2020 m. rugsejo 20 d., Sekmadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Sukaktys, jubiliejai

*print*

Laikraščiui „XXI amžius“ — 30 metų

2020-09-04
 
Romas Bacevičius

Romas Bacevičius

Romas Bacevičius,
„XXI amžiaus" redaktorius
Prieš 30 metų, 1990 metų rugsėjo 6-ąją, pasirodė pirmasis krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščio „XXI amžius" aštuonių puslapių numeris, kurio tiražas buvo 20 tūkst. egzempliorių. Didžiąją jo dalį išpirko Šiluvos atlaidų maldininkai. Ir kiti numeriai pirmiausiai buvo platinami bažnyčiose, šiek tiek pardavinėta ir spaudos kioskuose, nors kai kur tą platinimą blokuodavo. Tada platinti turbūt buvo nepalyginamai lengviau - vyresnieji žmonės buvo ištroškę katalikiškos spaudos, o ir jaunesniems buvo įdomu tai, kas tiek metų drausta. Pirmaisiais metais „XXI amžius" ėjo dukart per mėnesį, vėlesniais metais ėmė eiti dažniau, net po dukart per savaitę, storėjo iki 40 puslapių per savaitę, tapo spalvotas, tačiau vis mažėjo jo tiražas. Krikščioniškos spaudos leidimo aplinkybės vis blogėjo. Jeigu Atgimimo ir pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais katalikiška spauda buvo graibstoma tiesiogine to žodžio prasme, tai jau po 10-15 metų kai kurių laikraščių ir žurnalų nebeliko. (Didžiausius tiražus turėję ir įvairių fondų remti „Katalikų pasaulis" bei „Dienovidis", o vėliau ir „Sandora" bei „Lux" nustojo eiti.) „XXI amžius" leido ir vaikams skirtą laikraštį „Kregždutė", bet jo turėjo atsisakyti. O „XXI amžius" dar gyvuoja iki šiol, nors jau neišeina nė 3 tūkst. egzempliorių tiražu. Ištikimiausi skaitytojai, laikraštį prenumeravę pašte, iškeliauja pas Viešpatį, naujų mažai teatsiranda, nors vis dar pasitaiko nieko apie tokį laikraštį nežinančių uolių katalikų. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie „pažįsta" tik tuos laikraščius, kurie pardavinėjami spaudos kioskuose ar prekybos centruose... Vykstant nuožmiai konkurencinei kovai, laikraštis priverstas atkakliai kovoti už būvį. Kažkada turėjusi po kelis etatinius žurnalistus Kaune, Vilniuje, Panevėžyje, redakcija visus juos turėjo atleisti, o dabar „XXI amžius" gyvuoja tik talkinančių skaitytojų ir buvusių redakcijos žurnalistų atsiųstais rašiniais. Galima pasidžiaugti, kad jų visai netrūksta, jie dažnai nesutelpa į artimiausią numerį ir turi palaukti eilėje... Spausdintai katalikiškai žiniasklaidai šiemet smogė dar vienas vėzdas - dėl karantino uždraudus viešas pamaldas bažnyčiose, į jas žmonės kelis mėnesius nėjo. O juk būtent bažnyčiose daugiausiai egzempliorių būdavo išplatinta. Dėl šios priežasties taupant lėšas ir nenuskriaudžiant prenumeratorių, šiemet teko išleisti kelis trigubus „XXI amžiaus" numerius, kurių storis buvo 48 puslapiai. Bet skaitytojai dėl to, kad rečiau, bet storesnius numerius išleidome, visai nebarė, o sakė, kad ilgam turėjo daug ką paskaityti.
Bet dabar - keletas trumpų interviu.
