2019 m. lapkricio 13 d., Treciadienis

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Archyvas :: Kolega Jonas Endrijaitis: savo dėkingumą grąžinu eilėraščiais, išleistose knygose

2015-08-17
 
Kolega Jonas Endrijaitis

Kolega Jonas Endrijaitis

 

Jonas Endrijaitis

 

Pavasaris. Geltona paupy puriena.

Purieną paupy dažnai sapnuoju.

Patvinus Lazdija prie mano kojų

Atplukdo iš vaikystės putą pieno.

(eil. „Lazdijų sonetas")

 

    Šiuo soneto pirmuoju posmu, artėjant gyvenimo ir kūrybos brandos jubiliejui, grįžtu mintimis ir prisiminimais į dainingąją Dzūkiją, širdžiai brangų Lazdijų kraštą, kur buvo kelio į gyvenimo mokyklą ir kūrybos pradžia, pirmoji meilė, tebesitęsianti iki šiol, pasakiška gamta, saulėtas kiemas, nuoširdūs mano likimo bendrakeleiviai dzūkai, daug man padėję gyvenime, jiems savo dėkingumą grąžinu eilėraščiais, išleistose knygose.

    Gimiau mažiausiame Lietuvos miestelyje Smalininkuose, Jurbarko rajone 1955 metais, sausio 7 dieną Jono ir Jadvygos Birutos Endrijaičių šeimoje. Buvau labai laukiamas ir mylimas pirmasis sūnus( po manęs Viešvilėje gimė brolis Eduardas ir sesuo Audronė, Lazdijuose - sesuo Lina), po gimimo apgobtas tėvų ir senelių meile. Upių tėvas Nemunas, didinga, prūsų genties skalvių istoriją menanti Karšuvos giria įstrigo atminty nuo pat kūdikystės ir nepaleidžia iki šiol. Tėtis Jonas, žemės ūkio specialistas, (agronomas) dirbo mechanizacijos mokykloje, mama Jadvyga, pedagogė(  lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja) - vaikų namų auklėtoja.Kadangi tėvai dirbo, mane daugiau auklėjo seneliai. Lankiau vaikų darželį, tačiau pasiilgęs senelių, dažnai pabėgdavau pas juos, auklėtoja atsekdavo iš paskos ir suviliodavo grįžti į „kolektyvą" gražesniu žaislu.

    Man teko reta laimė pažinti abejus senelius, kurie buvo asmenybės, pragyvenę nelengvą, bet prasmingą gyvenimą, įėję į giminės istoriją, mano gyvenimą, davę peno kūrybai. Seneliai iš tėvo pusės buvo Antanas ir Ona Endrijaičiai. Antaną, senelį , prisimenu epizodiškai, nes jis išėjo Anapilin, kai man buvo šešeri metai, tačiau daug apie jo gyvenimą spėjo papasakoti gyvenimo meilė - senelė Ona, buvusi man kaip antroji mama, kurią šaukdavau mamute. Abu atsikėlė į Smalininkus iš Kaniūkų (Jurbarko raj.), kur gimė tėtis. Baigęs Raudonės mokyklą, gavęs darbą ir butą Smalininkuose, kartu su tėvais čia ir įsikūrė. Senelis Antanas buvo aukštas, gražus, tvirto sudėjimo ir labai stiprus vyras. Talkose centnerinius maišus kilnojo kaip žaislus. Kaip pasakojo mamutė Ona, pirmą kartą, kai tik jį pamatė, susižavėjo, bet ir išsigando tokio galingo, jai pasipiršusio milžino. Tik sesuo Zuzana ją įkalbėjo tekėti. Senelį Antaną likimo vingiai mėtė po visą pasaulį. Tarnavo kariūnu Sankt Peterburge, Semionovsko pulke, saugojo carą Nikolajų II. Per I Pasaulinį karą pateko vokiečiams į nelaisvę, išsekęs vos nenumirė badu. Tačiau likimas jo pasigailėjo, vokiečių biurgeris pasiėmė jį su draugu patarnauti ūkyje. Gerai maitinamas atgavo jėgas, sustiprėjo ir taip dirbo, kad vėl šiurpino vokietį ūkininką mėtydamas kaip plunksneles į vežimą centnerinius maišus. Prabuvęs nelaisvėje gal penketą metų, susiruošė atgal į Lietuvą. Niekaip neįkalbėjo Antano biurgeris pasilikti, taip  jis vokiečiui tiko - ir didelę algą už darbus siūlė, ir savo dukrą į žmonas, bet lietuvis ne ir ne. „Aš savo vaikų vokiečiui nepaliksiu", - tokia rokunda atsisveikino žemaitis Antanas su biurgerių kraštu ir vos ne pėsčias grįžo į naktimis sapnuotą, išsiilgtą Lietuvą, kur prie Nemuno rado savo meilę Oną. Jie susituokė. Iš meilės gimė ir mano tėtis Jonas. Iš to senelio Antano laikotarpio pirmosios mano poezijos knygos „Budinti gentis" viršelį puošia  1911 m. senovinė nuotrauka, kurioje puikuojasi du jaunyste trykštantys lietuviai kariūnai (senelis su draugu), knygų lentynoje -  pageltęs  padėkos raštas rusų kalba - už puikią tarnybą saugant carą .

