Sukaktys, jubiliejai

Albertas Vaidila,

menotyrininkas

Žurnalistų namuose veikia Apolinaro Juodpusio meninės fotografijos paroda „Portretai ir peizažai", surengta jos autoriaus aštuoniasdešimties metų jubiliejaus proga. Tai retrospektyvinė paroda, apimanti ne vieną kūrybinį dešimtmetį. Ekspozicija gana vientisa be staigių kūrybos posūkių ar techninių naujovių. Matyt, todėl autorius ir nerado reikalo nurodyti fotografijų sukūrimo datų.  

Prieš aptariant Apolinaro Juodpusio darbus, norėčiau pastebėti, kad fotografijomis žurnalistus šiandien sunku nustebinti. Laikraščių ir žurnalų redakcijose dirba fotografai, fotografijas atsiunčia platus fotografų mėgėjų ir profesionalų aktyvas. Taip pat fotoaparatą arba fotografuojantį mobilų telefoną turi vos ne kiekvienas žurnalistas. Fotografijų prikimšti mūsų kompiuteriai. Galima kaupti ir keisti jomis  be jokio vargo. Fotografuoja ne tik žurnalistai, bet ir pačių įvairiausių profesijų žmonės, senjorai, vaikai. Matyt,  dažnas šio hobio mėgėjas susimąsto, o kaip gi pakilti aukščiau - iki fotomenininko? 

Kalbėdami apie Apolinaro Juodpusio meninę fotografiją, mes nejučia susiduriame ir su fotomenininko kategorija. Kas laikytinas fotomenininku, o kas tik fotografu?  Kur ta riba, kurią peržengus tampama menininku?

Klausimas nėra paprastas. Gal čia padėtų susivokti kai kurie analogai? Tarkime, dailėje taip pat buvo nemažai diskutuojama, kada tautodailininkas (liaudies meistras, liaudies menininkas) gali būti vadinamas dailininku - ar pasiekus darbų aukštą meninę kokybę, ar tik įgijus aukštąjį išsilavinimą kurioje nors dailės srityje? Galiausia įsivyravo nuomonė, kad profesionaliu dailininku gali būti laikomas tik kūrėjas turintis aukštąjį išsilavinimą dailės srityje, o tautodailininkas yra turintis gabumų meno kūrėjas ir tęsiantis liaudies kūrybos tradicijas.

Mūsų spaudoje, ypač rajoninėje, ir anksčiau, ir dabar pasitaiko šiuo klausimu nemažai painiavos. Žodžiu, meno takoskyrą tarp profesinio ir ne profesinio meno pažymi išsilavinimas (plg. „mokytas" ar „ne mokytas" menas).

Žurnalistikoje ir kitose kūrybos srityse susiduriama su ta pačia problema. Juk niekam ne paslaptis, kad žmogus, nebaigęs žurnalistikos, pavyzdžiui, turintis ekonomisto kvalifikaciją, gali būti laikomas geru žurnalistu, sėkmingai darbuotis laikraščio ar žurnalo redakcijoje, rašyti puikius straipsnius. Beje, didžiuma šalies fotomenininkų atėję iš žurnalistikos. Tad analizuojant fotografiją kaip dokumentiką ji dažniausiai siejama su spaudos teorija ir praktika, o vertinant meninę fotografiją svarbiausias dėmesys skiriamas estetiniams kriterijams.

Lietuvoje fotomenininkų jokia aukštoji mokykla neruošia. Visa meninės fotografijos raidos istorija, kaip pažymi žinomas šios srities specialistas Anri Vartanov, iš esmės yra fotografų pastangos pakilti į tą lygį, kurį yra pasiekusi tapyba ir grafika. O kaip pagrindinė kliūtis siekiant meno aukštumų yra nurodomas nuo pat dagerotipijos  pasirodymo laikų (XIX a. viduryje - A.V.) vyravęs įsitikinimas, kad meno kūrinys turi būti rankų darbo, o ne vaizdas išgautas kokio nors mechanizmo pagalba, pasitelkiant fizikos, chemijos, mechanikos laimėjimus. Mašininė, dokumentinė vaizdo fiksacija, kuri yra fotografijos pagrindas, atrodė neįveikiama kliūtis kelyje į Parnasą.

Vis dėlto fotografai sugebėjo nugalėti šias kliūtis, išlaisvinti kūrybinį polėkį, fantaziją ir sukurti tokius vaizdus, kurie neatpažįstamai pakeisdavo fotografuotą objektą. Taip buvo perlenkta lazda. Tik įkandin fotografijos pasirodžius tokiems technikos stebuklams kaip kinas ir televizija buvo peržiūrėti estetiniai kriterijai, pradėta naujai traktuoti, koks kūrinys laikytinas menu, o koks ne.