* * *
Kaip susibūrė ta bendraminčių grupė, kuri nusprendė leisti katalikišką laikraštį, kas, Jūsų manymu, tada buvo pagrindinis šios idėjos autorius ir variklis? Į šį klausimą atsakęs Petras PLUMPA pasakoja:
Pirmasis laikraščio iniciatorių susibūrimas įvyko Kaune 1990 metų vasarą „Caritas" žurnalo redakcijos patalpose, Vilniaus g. 29. Tuo metu buvau „Caritas" atsakingasis sekretorius, tad naudojausi spaudos leidimo priemonėmis. Kartą atėjo redakcijos pagalbininkas Arimantas Raškinis ir senas pogrindininkas Mindaugas Bloznelis. Jie abu buvo atsikūrusios Lietuvių katalikų mokslo akademijos nariai, tad sumanė leisti šios Akademijos leidinį. Tuo metu Lietuvoje jokio katalikiškos minties laikraščio nebuvo, todėl jų agitacijai pasidaviau, nors nė vienas iš mūsų nebuvome žurnalistai. O kur tuos žurnalistus-katalikus gausi, jeigu sovietmetį žurnalistiką galėjo studijuoti tik ideologiškai kieti sovietukai? Kita vertus, ir pogrindžio spaudos darbuotojai nebuvo profesionalūs žurnalistai...
Pirmasis „XXI amžiaus" numeris buvo išleistas 20000 egzempliorių tiražu. Galbūt atsimenate, kaip vyko jo ir kitų pirmųjų numerių platinimas, ar daug padėjo klebonai, kurių bene didžioji dalis dar augo Nepriklausomos Lietuvos laikais ir vaikystėje matė, kaip jų tėvai ir gimtųjų parapijų klebonai skaito tuometinę katalikišką spaudą? 
Kol nebuvo savaitraščio prenumeratos, egzempliorius platino entuziastai savanoriai. Atsimenu, kai išėjo pirmasis numeris, Marijos legiono narys a. a. Valentinas Skrinska su laikraščio ryšuliais nuvažiavo į Šiluvos atlaidus ir pliaupiant lietui per kelias valandas visus egzempliorius išplatino. Tik panašių entuziastų pagalba laikraštis galėjo išlikti ir įsitvirtinti. Daugiau apie tai galėtų papasakoti tuometiniai platinimo tarnybos darbuotojai. 
Patirtis rodo, kad katalikiškos spaudos poreikis, mirštant vyresniajai kartai, mažėja. Vis mažiau bažnyčios lankytojų, gyventojų Lietuvoje ir norinčių bent žodžiais padėti platinti katalikišką spaudą. Todėl klausu, kokią pranašaujate katalikiškos spaudos ateitį? 
Katalikiška spauda yra Bažnyčios veidrodis, todėl ji bus tokia, kokia Lietuvoje bus katalikų bendruomenė. Jeigu ji tuo veidrodžiu nesidomi, vadinasi, ji yra abejinga savo vidinei ir išorinei būsenai. Tai - sunkios ligos požymis. Ar spauda gali išgydyti ligą? Tiek pat, kiek ir veidrodis. Pirmųjų amžių krikščionys spaudos beveik neturėjo, bet jų dvasingumas klestėjo ir užliejo pagonių kraštus. O dabar krikščionybė skelbiama žiniasklaidos priemonėmis, ir dvasingumas blėsta. Taip atsitinka visada, kai vietoje vaistų vartojami surogatai. Krikščionybėje visada galiojo velykinės Žvakės dėsnis: bendruomenės narių žvakės užsidega nuo Kristaus Žvakės - ugnis nuo ugnies, meilė nuo meilės. Kito būdo atgaivinti evangelinį gyvenimą nėra, todėl kiekviena tikrai katalikiška veikla, katekezė bei žiniasklaida, turi nuolat, uoliai ir išradingai kurstyti dvasingumo ugnį. Tai - gyvenimo ar mirties reikalas. Kaip to išmokti, kaip tai pasiekti? Šv. Jonas Boskas savo auklėtiniams duodavo svarbų ir labai veiksmingą patarimą: Jeigu norite daug malonių, dažnai eikite Jėzaus aplankyti! 
