Sukaktys, jubiliejai

Stanislovas Pleskus

LŽS Senjorų klubo pirmininkas

Mūsų kolegai ir geram bičiuliui Vytautui Žeimantui sukako 70 metų. Tai graži sukaktis. Tai laikas, kai ne tik keliamos jubiliejinės šampano taurės, priimami sveikinimai. Tai ir tam tikras asmeninio gyvenimo atskaitos taškas, verčiantis sustoti, susimąstyti, įdėmiau pažvelgti į jau nueitą kelią.

Vytautas gimė Vilniuje, 1944 metais. "Į pasaulį atėjau tik frontui praūžus, karo nusiaubtame mieste. Vilniaus negailėjo nei sovietai, nei naciai. Gyvenau kampiniame name, tarp Mindaugo ir Anglių gatvių. Aplink buvo labai daug griuvėsių. Ir mūsų penkiaaukštis namas per vidurį buvo išsprogdintas, - prisimena Vytautas. -  Vaikams apgriuvusios mūro sienos buvo puikios viduramžių tvirtovės. Vaidinome kunigaikščius - Vytautą, Gediminą, Kęstutį, - iki užsimiršimo mojuodavome mediniais kardais, tik niekas nenorėjo būti kryžiuočiais. Miestas sunkiai gydėsi karo žaizdas, buvo menkai apgyvendintas. Naktimis aidėdavo šūviai, tai vienus, tai kitus kaimynus ginkluoti vyrai kažkur išveždavo, ir nei jų, nei jų vaikų daugiau niekuomet nematydavome".

Vos sulaikęs šešiolikos metų ir gavęs pasą,  Vytautas pradėjo dirbti šaltkalviu elektriku Vilniaus „Žalgirio" staklių gamykloje. Tėvai jo nevertė, tiesiog labai norėjo greičiau  būti savarankiškas, pats užsidirbti pinigų. Vėliau trejiems metams buvo pašauktas į sovietų kariuomenę. Tik grįžęs namo įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.  Tačiau domėjosi ne tik ekonomika.

"Norėjau kažką rašyti, kurti. Parašiau pirmąją humoreską „Fuksologija", tačiau nunešti į Universiteto laikraščio redakciją nedrįsau. Įmečiau porą ranka rašytų popieriaus lapų į šalia redakcijos durų kabėjusią dėžutę. Labai apsidžiaugiau, kai pamačiau ją išspausdintą. Iki šiol, sutikęs Algį Kustą, tuometį Universiteto laikraščio redaktorių, nepamirštu jam padėkoti - jis pirmasis išleido mane į žurnalistines lankas," -  studijų laikus prisimena Vytautas. - Po antrojo kurso kartu su Universiteto studentų statybininkų būriu išvažiavau į Kalnų Altajų. Ten dirbome visą vasarą. Pamilau tuos kalnus iš karto ir visam laikui. Vėliau dar kelis kartus važiavau ten. Altajus, jo nepakartojamas grožis ir gamtos didybė, paskatino mane rimčiau imtis plunksnos. Kalnų Altajaus autonominės srities laikraščiuose pasirodė ir mano pirmosios publikacijos nežinybinėje spaudoje. Beje, rusų ir altajiečių kalbomis. Daug rašiau apie Altajų ir Lietuvos spaudoje. 1972 metais baigiau Universitetą, įgijau ekonomisto kvalifikaciją, tačiau prie ekonomisto stalo rimtai niekuomet neprisėdau. Per Altajų susirgau žurnalistika. Man patiko rašyti, džiaugiausi, kad spausdina. Nė nepajutau, kaip pomėgis tapo mano profesija. Beveik visą gyvenimą praleidau laikraščių redakcijose".

Pirmaisiais Vytauto rašiniais susidomėjo tuometis "Tiesos" laikraščio redaktorius, žinomas rašytojas ir žurnalistas, vėliau ir mūsų Senjorų klubo narys Albertas Laurinčiukas. Todėl  Vytautas buvo priimtas į "Tiesą". Ten Vytautas dirbo beveik dešimt metų. Buvo Užsienio gyvenimo skyriaus korespondentas, Pramonės, transporto ir statybos skyriaus vedėjas. Iš  pradžių jis domėjosi žurnalistika. Jo tematika keitėsi, pasirodė ir jo publicistika, eseistika, grožinės literatūros kūriniai. 1972 metais priimtas į Lietuvos žurnalistų sąjungą.      

Vytautas ilgai buvo "Vakarinių naujienų" vyriausiasis redaktorius. Laikraštis ėjo lietuvių ir rusų kalbomis. Dienraštis tapo labai populiarus. Bendras tiražas pakilo iki 180 tūkstančių.

