Televizija

 

Vieną 2018 metų gegužės dieną su chorų dirigentu, garbinguoju profesoriumi Lionginu Abariumi į jo gimtąjį kraštą patraukė būrelis dokumentinio filmo „Dainos galia. Chorų dirigentas Lionginas Abarius" kūrėjų: kino operatorė Natalija Kolesnik, scenarijaus autorė ir režisierė Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, garso režisierius Česlovas Vaitkunskas. Gyvybingas prodiuseris Saulius Vosylius išlydėjo į kelią. Montažo režisierė Janina Sabeckienė laukė grįžtančių, nufilmavusių paskutinius kadrus. 

Metai bėga, ruduo gena rudenį, žiūrėk - jau ir devyniasdešimtą kartą lapai kris. Scenarijaus autorės kultūrologės Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės sumanymas buvo užfiksuoti meistro darbą su choru, su kamera stebėti išraiškingą jo veidą, rankų mostą, kuriam Dainų šventėse paklusta daugiašimtė dainininkų minia. Kur slypi toji šio žmogaus jėga? Kodėl vieni dirigentai viską daro teisingai, bet jų kuriama muzika nevirpina širdies? O Abarius... „Dainorėliai, jūs mano, aš dėl jūsų gyvenu, pas jus su daina ateinu. Daina - didžioji mano gyvenimo meilė", - sako profesorius. 

Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino Komandoro kryžiaus kavalierius, Kultūros ministerijos Garbės ženklo „Nešk savo šviesą ir tikėk" nominantas, už nuopelnus tautinei kultūrai apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija, „Aukso paukšte", įvardintas Nacionaline vertybe chorų dirigentas Lionginas Abarius - kuklus, ir dabar daug prie naujos knygos, su vienu kitu choru dirbantis, pagiedantis muzikas. 

Daina atskriejo iš tolimos vaikystės, iš Zarasų krašto. Ten, tarp dviejų ežerų, Maniuliškių kaime sunkiai skynėsi kelią į gyvenimą Lionginas: našlaitis, tėvui gaspadynauti padėdamas, turtingesnių kaimynų gyvulius ganydamas. Su šypsena, grauduliu filmo kūrėjams, dabar - žiūrovams pasakojo pergyventų dienų istorijas. „Gyvulėliai nurimo, ir aš užsnūdau. O kai pabudau - nei vieno šalia. Jie jau kaimyno pupų darže! Įprotis anksti keltis išliko nuo piemenavimo laikų..." Paauglys arė, akėjo, lenkėsi prie visų sunkiausių darbų. „O dabar tėviškėje prie savo varstoto tik šaukštus drožiu. Ir Prezidentei padovanojau!

Filmavimo grupė lankėsi pas svetingus Antazavės žmones. Čia prasidėjo Liongino muziko kelias. Gerasis bažnytėlės vargonininkas Juozas Dugnas laukdavo 7 kilometrus per pūgą ir vėtras ateinančio mokinio. Dabar L. Abarius, jau profesorius, važiuoja į antazaviškių šventes: vargonuoja, pagieda, prie alučio šnekučio gyvenimą aptaria. Bažnytėlės klebonui Vytautui Dageliui profesorius dovanojo savo biografinę knygą „Ėjau aš keleliu". Bendruomenei pagiedojo pirmą savo išmoktą ir čia jaunystėje sugiedotą giesmę Maironio tekstu: Juozo Naujalio „Kad širdį tau skauda". „Kad širdį tau skausmas kaip peiliais suspaus, kad žmonės pabėgs ir tavęs neužstos, pakelk tada širdį nuo žemės aukščiau ir bus tau be žodžių kentėti lengviau..." Su giesme, daina lūpose lengviau buvo gyventi ir jaunam L. Abariui. Juk pačiam teko duoną pelnytis Antazavėje, netolimuose Aviliuose, Liaudies dainų iš šokių ansamblyje Vilniuje. Vargonininkas šviesuolis J. Dugnas palinkėjo: „Lionginai, siek muzikos aukštumų!".

Lionginas turėjo gražų balsą, daug giedojo, nutarė tapti dainininku. Tačiau sunku buvo suderinti darbą Jono Švedo vadovaujamame ansamblyje ir Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Juolab, kad pradėjo mokytis pas puikų vokalo žinovą kompozitorių Aleksandrą Kačanauską. Mokėsi sąžiningai, dėmesingai - tai girdėti ir šiandien profesoriui užtraukiant dainą ar giesmę. Filme matome gražių giedančio Liongino Abariaus epizodų. 

Dirigentė Lina Dumblauskaitė viename filmo epizode sako: „Abarius nebūtų Abarius, jeigu ne dirigentas, jo dėstytojas Lietuvos konservatorijoje Antanas Budriūnas". Jis skyrė didelį dėmesį ne tik rankų technikai, bet ir žmogaus balsui. Ir L. Abarius geba raiškiai sieti mostą su muzika, žodį su melodija, ritmą su charakteriu. Filme yra epizodas, kuris atskleidžia darbo su choru trupinėlį. Su Vilniaus uteniškių choru „Indraja" , kuriam vadovauja maestro dukra Daina Abariūtė-Lazauskienė, repetavo savo kūrybos dainą. Sukurtų dainų, giesmių jau prisikaupė nemažai. Puikiai pažindamas choro, balsų specifiką, galimybes, tai vienam, tai kitam kolektyvui vis dovanoja naujas partitūras. Ir buvę mokiniai šiandien jas atlieka. 

Aštuoniolika metų Lionginas Abarius vadovavo Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos chorui. Jo dešinioji ranka dirigentas Petras Vaičekonis pasakoja apie žavesį kėlusį choro vadovą, jo mokėjimą dirbti su choristais, diplomatiją, apie didžiulę meilę lietuviškai dainai, klasikų kūrybai. Štai ir dabar, laukdamas devyniasdešimtmečio, L. Abarius sumanė planą kaip įgyvendinti jau valstybiniu lygmeniu paskalbtą idėją: 2019-ji jo pastangų dėka patriarcho Juozo Naujalio metai! J. Naujalis, Paulius Širvys, Henrikas Čigriejus ir kitos šviesios asmenybės, jų kūryba - L. Abariaus gyvenimo draugai vienatvėje.

Nepavėluokite įjungti televizoriaus programos Lrt plius, kultūros kanalo, sausio 12 d.,šeštadienį 19.05, ir jūs pamatysite kaip vienu rankos judesiu maestro tildo klykiančią minią: te suskamba daina.