* * *
Kaip kilo idėja leisti katalikišką laikraštį, kaip susibūrė tie, kas nusprendė jį leisti, kas buvo tie žmonės? Į šį klausimą atsakė Arimantas RAŠKINIS, buvęs prie „XXI amžiaus" ištakų, vėliau išrinktas Seimo nariu. 
Įprasta, kad geros mintys (žinoma, ir blogos) kyla tarp bendraminčių, - sakė jis. - Mindaugui Blozneliui, Petrui Plumpai ir man rūpėjo, kokia bus posąjūdinė Lietuva, rūpėjo, kad joje būtų gyva ir stipri autentiškos krikščioniškos kultūros raiška. Buvo suprantama, jog šiai perspektyvai turi būti sukurta tam skirta viešo idėjų apsikeitimo ir diskusijų erdvė. Visi visuomeniniai procesai tuo metu vyko labai sparčiai, įvairios veikimo nišos būdavo užpildomos labai staigiai, neretai neaišku, iš kur atsiradusių ir nežinomo patikimumo žmonių, todėl ir „XXI amžių" sumanėme ir įregistravome palyginti greitai, tikėdamiesi, kad pavyks išugdyti kažką panašaus į prieškarinį „XX amžių". Jeigu taip dabar, tai greičiausiai būtume ilgiau mąstę, planavę ir ruošęsi, bet tada buvo Sąjūdžio laikai - jei jauti, kad gali kažką padaryti dėl Lietuvos, tai, paprasčiausiai, iš karto imk ir daryk. Laikraštį įregistravome kaip Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leidinį. Tikėjomės, kad tokiu būdu pavyks suburti didesnį krikščioniškos minties autorių būrį. Laikraščio leidyba prasidėjo vos tik sukūrus minimalią tam tikslui reikalingą resursų bazę: lėšos buvo surinktos iš aukotojų ir prenumeratos, darbuotojai - kas savanoriai, kas už minimalų atlyginimą. Didžiausią organizacinio-techninio darbo naštą nešė Donatas Vilkas, fotografavo Algirdas Kairys, ištikimu, nepailstančiu apžvalgininku dirbo ir dabar tebedirba Mindaugas Buika... Keitėsi tekstų surinkimo, maketavimo, redagavimo ir korektūros darbus dirbantys žmonės. Tekstus rašydavome ir patys, ir korespondentai iš įvairių vietovių. Susibūrė nemažas būrelis bendradarbiaujančių idealistų, kuriuos išvardinti tiesiog būtų pernelyg sudėtinga. Kadangi nemažai straipsnių įvairiais kampais paliesdavo ir religines temas, tai buvo reikalingas ekspertas, prižiūrintis teologinius klausimus. Visados prisimenu šviesų bendradarbiavimo su kun. Algirdu Palioku SJ laikotarpį. Jis buvo ne tik bendradarbis, bet ir laikraščio dvasinis vadas. Redaktoriai dirbo visuomeniniais pagrindais. Priklausomai nuo aplinkybių, įvairiais laikotarpiais atsakingas būdavo kas nors vienas. Aš supratau, kad pereiti į profesionalų redaktoriavimo darbą atsisakant akademinio - ne man. Todėl tikėjausi sustyguoti leidybos ritmą ir ieškoti vieno nuolatinio redaktoriaus. Tai ir įvyko mane išrinkus Seimo nariu, redagavimą perėmus Edvardui Šiugždai. „XXI amžiaus" finansiniai ir platinimo klausimai turėjo ir nepalankių savitumų. Laikraštis pradėjo eiti didžiulės infliacijos metu. Pinigų, kurie buvo skirti pirkti popierių visus metus, po poros mėnesių užtekdavo vos ketvirčiui, todėl prenumerata buvo nuostolinga. Platinti per spaudos kioskus buvo neįmanoma, nes „XXI amžius" buvo blokuojamas. Neretai būdavo, kai žmonės skųsdavosi, jog kioske negali nusipirkti mūsų laikraščio, o savaitės pabaigoje tame pačiame kioske grąžindavo neatplėštą laikraščių ryšulį, aiškindami, kad niekas neperka. Platinti laikraštį per parapijas - realiausias pasilikęs būdas, tačiau tai apribojo skaitytojų ratą, be abejonės, ir tematiką. 