Pavyzdžiui, apie dokumentinę kūrybą ekrane pradėta kalbėti ne tik pasvarstant kaip faktai atitinka tikrovę, bet ir aptariamas jų estetinis įprasminimas. Suvokta, kad technika, dokumentika ir meniškumas gali darniai sugyventi viename kūrinyje. Pradėta suprasti, kad fotografijoje dokumentiškumas ir meniškumas nėra priešingybės, o fotomenininkas tam tikrais atvejais tarsi sulydo juos į meniškai išraiškingą vaizdą.

Galima pasakyti, kad būtent tokie dokumentikos ir meno „lydiniai" sudaro didžiumą šios Apolinaro Juodpusio parodos fotografijų. Pirmas išties paperkantis įspūdis - darbai dvelkia pagarba fotografuojamam žmogui, mūsų gyvenamajai aplinkai. Autorius neieško efektyvių pozų, sportinio azarto, ypatingų, dinamiškų ar ekspresyvių vaizdų, techninių įmantrybių, o savo darbuose dėmesį sutelkęs į kuriamojo darbo, ramios kasdieninio gyvenimo tėkmės apmąstymus. Tokiu būdu žiūrovas tarsi įtraukiamas į dialogą su fotografijų autoriumi apie stabilias vertybes, kviečiamas kartu pamąstyti apie gyvenimo prasmę, žmogaus fenomeno pašaukimą, jo kūrybines galias, vidinį grožį. Vyresnės kartos žmonės nesunkiai atpažins savo nugyvento laikmečio bruožus. Portretų galerijoje kultūros darbuotojų, menininkų (jų bene daugiausia),  kitų profesijų žinomų Lietuvos žmonių  atvaizdai. Kai kurie jų tapę legendomis. Portretuojamieji neretai rodomi stambiu planu, tad turime galimybę geriau įsižiūrėti į gamtos ir gyvenimo patirties suformuotus veidus, charakterio, nuotaikos niuansus. Šie darbai įdomūs ir kaip vaizdinė dokumentika, ir savo menine raiška. Tokiems priskirtini režisieriaus Juozo Miltinio, baleto artisto Jono Katakino, rašytojo Juozo Erlicko, miškininko,  rašytojo ir keliautojo Vytauto Almanio, dailininkų Vlado Vildžiūno, Stasio Adomaičio, muzikanto Jurgio Gaižausko, mokslininkės „žiniuonės" Eugenijos Šimkūnaitės, kraštotyrininko  Bronislavo Kerio ir kai kurių kitų portretai. Matome keletą darbų, kur pabrėžiama ne portretuojamojo individualybė, o siekiama konkrečiam vaizdui suteikti apibendrinto paveikslo, tipažo statusą, o kartais fiksuojama tiesiog žaisminga situacija. Tokią tendenciją atskleidžia ir patys darbų pavadinimai -  „Bendrakeleivė", „Virga", „Vasaris", „Trigubas portretas", „Melancholiškas portretas", „Žvilgsnis".

Tiek portretai, tiek ir gamtovaizdžiai, pramoninio, urbanistinio peizažo motyvai pasižymi kompozicine įvairove, kruopščiu motyvo parinkimu, pagyvinant vaizdą  netikėtais rakursais, šviesos ir šešėlių žaismu. Tyla ir ramybe dvelkia Lietuvos gamtovaizdžiai: upė, ežeras, jūra, jauki sodyba su iškeltu gandralizdžiu kaime. Kai kurios kompozicijos pasižymi silueto pabrėžimu, lapidariniu vaizdo aiškumu, formų ritmika ir tokiu tapusios artimos grafikai („Skrydis", „Vilniaus pėsčiųjų takas", „Ruduo Nidoje").

Manau, kad Apolinaro Juodpusio meninėje fotografijoje pasiekimai atėjo ne tik iki grynuolio gludinant žurnalistinę - dokumentinę fotografiją, bet ir bandant atskleisti savo meninę prigimtį. Įvadu į meninę kūrybą gali būti laikytina darbo pradžia Akmenės rajono laikraščiuose „Pergalės vėliava" ir „Vienybė", vaidinimas Naujosios Akmenės mėgėjų teatre, pomėgis piešti, tapyti ir nenumaldomas noras fotografuoti. Kur bebūtų ir ką beveiktų, su fotoaparatu nesiskirdavo. Imlios grožiui ir kūrybinės prigimties Apolinarui darbštumas, fotografijų kiekybė nuosekliai atvedė į naują kokybę, fotomeno lygmenį, įgalino surengti savo fotografijos darbų parodas šalyje ir užsienyje. Jis taip pat nepamiršo ir dailininko įrankių - pieštuko ir teptuko, yra aktyvus žurnalistų dailės parodų dalyvis.

Linkiu jubiliatui Apolinarui Juodpusiui tvirtos sveikatos, naujų kūrybinių sumanymų ir jų sėkmingo realizavimo.

Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projekto dalis.