Sukaktys, jubiliejai

Prieš 120 metų, 1905 m. rugsėjo 3 d. Šilgaliuose (Rukų vls., Tilžės aps.) gimė Fricas Šlenteris, girininkas, muitinės tarnautojas, visuomenės, kultūros ir bažnyčios veikėjas, spaudos bendradarbis, redaktorius.

Fricas Šlenteris augo gausioje geležinkelio tarnautojo Jurgio ir Anės (g. Sandavaitės) Šlenterių šeimoje, nuo mažens kartu su tėvais ir seneliais lankė kaime veikusį surinkimą. Mokėsi Šilgalių pradinėje mokykloje, vėliau vidurinėje ir prekybos mokyklose Tilžėje. 1923 m. liepos 1 d. buvo priimtas mokiniu miško urėdijoje Dinkiuose. 1925 m. liepos 1 d. paskirtas sekretoriaus padėjėju, o 1927 m. spalio 1 d. Klaipėdos krašto direktorijos įsakymu perkeltas į Milkurpių miškų urėdiją šalia Priekulės, paskirtas urėdijos sekretoriumi, šias pareigas ėjo iki 1936 m. birželio 15 d.

1924 m. Fricas Šlenteris įstojo į Rukų jaunimo draugiją „Ąžuolas", buvo išrinktas į jos valdybą, įsitraukė į draugijos chorą, kuriam vadovavo ilgametis „Birutės" draugijos narys, Tilžės akto signataras Liudvikas Deivikas. 1926 m. lapkričio 21 d. įsisteigus Klaipėdos krašto giedotojų draugijų sąjungai, aktyviai dalyvavo jos veikloje.

1927 m. persikėlęs į Priekulę, Fricas Šlenteris tapo Priekulės jaunimo draugijos „Viltis" nariu. Jos deleguotas į Mažosios Lietuvos jaunimo draugijų sąjungą „Santara", 1929-1939 m. buvo „Santaros" centro valdybos narys, 1935 m. išrinktas kultūros srities vadovu, rūpinosi „Santaros" biblioteka, stovyklų, įvairių kursų (lietuvių kalbos, rankdarbių, renginių ir sporto vadovų) organizavimu, muzikos ir literatūros vakarų, koncertų, švenčių ant Rambyno kalno, Juodkrantėje ir kitur rengimu. Priekulėje įsteigė lietuviškų knygų biblioteką. 1936 m. buvo apdovanotas „Jaunosios Lietuvos" sąjungos trečiojo laipsnio „Trijų liepsnų" ordinu.

Dėl aktyvios lietuviškos veiklos Fricui Šlenteriui darbovietėje teko patirti vokietininkų kliaučių - buvo stabdomas jo paaukštinimas pareigose, idant nebūtų didinamas atlyginimas, šitaip raginant „susiprasti". Galiausiai, nesutikęs būti perkeliamas į jam visai svetimą žinybą - Viešvilės teismą, - 1936 m. iš tarnybos miškų administracijoje buvo atleistas.

Tais pačiais metais Fricas Šlenteris įsidarbino Klaipėdos uosto muitinėje sandėlių kontrolieriaus padėjėju. Gyvendamas Klaipėdoje, priklausė Visuomenės ir Tautininkų sąjungoms, buvo išrinktas Tautininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus valdybos nariu. Giedojo lietuvių evangelikų bažnytiniame chore.

1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštą užėmus hitlerinei Vokietijai, Fricas Šlenteris tą pačią dieną pasitraukė į Didžiąją Lietuvą ir nuo balandžio 1 d. buvo paskirtas organizuoti muitinę Gargžduose bei jai vadovauti. Lietuvą okupavus sovietams, iki muitinės likvidavimo 1940 m. gruodžio 31 d. joje dirbo buhalteriu, nuo lapkričio 1 d. gyveno Vilniuje. 1941 m. pradžioje, drauge su „repatrijuojančiais" Lietuvos vokiečiais, Fricas Šlenteris išvyko į Vokietiją. Iš pradžių apsistojo Bad Doberane, šiaurinės Vokietijos Meklenburgo regione, vėliau iki karo pabaigos gyveno Bairoite (Bayreuth), šiaurės Bavarijoje. Kadangi nepriėmė Vokietijos pilietybės, šaukiamas į kariuomenę nebuvo, dirbo repatriantų stovyklų administracijoje. Stengėsi padėti lietuviams politiniams kaliniams. Išeivijos lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas senjoras Adolfas Keleris (1906-1983) žurnale „Svečias", 1975 m. Nr.4, apie tą Frico Šlenterio gyvenimo etapą rašė: „Bayreuthe užmezgė ryšius su lietuvių politinių kalinių globėjais, inžinieriu Vyt. Landsbergu, teisininku Juozu Damušiu ir Vyt. Maželiu, kurie lietuvius kalinius lydėjo iš Kauno per visą Vokietiją ir slaptai su jais palaikė ryšius. Šlenterio kambaryje buvo laikomi nemaži kiekiai duonos, lašinių ir kito maisto, kuris slaptai buvo perduotas tada Bayreutho kalėjime laikomiems, rodos, 24 politiniams kaliniams. Vokietijos kapituliaciją sulaukė Bayreuthe ir dar tą pačią dieną pietumis su minėtais tautiečiais kalėjime sutiko išlaisvintus lietuvius. Nuo 1944 metų rudens rūpinosi lietuviais pabėgėliais ir daug kam padėjo surasti pastogę ir darbą, esantiems vokiečių kariuomenėje - išvengti belaisvės. Su apylinkėje apgyvendintais lietuviais palaikė ryšius ir sekmadieniais juos lankydavo."