Kas sumanė laikraščio pavadinimą - „XXI amžius"? Kas jame buvo numatyta spausdinti? Be abejo, buvo orientuojamasi į prieškario „XX amžių", kurio redaktorius buvo kun. Juozas Prunskis, o leidėjai ir autoriai - kunigai prof. Stasys Yla, Kazimieras Barauskas, kuris turbūt tam, kad galėtų rašyti kokybiškesnius politikos komentarus, net į Paryžių studijuoti politikos mokslų buvo išvykęs. Ar pasiteisino ta aliuzija į „XX amžių" ir ar išvis įmanoma tikėtis to, kas buvo prieš 50-60 metų, nors Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenęs prel. Juozas Prunskis, atrodo, buvo laikraščiu patenkintas ir kol buvo gyvas, nepaisydamas įvairių jam daromų įtakų, vis padėdavo „XXI amžiui"? 
Buvo mada viską atgaivinti, todėl iš pradžių norėjome pavadinti „XX amžiumi", bet besišnekėdami supratome, kad geriau žvelgti į priekį, nes vis tiek buvo aišku, kad prieškarinio laikraščio nepavyks atkartoti. Pavadinimas gimė bendrame pašnekesyje. Iš mūsų trijulės M. Bloznelis buvo geriausiai pažįstamas su prieškario leidiniu, todėl jo mintys turėjo daugiausiai įtakos laikraščio krypčiai nustatyti. Jau nuo pat pirmųjų numerių žvilgsnio platumo ir krikščioniško-politinio korektiškumo suderinimas buvo vienas sudėtingiausių uždavinių redaktoriams. Straipsnių ir autorių ieškodavome atskirai, o po to drauge tardavomės dėl autoriaus ar teksto priimtinumo. Pasitaikydavo ir labai keblių situacijų. Viena vertus, įdomūs autoriai yra tie, kurie laisvai ir nepriklausomai mąsto, jiems nenurodysi, ką rašyti ir ką išcenzūruoti, jeigu jie rašo teisingus, nors ir nemalonius dalykus. Kita vertus, deginančios praeities nuoskaudos nemažą potencialių skaitytojų dalį subūrė į „teisingumo atstatymo" siekiančiųjų stovyklą. Iš ten ateidavo reikalavimai nekolaboruoti su kolaborantais ar netgi su tais, kurie viešai nepasmerkė kolaborantų. Taigi, kaip laikraščio pagalba neužmėtyti akmenimis kokio nors atsivertusio Sauliaus, nepasiduoti minios reikalavimui „ant kryžiaus jį", betgi ir netapti tramplynu karjeros darymui kokiam nors persidažiusiam karjeristui (o tokie lindo tuntais)? Bendro recepto nežinau. Gal daugiausiai gelbėjo kunigo Algirdo aukojamos šv. Mišios. „XXI amžius" buvo sumanytas kaip krikščioniškos kultūros ir ideologijos, o ne partinis laikraštis. Ne veltui Šventasis Sostas uždraudė dvasininkams tiesiogiai dalyvauti politiniame veikime, kad krikščionys nebūtų skirstomi į savus ir ne savus. Stengėmės išvengti tiesioginio susitapatinimo ar susipriešinimo su konkrečiomis partijomis, nes jau pats kultūrinio veikimo būdas iš esmės skiriasi nuo partinio veikimo. Jei pirmasis stengiasi oponentą įtikinti ir patraukti, tai antrasis labiau linkęs priešininką nurungti, sutriuškinti, o į savo pusę persitraukti jo rinkėją. Nors „XXI amžius" netapo tokiu, kokio norėta (o tokio leidinio