,80 lito) gauna 1785-1724 tūkstančius JAV dolerių. Bankininkui, be tuo metu nemažų palūkanų, „nukrito" trys ketvirtadaliai milijono dolerių. Jeigu litas būtų buvęs devalvuotas kaip doleris, tai paskolas ėmusiems ūkininkams skriauda būtų buvusi daug mažesnė. Dėl lito pastovumo bankininkai, kuriuos šefavo finansų ministras Juozas Tubelis, lobo ūkininkų sąskaita.

Jūs turbūt gerai prisimenate pirmuosius sovietų okupacijos metus?

Daugelis šiandien tikriausiai nenorėtų patikėti, kad pirmosiomis okupacijos dienomis buvo nemažai žmonių, kurie buvo patenkinti atsikratę smetoniško režimo. Buvo viliamasi, kad Lietuva galės tvarkytis taip, kaip Mongolija. Tačiau tų simpatikų nuomonė pradėjo staigiai keistis, kai Lietuva buvo „priimta" į Sovietų Sąjungą, uždraustos visuomeninės organizacijos, masiškai pradėjo dingti žymūs politikai, valstybės tarnautojai, karininkai. Ūkininkams buvo skiriamos pyliavos. Stambesniems ūkininkams jos buvo nepakeliamos, o jų neįvykdžiusieji buvo sodinami į kalėjimus. Apie suimtuosius net ir artimieji jokių žinių negalėjo gauti, net nežinojo, gyvi jie ar nužudyti. Tada daugeliui pradėjo atrodyti, kad autoritarinis Smetonos režimas, lyginant su Stalino diktatūra, buvo aukso amžius. Žmonės, tarp jų  net ir tie patys sovietams prijautusieji, pradėjo dainuoti:

                                               „Geltona, žalia, raudona,

Tai mūs valstybės vėliava,

 Sugrįš iš užsienio Smetona

Ir vėl bus laisva Lietuva".

Ar kas nors buvo suimtas iš Jums artimų žmonių?

Rokiškio gimnazijoje, kurioje aš mokiausi, 1941 m. pavasarį buvo vakaronė su koncertu. Jame Kęstutis (pavardės neprisimenu) pasakė patriotinį eilėraštį. Po to jis dingo. Buvo visokiausių gandų apie jo likimą, bet nieko tikro nesužinojome.

Šie įvykiai įkvėpė mane imtis veiksmų pasipriešinimui sovietų valdžiai organizuoti. Sukviečiau į savo kambarį apie 10 gimnazijos mokinių, tarp jų buvo Alfa ir Jonas Indriūnai iš Redžionų kaimo, Alfa Nakas, Vincas Blieka, Ščiuka (jis buvo radijo mėgėjas) ir keletas kitų mokinių. Mes aptarėme pasipriešinimo galimybes, tačiau konkrečių veiksmų nenumatėme, nes manėme, kad reikia sutelkti daugiau mokinių, todėl sutarėme, kad kol kas kiekvienas veiksime savarankiškai.

Tačiau tuo vaikiško pasipriešinimo veikla pasibaigė, nes vos pasibaigus mokslo metams, 1941 m. birželio 14 d., mane su sesute Rokiškio geležinkelio stotyje sulaikė ir kartu su motina ir jaunesniu broliuku išvežė į Sibirą. Tėvas buvo atskirtas nuo šeimos, išvežtas ir įkalintas Krasnojarsko krašte, Rešotų lageryje. Mes metus gyvenome Altajaus krašte, o kitą pavasarį buvome nutremti į Šiaurę, prie Laptevų jūros. Tuo pat metu buvo ištremtas mūsų gimnazijos direktorius, keletas mokytojų, daugelis mano giminių ir pažįstamų.

Kaip Jums pavyko ištrūkti iš tremties?

1946 m. vasarą iš Lietuvos Jonas Bulota ir Karolis Gerulaitis buvo komandiruoti į Jakutijos Šiaurę parvežti į Lietuvą tremtinių našlaičių, vadinamųjų „ledo vaikų". J. Bulota prikalbino mane grįžti į Lietuvą, nors prieš tai apie tokį žygį negalvojau. J. Bulota man davė du tuščius komandiruočių blankus su Lietuvos mokslų akademijos atspaudais. Vienu jų man pavyko pasinaudoti, praeiti keletą kontrolės punktų ir laimingai grįžti į Lietuvą. Kaune pavyko įsidarbinti kino mechaniku, kuriuo aš Šiaurėje dirbau, prisiregistruoti, o vėliau įstoti ir baigti Kauno politechnikos institutą.

Kaip Jūs, turėdamas inžinerinį išsilavinimą, tapote žurnalistu?