Po Antrojo pasaulinio karo Fricas Šlenteris persikėlė į pietryčių Bavarijos miestą Bambergą, kur pabėgėlių stovyklose telkėsi nemažai lietuvių. Čia 1945 m. rugsėjo 8 d., Tautos šventės proga, su kitais lietuviais evangelikais suorganizavo pirmas lietuviškas pamaldas, jas laikė kunigas Ansas Trakis. 1946 m., prieš Velykas, Fricas Šlenteris persikraustė į Liubeką, kur gyveno viena iš jo seserų su šeima. Užmezgęs ryšius su kunigu Jazepu Urdze, vietos perkeltųjų asmenų stovykloje sutelkė lietuvių evangelikų liuteronų parapiją. Kunigui Jazepui Urdzei aptarnaujant lietuvius evangelikus daugiau nei dešimtyje perkeltųjų asmenų stovyklų Šlėzvigo-Holšteino žemėje, Frincas Šlenteris ėmėsi rūpintis bažnytinės raštinės reikalais.

Asmenine iniciatyva 1947 m. rugpjūtį - 1948 m. kovą Liubeke Fricas Šlenteris leido ir redagavo rotatoriumi spausdintą laikraštį „Evangelikų kelias", kurio pasirodė devyni numeriai. Šiam sustojus, 1948 m. liepą buvo pradėtas leisti jau spaustuvėje spausdintas Lietuvių krikščionių studentų sąjungos leidinys „Sandora", kurio išėjo penki numeriai (Fricas Šlenteris redagavo pirmus tris, iki leidybą perkeliant į Miuncheną).

1948 m. gruodžio 6-11 d. Imbshausene, Žemutinėje Saksonijoje, vykusiame Lietuvių evangelikų liuteronų antrajame tremties sinode Fricas Šlenteris buvo išrinktas Vyriausios Bažnyčios tarybos ir jos prezidiumo nariu bei reikalų vedėju (šias pareigas ėjo iki 1975 m.). Tarybos būstinę iš Hanau perkėlus į Vėneną (Wehnen), kur gyveno naujai išrinktas išeivijos bažnyčios kunigas senjoras Adolfas Keleris, 1949 m. pradžioje Vėnene įsikūrė ir Fricas Šlenteris.

Nuo 1954 m. Fricas Šlenteris redagavo Dypholce tuo metu leistą lietuvių evangelikų liuteronų jaunimo mėnraštį „Jaunimo ratelis" (iš viso nuo 1950 m. išėjo 62 šio ledinio numeriai). Vietoj pastarojo leidinio nuo 1955 m., sutelkus pajėgas, imtas leisti išeivijos Lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčios žurnalas „Svečias". Beveik du dešimtmečius, iki žurnalo leidybą perkeliant už Atlanto, Fricas Šlenteris buvo jo techninis redaktorius, vėliau aktyviai bendradarbiavo žurnale, priklausė jo redakcinei komisijai. Fricas Šlenteris prisidėjo ir rengiant išeivijos giesmyno 1958 m. leidimą.

Nuo 1959 m. balandžio Fricas Šlenteris gyveno Brėmene. Visą likusį gyvenimą aktyviai dalyvavo išeivijos evangelikų liuteronų bažnyčios ir visuomenės veikloje.

Vokietijos lietuvių bendruomenei Frincas Šlenteris priklausė nuo 1946 m., buvo Lietuvių bendruomenės Vėneno apylinkės valdybos narys, keturiolika metų ėjo Brėmeno lietuvių apylinkės valdybos iždininko pareigas, nuo 1954 m. buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės Vokietijos krašto tarybos narys, sekretorius. 1956 m. vasarą lankė išeivijos organizacijas JAV. Nuolat be jokio atlygio buvo pasirengęs padėti ar patarti į sunkią padėtį patekusiems tautiečiams. 1984 m., pasitelkęs savo ryšius, pagelbėjo Brėmeno uoste iš sovietų laivo pasišalinusiam lietuviui jūrininkui gauti prieglobstį Kanadoje.

Fricas Šlenteris iki paskutinių dienų bendradarbiavo išeivijos spaudoje, aktyviai susirašinėjo su senais bendražygiais. 1978 m. „Svečio" žurnale Nr.3-4 paskelbtame rašytojos Ievos Simonaitytės (1897-1978) nekrologe, reaguodamas į kai kurių kraštiečių kritines pastabas, citavo daugiau nei penkiasdešimt metų pažinotos bičiulės laišką, kuriame 1977 m. kovo 26 d., „lyg nujausdama savo amžiaus galą", Ieva Simonaitytė jam rašiusi: „...tamsioji dauba, per kurią vis dėlto vieną kartą teks eiti - baugina. Kažkodėl baugina amžinybė". Josios pastangomis 1977 m. buvo sutaisyti per karą nukentėję Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios vargonai, 1978 m. liepos 30 d. rašytoja dar dalyvavusi Vanagų parapijos konfirmacijos šventėje.

Sulaukęs aštuoniasdešimt vienų, Fricas Šlenteris netikėtai mirė 1986 m. gruodžio 1 d. vakare savo bute Brėmene. Gruodžio 9 d. buvo palaidotas Liutenburgo (Lütjenburg, Pliono aps., Šlėzvigo-Holšteino žemė) kapinėse prie Baltijos jūros, sesers Mėtos Butkienės šeimos kapavietėje šalia 1985 m. mirusio svainio. Laidotuvių apeigoms vietos bažnyčioje ir kapinėse vadovavo kunigas Fricas Skėrys. Tų pačių metų gruodžio 14 d. Frico Šlenterio atminimas buvo pagerbtas Čikagoje (JAV) Mažosios Lietuvos draugijos susirinkime. Frico Šlenterio atminimo įamžinimas Lietuvoje dar laukia savo valandos...