Lietuvai ir toliau mirtinai reikia ir, manyčiau, kad šiuo metu vis tvirčiau tą nišą užima tinklaraštis „Pro Patria"), tačiau dabartinis „XXI amžius" yra unikalus, jame rašoma tai, ko kitoje žiniasklaidoje nerasi, ir dėl to jis yra nepakeičiamas. Manyčiau, kad ne tiražų dydžiai ar reitingai lemia leidinio ar partijos reikšmingumą. Būdamas Krikščionių demokratų partijoje, mačiau, kokios didelės priešiškos jėgos buvo metamos, kad tos partijos neliktų. Priešai iš „naujosios pasaulio tvarkos" puikiai suprato, kaip svarbu, kad neliktų nesusikompromitavusios politinės jėgos, į kurią, reikalui atsiradus, galėtų atsisukti Lietuvos rinkėjas. Deja, partijos vadovybė to nesuprato ir pati savo rankomis ją sunaikino. Manyčiau, kad panašiai svarbus yra ir „XXI amžius". Turi egzistuoti leidinys, apie kurį yra žinoma, kad esant reikalui jis nepabūgs paskelbti tai, ko kiti neskelbia. Jau pats tokio leidinio buvimas ir anksčiau, ir dabar, ir ateityje tramdomai veikia konformistišką sisteminę žiniasklaidą. Linkiu, kad tai suprastų ir tie, nuo kurių priklauso tolimesnė „XXI amžiaus" sėkmė.
* * *
Dar viena pašnekovas, irgi buvęs prie „XXI amžiaus" ištakų, - kun. Algirdas PALIOKAS SJ. Kunigo paklausiau, kaip jis atsirado „XXI amžiuje"? Kokiomis temomis jam buvo pavesta rašyti? 
Buvau iniciatyvinėje grupėje kartu su Arimantu Raškiniu, Petru Plumpa ir Mindaugu Blozneliu, bet ruošiant pirmąjį numerį nedalyvavau, nes buvau išvykęs į Kazachstaną. Mano veiklos sritys buvo tokios: trumpai aprašyti žymiausiąjį savaitės šventąjį ar šventąją, paaiškinti šventes ir liturginius laikotarpius, tikrinti atsiųstus tekstus, susijusius su teologija, liturgija, Bažnyčios mokymu, nes tuo metu pasauliečių su teologiniu išsilavinimu juk nebuvo, ir konsultuoti religinės terminologijos, Bažnyčios teisės bei kitais iškylančiais klausimais. Dalyvaudavau pasitarimuose, spręsdavome laikraščio tobulinimo, prenumeratos bei kitus klausimus. Juk nė vienas nebuvome nei lituanistas, nei žurnalistas. Dirbome, iš klaidų mokėmės, o entuziazmas vedė pirmyn. Ilgainiui redakcijoje įgijau „Gaisro gesintojo" pravardę. Dėl darbo krūvio ar neapsižiūrėjimo kartais pamiršdavome kurį nors ateities įvykį, kurį turi atspindėti katalikiškas laikraštis. Tekdavo „gesinti" katalikiško laikraščio prestižą. Tuo metu dar darbavausi vikaru Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje ir kituose sielovados baruose.
Pasaulyje yra daug valstybių, kuriose leidžiama daug įvairios krypties katalikiškų leidinių. Netgi kaimyninėje Lenkijoje jų išties gausu, jie ėjo ir komunistų valdymo metais. Tuose leidiniuose rasime ir kunigų tekstų. „XXI amžiuje" irgi spausdinti jau didelio kunigų (dalis jų jau mirę) būrio tekstai. Kiek svarbu kunigui spausdintis ir skaitytojui kunigo bei vyskupo tekstą ar sakytą pamokslą skaityti? 