      Promočiutė Ona  Jakaitytė - Puodelaitienė buvo garsi žiniuonė, žolininkė, pribuvėja. Kaip pasakojo tėtis Jonas, apie Puodelaičių pavardę yra versija, kad ji atsiradusi iš per Nemuną perbėgusio sukilėlio bajoro Jurgio. Jis,  vengdamas persekiotojų, pasivadino  svetima pavarde „Puodelaitis"ir su ja apsibuvo Panemunės krašte.

     Mamos tėtis Kazimieras Štreimikis, priklausęs  marijonams, baigęs kunigų seminariją, buvo siunčiamas toliau tęsti mokslus į Italiją. Kodėl jis neišvyko, o įstojo į miškininkų mokyklą ir sukūrė šeimą, taip ir liko paslaptimi. Manau, kaip ir daugelio mano giminės vyrų, aukšto, išvaizdaus jaunuolio apsisprendimą nulėmė meilė, likimas suvedė su gražuole Juzefa Pilkaite, rinkosi girininko profesiją, vedė Juzefą, gimė mano mama, jos sesuo Janina ir broliai Kazys ir Antanas.

     Senelis Kazimieras buvo poliglotas, mokėjo graikų, lotynų, lenkų, vokiečių, rusų, italų kalbas, nenugalimas giminėje šachmatininkas, sprendęs matematikos uždavinius dar iš caro laikų vadovėlių, ne kartą  vėliau mokykloje pagelbėdavo ir man, kad ir senoviškai išspręsdamas mokyklinius sąlyginius uždavinius.

      Po Smalininkų tėvai  porą metų gyveno ir dirbo Viešvilėje. Prisimenu savo pirmąsias pamokas dviratuku, išvažinėtas vietas prie Viešvilkos upelio, maudynes po užtvankos kriokliu, mintinai išmoktas ilgiausias eiliuotas pasakas, deklamuotas Seneliui Šalčiui prie Naujųjų metų eglutės, nelengvas  "auklės" pareigas prižiūrint seserį ir brolį, tėvams išėjus į darbą.

     Tėvams persikėlus gyventi į Lazdijus, 1961 metais pradėjau lankyti Lazdijų vidurinę mokyklą.

 

Lazdijai. Miniatiūrinis miestelis.

Nėris čia Gėtę deklamavo.

Iš karsto - kambario ji guodės klevui,

Pražydusiam Seinų gatvelėj.

(eil. "Lazdijų sonetas")

 

    Negaliu pasakyti, kad labai būčiau veržęsis į mokslus, tačiau mama, lietuvių kalbos mokytoja, mane šešiametį nusivedė į senąją Smetonos laikais statytą mokyklą,  parodė pradinių klasių mokytojai Aldonai Sušinskienei ir pasiguodusi, kad negali manęs vieno namuose palikti, nes brolis ir sesuo lankė darželį, paliko "bandomąjam" laikotarpiui. Mokytis man patiko, pamėgau dailyraštį, išmokęs skaityti, savarankiškai perskaičiau net po kelis kartus tuo metu populiarų vadovėlį "Saulutė" ir taip likau jauniausias klasėje mokinys.