Po Stalino mirties prasidėjo „politinis atšilimas". Buvo pertvarkytas Sovietų Sąjungos ūkio valdymas, daugiau savarankiškumo buvo suteikta sąjunginėms respublikoms. Tuo pasinaudojus, Kaune buvo įsteigtas Lietuvos Ministrų Tarybos Mokslo ir technikos komitetas. Šio komiteto pirmininkas Algirdas Žukauskas 1958 m. rudenį netikėtai mane pakvietė pokalbio. „Mes ruošiamės įsteigti inžinierių žurnalą, - pradėjo jis. - Vyriausiuoju redaktoriumi numatome žymų žmogų. Jis bus antraeilininkas. Jums siūlytume pavaduotojo pareigas, kurios būtų pirmaeilės, ir visas darbas, žinoma, gultų ant Jūsų pečių". „Jūs siūlote man darbą, apie kurį aš jokio supratimo neturiu", - nelabai mandagiai atsakiau. Čia Algirdas Žukauskas mane pradėjo agituoti. Jis iš pradžių pasakė, kad tai jam ne naujiena, bet jie nori, kad tą vietą užimtų inžinierius, o inžinierių žurnalistų nėra. Ką bepasirinktų,  reikės mokyti. O iš pradžių bus daug organizacinio darbo. Jie žino, kad tokį darbą aš dirbti moku. Todėl jiems mano kandidatūra priimtina. Toliau aiškino, kad mūsų inžinieriai nebemoka lietuvių kalbos. Visa dokumentacija įmonėse, konstravimo biuruose rašoma rusų kalba. Baisu klausytis, kokiu žargonu kalba mūsų inžinieriai. Kai bus lietuviškas inžinierių žurnalas, jie, norėdami paskelbti savo straipsnius, bus priversti siūlyti lietuviškus terminus. Sukursime lietuvišką techninę terminiją. Tai labai svarbus ir reikšmingas Lietuvai darbas.

Nors turėjau gerą darbą, buvau Technikos mokyklos Nr. 2 direktorius, ir atlyginimas, einant naujas pareigas, būtų mažesnis (gaudavau 2300-2400 rublių, siūloma 1800 rublių), tokios agitacijos paveiktas su Algirdo Žukausko pasiūlymu sutikau. Praėjus kuriam laikui, 1959 m. pavasarį buvo įsteigtas žurnalas „Mokslas ir technika", kurio vyriausiuoju redaktoriumi tapo Kauno politechnikos instituto prorektorius Marijonas Martynaitis, o jo pavaduotoju - aš. O 1961 m. Marijonui Martynaičiui atsisakius vyriausiojo redaktoriaus pareigų, aš buvau paskirtas žurnalo „Mokslas ir technika" vyriausiuoju redaktoriumi. Juo dirbau daugiau kaip dvylika metų. Tačiau 1973 m. iš vyriausiojo redaktoriaus pareigų staiga buvau pašalintas - dėl tėvo praeities (jis buvo politinis kalinys) ir kai kurių mano politinių nukrypimų. 1974 m. buvau paskirtas susivienijimo „Periodika" direktoriaus pavaduotoju. „Periodika" tvarkė nepartinių laikraščių ir žurnalų, tarp jų ir „Mokslo ir technikos", leidybos finansinius ir ūkinius reikalus.

Gal prisimenate kokius nors ypatingus įvykius žurnalistinio darbo pradžioje?

Dar dirbau Kaune vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, kai atėjo Stalino paminklų griovimo metai. Iškilo klausimas dėl Stalino prospekto pavadinimo pakeitimo. Kartą Mokslo ir technikos komiteto Energetikos skyriaus vadovas Juozas Linkaitis grįžo iš Kauno miesto partijos komiteto ir pasakė, kad buvusį Stalino prospektą pavadinti Laisvės alėja valdžia bijo. Tada aš sukviečiau mitingą, kuriame dalyvavo mūsų redakcijos ir Mokslo ir  technikos komiteto darbuotojai, dar vienas kitas praeivis, ne daugiau kaip dvidešimt žmonių. Mitinge paskelbėme rezoliuciją, kad Stalino prospektas  būtų pavadintas Laisvės alėja. Surašėme visus reikalavimus atitinkantį mitingo protokolą, nenurodydami dalyvių skaičiaus. Pirmininku pasirašė J. Linkaitis, sekretoriumi - aš. (Šis dokumentas turėtų būti Kauno miesto partijos komiteto archyve.) J. Linkaitis šį protokolą nunešė į miesto partijos komitetą ir įteikė sekretoriui  Lengvinui, kuriam paskambinus į Centro komitetą ir paaiškinus, kad yra kauniečių mitingo protokolas, buvo gautas leidimas pakeisti gatvės pavadinimą. Nuo to laiko ši Kauno gatvė vadinama Laisvės alėja.

