Sukaktys, jubiliejai

LŽS narys

Garsiai Akmenės rajono, netgi viso Žemaitijos krašto šviesuolei Stasei Niūniavaitei (1923. 01. 20 - 2002. 07.02) sausio 20 d. sueitų šimtmetis, bet gabios mėgėjų teatro režisierės, literatės, politinės kalinės nebėra kiek daugiau nei dvidešimtmetis.

Sovietinis saugumas 1946 m. jai buvo sukurpęs bylą ir po kalinimų KGB rūmų rūsiuose, Lukiškėse bei Pravienišlėse ir po nepilnų septynerių metų Uralo lageriuose ji grįžo į Lietuvą, keturiasdešimt šešerius brandžiausius metus paskyrė Akmenės rajono kultūrai: subūrė tada garsų Naujosios Akmenės liaudies teatrą, vadovavo rajone gyvenantiems politiniams kaliniams ir tremtiniams, buvo rajono tarybos narė, o kadangi turėjo pažinčių su garsiais Lietuvos kultūros pasaulio žmonėmis, nuolat juos kviesdavo į tada vadinamą cementininkų miestą.

Sunku patikėti, sunku net suskaičiuoti, kiek Stasė Niūniavaitė turėjo sielos ir kūrybos bičiulių tarp literatų, teatralų, apskritai tarp garsių Lietuvos meno pasaulio žmonių. Nuvyks, būdavo, į Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Panevėžį, Šiaulius, būtinai aplankys teatrus, susitiks su senais scenos bičiuliais ar buvusiais jaunystės draugais.

Anais laikais, kai į Naująją Akmenę gastroliuodami dažnai užsukdavo profesionalūs teatrai, vėl susitikimai, pokalbiai, net kūrybiniai ginčai. O kiek ji savo iniciatyva į cementininkų miestą prisikviesdavo garsių žmonių! Gal savo sielos troškuliui apraminti? Gal. Kai kas tuomet jai ir papriekaištaudavo, atseit, vien papildomos išlaidos profsąjungai. Bet buvo ir kitas jos tikslas - kad darbininkas, įstaigos tarnautojas, gydytojas, mokytojas su savo auklėtiniais čia, vietoje, pamatytų gyvą kūrėją, išgirstų jo žodį, kad neskęstų kasdienybėje, banalybėje, smulkmenose.

Čia, Lietuvoje, Stasė Niūniavaitė asmeniškai buvo pažįstama su rašytojais Juozu Grušu, Mykolu Sluckiu, Aleksu Baltrūnu, Juozu Baltušiu, su režisieriais Juozu Rudzinsku, Henriku Vancevičiumi, su legendiniais aktoriais Stepu Jukna, Henriku Kurausku, Donatu Banioniu, Bronium Babkausku, su telšiškiu kraštotyrininku Vitu Valatka, su poetais Bernardu Brazdžioniu, Eugenijumi Matuzevičiumi, Paulium Dreviniu, Vladu Mozuriūnu, artimai bendravo su aktorių Gabrėnų šeima, su anuometinės Valstybinės konservatorijos docente Stefa Nosevičiūte, didelės dalykinės paramos gaudavo iš dailininkų Jono Surkevičiaus, Joanos Taujanskienės. Itin artimi Stasei Niūniavaitei buvo Mokslinio metodinio kultūros centro žmonės - Stasė Varanauskaitė-Lukšienė, Stanislava Surkevičienė, Marija Vyskupaitienė, Vaclovas Vičius, taip pat kolegos režisieriai iš kitų Lietuvos liaudies teatrų - rietaviškis Steponas Eigirdas, kretingiškis Egidijus Radžius, tauragiškis Antanas Naraškevičius.

Daugelio iš čia paminėtų garsių meno pasaulio žmonių jau seniai nebėra. Pernai liepos 2 d. suėjo dvidešimtmetis nuo Stasės Niūniavaitės mirties, o štai dabar, sausio 20 dieną, Jai būtų šimtmetis. Akmenės krašto, Viekšnių žmonės, ar toli nuo jų išsibarstę žemaičiai, kas Ją bent kiek prisimename, pasidžiaukime šios šviesuolės darbo vaisiais, nesvarbu, kiek jie jau nutolę, ir tuo, kad turėjome laimės Ją pažinti visokią - kūrybingą nenuoramą, kai kam stačiokę, bet itin jautrios sielos asmenybę. Nežinau - gal šiomis dienomis Tryškių kapinėse ant Niūniavų šeimos kapo suplevens atminimo žvakutė Jai. Gal net ne viena...