    Vėliau, vyresnėse klasėse, teko mokytis jau kitame buvusios Lazdijų gimnazijos pastate.Mėgau lietuvių literatūrą, istoriją, vokiečių ir rusų kalbas. Padėjo mokytis ir tai, kad tėtis Jonas buvo apsiskaitęs žmogus, rekomenduodavo man skaitytiną literatūrą, jo dėka parsinešdavau iš bibliotekos ir perskaičiau Žiulio Verno, Diuma, Viktoro Hugo, Onore Balzako, Marko Tveno, Sergejaus Jesenino, Pauliaus Širvio, Kazio Binkio, Vytės Nemunėlio ir kt. kūrinius. Būdamas paauglys, su didžiausiu malonumu, kad ir ne viską suprasdamas, perskaičiau Levo Tolstojaus "Karą ir taiką" Skaitydavau net naktimis, po antklode pasišviesdamas prožektoriumi. Bibliotekoje dažnai apsistodavau ties poezijos lentyna.Kėlė smalsumą dar neskaityti poetai, noras atrasti sau paslaptingą poezijos žemę. Perskaičiau Salomėjos Nėries, Vinco Mykolaičio - Putino, Balio Sruogos poeziją.Didžiausią įspūdį paliko Salomėjos Nėries kūryba, tada daug jos eilėraščių išmokau mintinai.

     Nuo mažens labai norėjau būti aktoriumi, vaidindavau visuose mokykloje statomuose spektakliuose pagrindinius vaidmenis, kaip dabar prisimenu - Senį Puškino "Auksinėje žuvelėje", Gerasimą - Turgenevo "Mumu"(su nedresiruotu tikru šuniuku).

Lankiau jaunųjų korespondentų mokyklą prie rajoninio laikraščio "Darbo vėliava", rašiau žinutes. Tėtis Jonas, įvaldęs smuiką ir mandoliną, išmokė mane groti mandolina.  Mokytis smuiku nuvedė pas muzikos mokytoją privačiai, labai norėjau išmokti griežti, tačiau po kelių mėnesių mokslų nepasisekė - mokytojas išvažiavo iš Lazdijų dirbti kitur, taip ir pasiliko, aš - sau, smuikas - sau.

   Iš mokyklinių metų labiausiai prisimenu šviesias mokytojų asmenybes: lituanistes - Oną Mikelionienę, Mariją Biveinienę, Birutę Vanagienę, Mariją Janulevičienę, germanistes - Petronėlę Keršulytę, Aldoną Misevičiūtę, rusistę - Aleksandrą Murašovą, istoriką Česlovą Janulevičių, matematikus - Juozą Rėkų ir Antaną Maceiną. Lenkiu prieš juos savo žilą galvą ir esu dėkingas už suteiktas žinias, padorumą, pagarbą mokiniui. Didžiuojuosi, kad mane mokė senosios mokyklos inteligentai, Mokytojai iš didžiosios raidės, intelektualai.

   Mokykloje gimė mano pirmieji eilėraščiai. Šeštoje klasėje, lankydamas literatų būrelį, kuriam vadovavo lituanistė Ona Mikelionienė, sukūriau poemėlę vaikams "Vilko batai", kurią vėliau pataisiau, perrašiau ir 1992 metais išspausdinau pirmojoje knygoje vaikams "Saulėlydžio ežiukai" (leidykla "Fidus", dailininkė Rima Stasiūnaitė). Knyga bematant buvo išpirkta (30000 egz. tiražu). Tai kelia nuostabą dabar, kai ruoši eilėraščių knygą persotintai knygomis rinkai ir planuoji 1000 egz. tiražą...

    Pramokęs groti gitara, devintoje klasėje subūriau klasės draugų estradinį ansamblį, pradėjome groti mokykloje, kultūros namuose, rengėme koncertus kituose rajonuose. Trūkstant populiarioms melodijoms dainų tekstų, juos rašiau aš, taip pradėjau kurti savos kūrybos dainas, kurias kuriu ir atlieku su gitara iki šiol.

    Lazdijuose buvo kūrybos pradžia. Čia mano sielą praskaidrino pirmoji meilė Rūta , su kuria studijų metais sukūriau šeimą, angelo sparnais gaubianti ir dabar, ištikimoji gyvenimo draugė ir kūrybos įkvėpėja, padovanojusi man du sūnus - Marių ir Robertą. Man šeima - didžiausias turtas. Džiaugiuosi, kad sūnūs sveiki, gabūs, sėkmingai baigė mokslus, dirba mėgstamus darbus, yra gerbiami aplinkinių, turi savo tikslus gyvenime ir jų siekia.