Kaip sekėsi Jūsų redaguojamam žurnalui siekti numatytų gana drąsių tikslų griežtos sovietinės cenzūros sąlygomis?

Jau iš pat pradžių žurnalas siekė pateisinti su juo siejamas viltis. Pirmiausia, jis privertė inžinierius vietoje vartojamų žargonybių ieškoti lietuviškų terminų. Pavyzdžiui, šiandieną plačiai vartojamas žodis  „vadyba", kuris buvo pasiūlytas dar prieškariniais metais inžinieriaus J. Graičiūno, pokario metais pirmą kartą lietuviškoje spaudoje pasirodė žurnale „Mokslas ir technika". Be to, pro sovietinės cenzūros gniaužtus pavyko prastumti kai kuriuos straipsnius, kurių teiginiai prieštaravo dialektinio ir istorinio materializmo ir sovietinės politinės ekonomijos dogmoms bei Maskvos politikai. Pavyzdžiui, prie to, kad demografinė situacija sovietmečiu Lietuvoje mažiau keitėsi negu Latvijoje ir Estijoje, nemažai prisidėjo ir žurnalas „Mokslas ir technika". Estijoje prieš okupaciją gyveno  88 procentai estų,  1989 m. liko 61,5 procento, Latvijoje latvių buvo atitinkamai  75,7 ir 52 procentai; Lietuvoje prieš okupaciją lietuviai sudarė apie 80 procentų visų gyventojų, 1989 m. - beveik tiek pat, 79,6 procento.

Gal galite plačiau pakomentuoti Baltijos šalių demografinių pokyčių priežastis?

Okupantas visose Baltijos šalyse vykdė vienodą „tautų maišymo" politiką, stengdamasis į šias respublikas atkelti kaip galima daugiau gyventojų iš Sovietų Sąjungos gilumos ir taip „atskiesti" šių respublikų nacionalinę sudėtį, iš kurios sklido didesnis ar mažesnis pasipriešinimas okupantų valdžiai. Kur ir kokias didžiules įmones (monstrus) statyti spręsdavo sąjunginės ministerijos, kurios kartu skirdavo ir lėšas vadinamojo „gyvenamojo ploto" statybai.  Tuo pat metu vyko naujai statomoms įmonėms darbuotojų, neva turinčių analogiškose įmonėse darbo patirtį, verbavimas. Demografinės okupanto politikos esmė buvo ta, kurią numatė ir įstatymai, kad tokie atsiųsti darbuotojai butus gaudavo praktiškai be eilės, kai vietiniai gyventojai paprastai buto laukdavo dešimtis metų.

Dėl tokios „tautų maišymo" politikos intensyviai keitėsi visų trijų respublikų tautinė sudėtis. Tai aiškiai matyti iš statistinių duomenų, kurie pateikti lentelėje. Būtina pažymėti, kad visuotini gyventojų surašymai Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, kaip ir kitose sovietinėse respublikose, vyko 1959 ir 1989 metais (žr. lentelę).

         Lentelė              

Kai kurių tautybių gyventojų skaičiaus pokyčiai Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje

Kaip jau minėjau, tam tikru mastu prie demografinių pokyčių stabilizavimo Lietuvoje prisidėjo ir žurnalas „Mokslas ir technika". Pradžią padarė architekto Stepono Stulginskio straipsnis „LTSR pramonės išdėstymas ir miestų ugdymas" („Mokslas ir technika", 1959, Nr. 1, p. 10-12), kuriame jis siūlė apriboti pirmiausia Vilniaus ir Kauno, taip pat ir Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio miestų ugdymą, o pramonės įmonių statybą pradėti mažuosiuose miestuose. Nors šis straipsnis užkliuvo Glavlitui, bet didelių pastangų dėka pavyko gauti leidimą jį skelbti kaip diskusiją. Ši diskusija tęsėsi keliuose žurnalo numeriuose. Taip buvo suformuota visuomenės nuomonė, kad pramonė turi būti plečiama ir mažuosiuose miestuose, kuriuose yra laisvos darbo jėgos ir nereikia statyti gyvenamųjų namų, taigi ir importuoti darbininkų. Šią idėją perėmė Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos institutas, kuris 1962 m. parengė Lietuvos gamybinių jėgų išvystymo planą; vėliau jis buvo realizuotas. Tiesa, daugelio stambių įmonių statyba ne tik didžiuosiuose, bet ir mažuosiuose miestuose šiandien prieštaringai vertinama, bet demografiniu požiūriu tuo laikotarpiu suvaidino teigiamą vaidmenį.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Vytas Urbonas