"Teko vadovauti "Vakarinių naujienų" redakcijai ir tuo metu, kai Lietuvoje buvo atkurta Nepriklausomybė. Vėliau mūsų redakcija šiurkščiai, ginkluotų sovietinių desantininkų buvo išvaryta iš Spaudos rūmų, visiškai nusiaubta. Sovietiniai kareivos pavogė kompiuterius, telefonus, baldus, knygas, išlaužė visus seifus. Ko neišnešė - sulaužė. Tačiau sunkumai nesugniuždė. Nors redakcijoje buvo daug kitataučių, sugebėjome taip dirbti, kad, nė vienas iš jų neperėjo į jedinstveninkų pusę, - sako Vytautas. - Redagavau "Vakarines naujienas" dešimt metų. Laikui bėgant dvikalbis dienraštis ėmė varginti. Pardavęs akcijas, kuriam laikui atsidaviau tik kūrybinei veiklai. Rašiau knygas, jas leidau.  Po to vėl patraukė aktyvioji žurnalistika. 1999 -2008 metais buvau laikraščio "Lietuvos aidas" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas".

Dirbdamas įvairiuose dienraščiuose jis aktyviai rašė. Iš pradžių daugiau rašė užsienio gyvenimo, lietuvių išeivijos, vėliau - ekonomikos, aplinkosaugos,  karybos, kultūros, sporto temomis. Arčiausiai širdies jam liko kultūros, Lietuvos istorijos, gamtos ir sporto temos, kelionių esėistika, Mažoji Lietuva.

Vytautas išleido nemažai knygų. Publicistikos: "Teisingumas reikalauja" (1984, Brailio (aklųjų ) raštu 1985), "A Call for Justice" (anglų kalba, 1986), "Procesas nesibaigia" (1988); kelionių eseistiką "Vilkas su varpeliu" (1992), analitines knygas "Lietuvos vartotojų kooperacija: nuo pirmųjų žingsnių iki 2000 metų" (kartu su kolega Vytautu Vaitkumi, 2000), "Atvertas langas į Europą" (2002) ir "Okno, otwarte do Europy" (lenkų kalba, 2002), apysaką vaikams "Baltamiškio istorijos" (2002, antrasis leidimas - 2004), esė "Rašytojas Jeronimas Laucius" (2004), legendą "Ignalinos legenda" (2004), eilėraščių ir dainų rinkinį "Žodis apie žodį" (2006), nuotykių romaną  jaunimui „Trys draugai ir mergaitė" (2007), esė su bibliografija "Mano žurnalistikos dešimtmečiai" (2009), sporto tematika " Vandensvydis Lietuvoje"(2011) ir "Lietuvos parolimpinis sportas 1991-2011 m." (2012).

Periodinėje spaudoje jis yra paskelbęs daugiau kaip porą tūkstančių publikacijų - straipsnių, interviu, komentarų, apybraižų, feljetonų, apsakymų, esė, humoreskų, legendų, eilėraščių  - lietuvių, anglų, prancūzų, vokiečių, altajiečių, baltarusių, latvių, lenkų ir rusų kalbomis Lietuvoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Lenkijoje ir Rusijoje. Be to, lietuvių periodiniuose leidiniuose Lenkijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Australijoje ir Argentinoje.

Nuo 2011 metų jis pradėjo dirbti ir baltarusių dienraščio "Zviazda" korespondentu Lietuvoje. Pradėjo versti baltarusių rašytojų kūrinius į lietuvių kalbą. Ši jo veikla buvo pastebėta. Jis buvo priimtas į Baltarusijos rašytojų sąjungą.

Pastaraisiais metais Vytautas daug dėmesio skiria ir enciklopedijų leidybai. "Lietuvos sporto enciklopedijai" (2010-2013) jis yra parašęs apie 50 straipsnių, skirtų sporto žurnalistikai, vandensvydžiui, sportininkams. 25 tomų "Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje" (2001- 2014) yra apie 20 jo straipsnių, skirtų žinomiems žurnalistams, periodiniams leidiniams, sporto tematikai. Dabar leidžiamoje 4 tomų enciklopedijoje "Lietuva" (2008 - 2015) bus per 10 jo straipsnių, skirtų žinomiems žurnalistams.   

Dabar Vytautas, kartu su mūsų Senjorų klubo nariais dr. Genovaite Burneikiene ir prof. Vytu Urbonu užsimojo išleisti "Nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidos enciklopediją". Šis projektas sėkmingai vykdomas.

Vytautas daug dėmesio skiria ir Lietuvos žurnalistų sąjungai, Nacionalinei žurnalistų kūrėjų asociacijai. Jis yra LŽS Tarybos, Senjorų klubo Tarybos, NŽKA Valdybos narys. Redaguoja LŽS internetinę svetainę, nemažai rašo apie mūsų sąjungos veiklą. Yra apdovanotas medaliu "Už nuopelnus žurnalistikai".

Jo iniciatyva išėjo žurnalistų poezijos rinkiniai " Šitas aidas toli girdis..." (2012) ir "Sušvieski, saule" (2014). Dabar jis rengia spaudai žurnalistų dainų knygą.   O kartu su mūsų Senjorų klubo nariu Albertu Vaidila ruošia spaudai A.Vaidilos sukurtų "Žurnalistų portretų" knygą.

Palinkėkime kolegai Vytautui Žeimantui sėkmės gyvenime ir kūryboje.   

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.