   Pažintis su mylimąja Rūta nulėmė, kad abu nusprendėme eiti kartu vienu keliu, todėl įstojome į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą, aš studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, Rūta - matematikos. Kaip pasakytų F. Šileris, "ištikima meilė padeda pakelti visus sunkumus".

    1972 metais, atsisveikinęs su mokykla, bet ne su Dzūkija, kuriai buvau, esu ir liksiu ištikimas, pradėjau studijas Vilniaus pedagoginiame institute, gilinausi į gimtosios kalbos ir literatūros mokslus, mokiausi profesionaliai rašyti, dalyvavau literatūros būrelyje, kuriam vadovavo literatūros kritikas Kęstutis Nastopka. Ligi išnaktų narstėme vienas kito kūrybą su poetais Aliumi Balbieriu, Raimondu Jonučiu, Alfonsu Pakėnu, Ramute Palekaite,  humoristu Juozu Šeimiu. Studijuodamas institute, gavau profesionalias ir visam gyvenimui įsimintinas literatūros pamokas iš prof. Vandos Zaborskaitės, Irenos Veisaitės, Zenono Slaviūno, Kęstučio Nastopkos, Kazimiero Kuzavinio.

    Per studijas supratau savo gyvenimo tikslą ir pašaukimą, kurį geriausiai apibūdinčiau mėgstamo rašytojo Romeno Rolano žodžiais, kad "Visas gyvenimo džiaugsmas yra kūryba. Kurti - vadinasi, naikinti mirtį".

    Po instituto baigimo su žmona Rūta pradėjome dirbti pedagogais Kaišiadorių rajone. 1976 - 1979 metais dirbdamas Jagėlonių aštuonmetėje mokykloje, 1979 - 1981 metais - Kaišiadorių I vidurinėje mokykloje direktorium, dar dėsčiau lietuvių kalbą ir literatūrą. Gyvenau kūrybingą laikotarpį. Daug rašiau, publikavau savo eilėraščius Kaišiadorių rajono laikraštyje, skaičiau kūrybos vakaruose, dalyvavau rajono literatų būrelio veikloje su poetais Stasiu Dauniu, Vaidu Dauniu, Romualda Pukalskaite, Stanislovu Abromavičium. Dirbant Kaišiadoryse, pasirodė pirmosios publikacijos respublikinėje spaudoje, mano eilėraščius išspausdino žurnalas "Nemunas", Kartu su poetu Vaidotu Dauniu buvome pakviesti į kelias dienas trukusį Kaune "Nemuno" redakcijoje literatūrinį seminarą, kuriame poezijos rašymo paslapčių mokė ir mudviejų eilėraščius analizavo rašytojai Raimundas Samulevičius, Marcelijus Martinaitis, Donaldas Kajokas, Algimantas Mikuta.

    Po metų atiduotų Kaišiadorims, neišdildomą įspūdį paliko gyvenimas ir darbas šalia Vilniaus, Vėliučionių spec. mokykloje, su sunkiai auklėjamais paaugliais, kuriam atduota daug energijos ir širdies. Čia perpratau gyvenimo bedugnės filosofiją, pradėjau prasmingiau žvelgti į supantį pasaulį, suprasti kenčiantį, padėti suklupusiam. Pasak filosofo Senekos, "lemtis paklusnųjį veda, o priešginiaujantį priverčia". Šio laikotarpio patirtį vėliau įprasminau romane "Nemunas kaltės nenuplauna" (2013, "Edukologija").

    1983 metais buvau pakviestas dirbti Vilniaus rašytojų memorialinio muziejaus direktorium, kur pakeičiau į pensiją išėjusį rašytoją Joną Mačiulį. Šešeri metai - mano brandžiausias kūrybinio ieškojimo, pažinties ir bendravimo su rašytojais laikotarpis. Tai - atminties liudininkų - rankraščių, epistoliarinio palikimo analizė, kūrybiniai rašytojų atminimo vakarai, susitinkant su mirusių rašytojų artimaisiais, kaupiant prisiminimus. Bendravau  su garsiais Lietuvos rašytojais Justinu Marcinkevičium, Sigitu Geda, Valentinu Sventicku, Eugenijum Matuzevičium, Jonu Mačiukevičium, Aleksu Baltrūnu, Ignu Pikturna, Vytautu Rimkevičium, Martynu Vainilaičiu, Pranu Raščium, Viktoru Brazausku, Valdemaru Kukulu ir kt.