Kiekvienas kunigas turėtų ką pasakyti Dievo tautai - vienas daugiau, kitas mažiau. Tačiau vieni „paskendę" sielovadoje, kiti nevertina rašyto žodžio poveikio, dar kiti turi kitus prioritetus, todėl rašančiųjų nėra daug. Negaliu kalbėti skaitytojų vardu, nebent tai, kad skaitytojai pasirenka, kuo pasidomėti. Aš kiekviename laikraštyje randu ką skaityti. 
Koks požiūris į katalikišką spaudą Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur Jums teko keletą metų darbuotis? Ar ten yra kunigų, jos neskaitančių, nenorinčių padėti ją platinti ir sakančių, kad tai - pačios redakcijos ar vien skaitytojų reikalas?
Jungtinėse Amerikos Valstijose katekizacijai, pastoracijai, sielovadai naudojamos visos galimos priemonės: audio, video, internetas, spauda. Religiniais žurnalais nukloti bažnyčių prieangių stendai. Parapijų žiniaraščiuose pateikiama informacija apie spaudą. Amerikos kunigai, augę ir brendę spaudos apsuptyje, supranta jos svarbą sielovadoje. Atsimenu, kaip kun. Antanas Saulaitis SJ, kur beeitų, turėdavo užrašų knygutę, nes kur yra žmonės, yra ir problemos. Užsirašęs koordinates, paskui pasiunčia reikiamą straipsnį, žurnalą, knygą... Katalikiška spauda yra gėris, atspindintis amžinojo Gėrio skleidimąsi žmonijos gyvenime ir ženkliai prisidedantis prie sielovados. Klysta tie kunigai, kurie atsisako paremti gėrį ir nepasinaudoja šia pastoracijos priemone savo sielovadoje. Joks kunigas negali aprėpti visų tikinčiųjų reikmių bei perduoti visuotinės Bažnyčios pulsą. Padėti platinti yra ir kunigų, ir visų tikinčiųjų reikalas. Gėda Lietuvos tikintiesiems, kad net vieną katalikišką laikraštį neįstengia išlaikyti. Merdėjantį laikraštį Apvaizda išgelbsti parama iš šalies. O kur tinkamas atlyginimas besiaukojantiems jo darbuotojams?
* * *
Į kelis klausimus atsako 1992-2014 metais „XXI amžių" redagavęs Edvardas ŠIUGŽDA, iš pradžių kurį laiką redagavęs dar ir „Apžvalgą", o dabar esantis laikraštį leidžiančios VšĮ „Naujasis amžius" direktorius. 
Kokią padėtį radote atėjęs į redakciją 1992 metais, kai nuo 3-iojo numerio jį pradėjote redaguoti? Kokios tada buvo problemos ir kaip jas sekėsi spręsti? 
Kai atėjau dirbti „XXI amžiaus" redaktoriumi, paaiškėjo, kad per didelis jau ir 10 tūkst. tiražas - juk buvo ir kitų leidinių, pavyzdžiui, garsusis „Katalikų pasaulis", pasiekęs 100 tūkst. egz. tiražą ir tokį išlaikęs gana ilgai, tačiau po kurio laiko žurnalo nebeliko, nes skaitytojų sumažėjo tiek, jog nepadėdavo ir didžiulė Bažnyčios parama. Jis buvo performuotas į ne mažiau garsią „Sandorą". Jai buvo metamos didžiulės lėšos, spausdinama ant tokio kokybiško popieriaus, kad užsienio kunigai ar vyskupai, pamatę tokias išlaidas, stebėdavosi, kodėl taip švaistomasi pinigais - negi į kitą katalikišką spaudą, ypač laikraštį, neapsimokėtų labiau dėmesį kreipti ir jam padėti? Deja, sprendžiama buvo kitaip. Todėl matant, kad nedidelis keturių puslapių laikraštis netenkina skaitytojo ir tiražui nukritus iki 3500 egz., teko galvoti, ką daryti sumažėjusio susidomėjimo katalikiška spauda aplinkybėmis ir aštrios konkurencinės kovos sąlygomis. Reikėjo pritraukti platesnį skaitytojų ratą, sudominti juos įvairesnėmis temomis, opesniais klausimais, išplėsti laikraščio apimtį. Per dvejus metus „XXI amžius" iš keturių puslapių vienąkart per savaitę išeinančio „biuletenio" tapo du kartus per savaitę einančiu 16 ir 24 puslapių laikraščiu. Taip pavyko nukritusį laikraščio skaitytojų skaičių vos ne padvigubinti. 
