Tylos minutė

Vilniuje, 2021 metų vasario 1 dieną, naktį iš sekmadienio į pirmadienį mirė garsus lietuvių kino operatorius Jonas Gricius.

Jonas Gricius gimė Kaune 1928 metų rugpjūčio 5 dieną, žinomo lietuvių rašytojo, buvusio Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Augustino Griciaus šeimoje.

1941 metų birželio 14 dieną Jonas Gricius su tėvais, seserimi ir broliu buvo ištremtas į Sibirą, į Altajaus kraštą. Kaip pats sakė viename iš interviu, tądien Kauno geležinkelio stotyje, šalia Br. Tilmansų fabriko, baigėsi jo vaikystė.

Grįžus iš tremties, mokėsi Kaune gimnazijoje. Labai domėjosi kinu. Po karo iš Vokietijos buvo parvežta nemažai trofėjinių filmų - „Indų kapas", „Kasablanka", „Vaterlo tiltas", daugiausia vokiškų, angliškų, prancūziškų, - gimnazistui Jonui jie paliko nemenką įspūdį. Į kiną eidavo vos ne kas antrą dieną. Gyveno A. Mickevičiaus gatvėje, prie pat Laisvės alėjos, taigi kino teatrai „Romuva", „Olimpas", „Oazė", „Triumfas" buvo greta, galėjo su šlepetėmis nueiti.

Kitas svarbus motyvas, paskatinęs pasirinkti kino operatoriaus pecialybę, buvo fotoaparatas. Būdamas gimnazistu, jis daug fotografavo, pats sau atrasdamas vis daugiau įvairų meno išraiškos būdų.

1954 metais baigė Kinematografijos institutą Maskvoje. 1954-1957 metais stažavo Leningrade kino studijoje „Lenfilm", buvo režisieriaus A. Moskvino asistentu. 1957 metais grįžo į Lietuvą.

Beveik 35 metus, iki 1991 metų dirbo Lietuvos kino studijoje. Buvo operatorius, 1978-1980 metais kino studijos direktorius. 1961-1968 metais ir 1973-1988 metais buvo Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas.

1990-2001 metais dėstė dėstė Muzikos ir teatro akademijoje, vadovavo Kino ir TV operatoriaus specialybės kursui. Docentas (1994). VGIK garbės daktaras (2004).

Filmavo vaidybinius ir dokumentinius filmus „Aušra prie Nemuno" (1952), „Don Kichotas" (1957), „Kalakutai" (1958), novelę „Paskutinis šūvis" (kino filme „Gyvieji didvyriai", 1959), „Kanonada" (1961), „Žingsniai naktį"

(1962), „Hamletas" (1964), „Paskutinė atostogų diena" (1965), „Niekas nenorėjo mirti" (1965), „Laiptai į dangų" (1966), „Karalius Lyras" (1970), „Akmuo ant akmens" (1971), „Ties riba" (1972), „Seklio Kalio nuotykiai" (1976), „Žydroji paukštė" (1976), „Mainai" (1977), „Kelionė į rojų" (1981), „Turtuolis, vargšas..." (1983), „Būrys" (1984), „Chameleono žaidimai" (1986), „Žolės šaknys", „Mėnulio pilnaties metas" ( abu 1988), „Portretas profiliu", „Svetimas" (abu 1993), „Antigravitacija" (1995), „Šuns metai" (1996).

Jonas Gricius dirbo su tokiais žinomais Lietuvos režisieriais kaip Arūnas Žebriūnas, Raimondas Vabalas, Gytis Lukšas, Vytautas Žalakevičius ir kitais. Jonas Gricius dirbo ir su Holivudu, filmuodamas „Žydrąją paukštę". Jam teko filmuoti tokias JAV kino žvaigždes kaip Elizabeth Taylor ir Jane Fonda. Jis buvo vienintelis operatorius, kuriam sovietmečiu teko dirbti ir Holivude.

Jonas Gricius yra sakęs, kad jeigu reikėtų išvardyti asmenybes, su kuriomis teko susidurti ir kurios pakeitė jo gyvenimą, neužtektų ir visos dienos.