    Kartu su kolegomis įkūrėme Vinco Mykolaičio - Putino muziejų.

    Dirbant muziejuje, pasirodė pluoštas eilėraščių publikacijų periodikoje, spaudai parengiau pirmąją eilėraščių knygą "Budinti gentis", kuriai buvo lemta dienos šviesą išvysti tik po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje. Ji išleista 1991 tuometinės Lazdijų rajoninio laikraščio "Dzūkų žinios" redaktorės Danguolės Barauskienės iniciatyva ir Lazdijų krašto patriotės Birutės Vanagienės pastangomis.

     Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, dirbau vyriausiuoju redaktoriumi, žurnalisto darbą žurnaluose "Žemėtvarka ir melioracija", "Aplink pasaulį", laikraštyje "Žvaigždikas" .Vėliau kelerius metus darbavausi leidybos firmose, kartu su kolegomis įkūrėme vieną pirmųjų laikraščių kompiuterininkams "Monitorius", kuriame dirbau vedančiuoju redaktorium.

    Išleidau aštuonias poezijos knygas suaugusiems ir vaikams: " Budinti gentis" (1991), "Saulėlydžio ežiukai" (vaikams, 1992), "Keltas" (1995), "Bituliukas"(vaikams,1996), "Mažojo policininko abėcėlė" (vaikams, 2000), "Vėjų rožė" (2001),  "Vanagėlio žiedas" (vaikams, 2006), "Lietaus raitelis" (2009), už pastarąją apdovanotas literatūrine Jono Aisčio premija, publicistikos knygą "Krepšinis - mano gyvenimas "(kartu su  krepšinio treneriu Rimantu Endrijaičiu, 1998), romaną "Nemunas kaltės nenuplauna"(2013), už pastarąjį apdovanotas Stasio Bataičio premija už prozą (iš dr. N. Bataitytės literatūrinio fondo Los Andžele, JAV).

    Šiuo metu dirbu Vilniaus Senamiesčio vaikų ir jaunimo klubo "Kregždutė" direktorium, vadovauju literatūrinės kūrybos pagrindų studijai, kurią lanko kuriantys poeziją talentingi moksleiviai.

    Esu  Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.

  Artėjant gyvenimo ir kūrybos brandos jubiliejui, atidaviau spaudai naują poezijos knygą suaugusiems ir vaikams  "Vėpūtinis prie obels"/ "Vėpūtinukai", kuri 2015 metais pasiekė skaitytojus.

    Šimtą kartų teisus buvo R. Karsonas, teigęs, kad "gyvenimas tampa lengvesnis, jeigu mes nepamirštame padėkoti kitiems už parodytą mums gerumą".

   Į savo eilėraščių knygas su metais pradedu žiūrėti itin reikliai, esu tikrąja žodžio prasme griežčiausias savo eilėraščių kritikas, tačiau kartas nuo karto, kai pasiilgstu tėviškės, saviškių, keliauju Dzūkiją, Lazdijus pamedituoti, pasėdėti su širdžiai brangiais žmonėmis, padėkoti jiems už tai, kas esu, pasivaikščioti naujai grįstu, vaikystę įamžinančiu taku palei Lazdijos upelį iki Baltajo ežero.

 

Miestelis su šneka atlapaširdžių dzūkų

Artėja į mane pro marlę rūko

Purienom prie Lazdijos prisiglaudęs.

 

Čia tėviškė saulėlydy nuraudus.

Vėl sapno laukiu, kai pražydusi puriena

Apšvies Lazdijuose vaikystės sieną.

(eil. "Lazdijų sonetas")

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2015-08-17 08:56
 
 

Komentarai (1)

Jūsų el. paštas

Vytautas

2015-08-18 07:41

Jonai, sveikinu tavę su gražiu jubiliejumi ir stipriai spaudžiu Tau dešinę.

Pranešti apie netinkamą komentarą | Žymėti kaip pažeidžiantį įstatymus

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media