Dabar girdime sakant, kad didžiuliame spaudos sraute „XXI amžius" stebuklingai išsilaikė. Kas padėjo tą stebuklą sukurti ir leido „nenumirti"?
Keisčiausia, kai laikraštį ignoruoja kai kurie kunigai, parapijų klebonai, o dažnai nori pavaizduoti, kad tokio laikraščio, kaip „XXI amžius", išvis nėra. Paradoksas, bet XXI amžiuje, kurį galima vadinti informacijos amžiumi, naujųjų (informacinių) technologijų amžiumi, apie laikraštį „XXI amžius" daug kas nežino, netgi uolūs daugelio parapijų, bendruomenių katalikai. Tai dažnai patiriame kartais iš uolių katalikų, atvykstančių, pavyzdžiui, į garsiuosius Šiluvos atlaidus. Pamatęs ten platinamą „XXI amžių" (apie kurį nepaskelbia skelbimus skaitantis kunigas), žmogus nustemba - jis tik pirmą kartą jį pamatęs. Kai koks nors klebonas važinėja naujausiu BMW ar dar prabangesniu automobiliu, sakydamas, kad katalikišką laikraštį platinti jam nerūpi ir net užsiminti apie jį nenorintis, tai nejučiomis kyla klausimas, ar jis neveidmainiauja, per homiliją kalbėdamas apie Dievo gailestingumą arba artimo meilę? Galima išvardyti tik keletą uolių kunigų, tikrai krikščioniškai besirūpinančių jo platinimu, o ne tik viešai ir piktai pakalbančių apie laikraštį ir norinčių, kad jis pasidarytų panašus į „Lietuvos rytą"... Turime nuoširdžių rėmėjų, aktyvių skaitytojų, vis sakančių, kad be „XXI amžiaus" jie negali gyventi. Visiems prisidėjusiems prie to stebuklo, kad „XXI amžius" dar gyvuoja, esame nuoširdžiai dėkingi.
* * *
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad „XXI amžius" yra unikalus tuo, jog čia randa vietos rašiniai tikrai nemažo būrio žurnalistų, anksčiau rašiusių kituose leidiniuose, bet dabar turinčių kitus darbus arba jau esančių pensijoje. Parašo ir kai kurie kitose rajonų laikraščiuose redakcijose dirbantieji, jei mato, kad turi įdomią temą, kuri tiktų tik „XXI amžiui" ir ji galbūt netinka jų laikraščiui arba jame bus išspausdinta tik trumpa žinutė. Gauname ne tik reportažų iš įvairiose Lietuvos vietose vykstančių renginių, bet ir gana įdomių interviu, pasakojimų apie šviesius žmones, istorines asmenybes, knygų recenzijų... Nežinančiam gali pasirodyti, kad esame įdarbinę kelis žurnalistus. Laikraštyje netrūksta nuotraukų, kartais viename numeryje spausdinami keli fotoreportažai. Gali pasirodyti, kad esame įdarbinę kelis fotokorespondentus. Norėčiau išvardinti „XXI amžiui" talkinusius ir tebetalkinančius žurnalistus, nesvarbu, kur jie dabar bedirbtų ar jau būtų pensininkai, nemažai jų yra Žurnalistų sąjungos nariai. Tai: Daiva Červokienė (Vilnius), Loreta Jastramskienė (Vilnius), Nijolė Krasniauskienė (Vilnius), Pranas Laurinavičius (Raseiniai), Vytautas Malūkas (Mažeikiai), Jūratė Mičiulienė (Vilnius), Birutė Nenėnienė (Vilkaviškis), Jolanta Račaitė (Marijampolė), Neringa Tuškevičienė (Širvintos), Vytautas Žeimantas (Vilnius), anksčiau redakcijoje dirbę Rūta Averkienė (Varėna), Vytautas Bagdonas (Anykščiai), Bronius Vertelka (Panevėžys). Nemažai jų ir fotografuoja, o vien nuotraukomis padeda Asta Andrulienė (Pagėgiai), Modestas Patašius (Kaunas), Ričardas Pasilauskas (Marijampolė), Kostas Radlinskas (Kaišiadorys), Ričardas Šaknys (Kaunas), Virgilijus Usinavičius (Vilnius), Vidas Venslovaitis (Šakiai). „XXI amžiui" dažnai rašo daugelio knygų autoriai Stanislovas Abromavičius (Kaunas), Alfredas Gusčius (Vilnius), Algimantas Matulevičius (Vilnius), Alfas Pakėnas (Kaunas), Vladas Vaitkevičius (Kaunas), Aldona Vasiliauskienė (Vilnius), mėgstantys rašyti ir apie svarbius įvykius arba asmenybių sukaktis priminti kitų profesijų atstovai Gediminas Adomaitis (Vilnius), Janina Bucevičė (Telšiai), Elena Gubovienė (Akmenė), Alvyra Grėbliūnienė (Druskininkai), Povilas Jegorovas (Kaunas), Raimundas Kaminskas (Kaunas), Vilmantas Krikštaponis (Akmenė), Giedrė Mičiulienė (Zarasai), Aldona Ramanauskienė (Kupiškis), Vytautas Rutkauskas (Rietavas), Genė Sereikienė (Kėdainiai), Zigmas Tamakauskas (Kaunas), Marija Varenbergienė (Dusetos), įvairių bibliotekų darbuotojai ir kraštotyrininkai, atrandantys vietos savo tekstams būtent šiame laikraštyje. Turėčiau paminėti ir išėjusius į užtarnautą poilsį ilgamečius talkininkus, kurie daug rašydavo anksčiau. Tai buvęs bendradarbis Benjaminas Žulys (Kaunas) ir Bernardas Aleknavičius (Klaipėda). O iš jau mirusių privalau paminėti kauniečius Petrą Katiną, kurio daug „XXI amžiuje" spausdintų tekstų įdėta į jo knygą „Ilgas bus mūsų kelias..." (2010), Kazį Blaževičių, Kazimierą Dobkevičių ir Ramutę Šukienę iš Kėdainių. Visų šių autorių tekstų, rašytų nuo 2001 metų, galima rasti mūsų tinklalapio xxiamzius.lt archyve. Pagarba kitoms redakcijoms, pasidalinančioms savo tekstais. Taigi su geranoriška, o ne savanaudiška pagalba įmanoma leisti laikraštį. Džiaugiamės, kad, nepaisant daugybės sunkumų, ir dabar, sumažėjus skaitytojų skaičiui, sulaukiame moralinės, o kartais ir materialinės paramos iš skaitytojų. Dėkojame visiems mus vertinantiems ir skaitantiems!
 
Rubrika Sukaktys, jubiliejai yra Spaudos, radijo ir televijos rėminmo fondo projekto dalis. 
 
 
Paskutinį kartą atnaujinta: 2020-09-16 14:02
 
Share |
 

Komentarai (0)

Jūsų el. paštas

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media