Buvo daug kartų apdovanotas: prizai už geriausią operatoriaus darbą Pabaltijo kino festivalyje Rygoje (1959, 1965), Lietuvos valstybinės premijos (1960, 1984). Diplomas už geriausią vaizdo sprendimą Visasąjunginiame kino festivalyje Leningrade (1962), Sidabrinės burės prizas Lokarno tarptautiniame kino festivalyje (1965), SSRS valstybinė premija (1967), Auksinė gervė už visą kūrybą (2008).

2014 metais Jonas Gricius buvo įvertintas Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija už Lietuvos kino poetikos pagrindų sukūrimą, aukščiausią vizualinę kino kultūrą ir už profesinę sąžinę.

1978 metais jam suteiktas Lietuvos liaudies artisto garbės vardas.

1996 jam buvo įteiktas Gedimino 3 laipsnio ordinas.

Anot kino dokumentininko Audriaus Stonio, Jono Griciaus asmenybė padarė įtaką visam lietuviškam kinui. „Turbūt nėra nė vieno Lietuvoje kuriančio režisieriaus ar operatoriaus, kurio tiesiogiai ar netiesiogiai nebūtų palietęs Jono Griciaus talentas. Jo filmus žiūrėjome, iš jų mokėmės, sėmėmės kino poezijos, apskritai - paties kino supratimo", - sako A. Stonys, 1995 metais kartu su J. Griciumi sukuręs filmą „Antigravitacija" . - Regis, Jonui, tada jau garbaus amžiaus, tai buvo vienas paskutiniųjų filmų. Niekada nefilmavęs dokumentinio kino Jonas Gricius atsiskleidė kaip labai drąsus žmogus, galintis mestis į tokias kūrybines avantiūras. Juk vaidybinis ir dokumentinis kinas skiriasi. (...) Mačiau, kaip jo kameroje iš paprasto buitinio vaizdo stebuklingu būdu randasi vizualinė kino poezija. Visada būdavau šalia, matydavau neišsiskiriantį pilką kaimo žiemos vaizdą. Ir staiga, išryškinus medžiagą, atsirasdavo stebuklingas, spindintis, daugiaprasmis, daugiasluoksnis vaizdas. Tai daugiau nei kompozicija ar kadro judesys... Iki šiol man nesuprantama, kaip Jonas Gricius sugebėdavo paprastą trimatį vaizdą paversti daugiamačiu, giluminiu, niekuo ypatingoje realybėje atskleisti metafizinį dėmenį. Tai - jo išskirtinis bruožas, lietuviško kino ženklas".

Anot jo, J. Griciaus kūrybos impulsas buvo toks galingas, stiprus, kad perėjo per keletą kino operatorių kartų. „Jo kūrybos principai gyvuoja auklėtinių darbuose. Nežinau, ar kada bepasibaigs. Tai buvo tokio masto ir kūrybinės energijos pliūpsnis, kurio mirtis negali užgesinti", - pabrėžia A. Stonys.

„Jonas Gricius gali būti vadinamas visų kino operatorių tėvu, ne tik daug davusiu lietuviškam kinui, bet ir palikusiu pėdsakus pasauliniuose kūriniuose," - teigė kino meno vertintoja Sonata Žalneravičiūtė.

„Didis operatorius buvo", -tarė aktorius Regimantas Adomaitis, sužinojęs liūdną naujieną. Deja, anot R. Adomaičio, dabar į kinematografinę, vaizdinę pusę visai nekreipiamas dėmesys.

„Paminami bet kokie vaizdo, kompozicijos, grožio supratimai. Galbūt dabar tokia vaizdo estetika įsivyravo? Nežinau, tyčia ar ne. Anuomet operatorius buvo vienas svarbiausių personalijų po režisieriaus, kuris lemdavo filmo sėkmę, jo įtaigą. Visiškai nebematau vaizdo kultūros. Tai liečia ne tik lietuvių kinematografiją, bet apskritai. Nuostabus buvo operatorius", - atsiminė velionį R. Adomaitis.

„Gali tik ateiti kitas panašaus lygio kūrėjas, bet pakeisti niekas nieko negali. Įsiminė Griciaus žodžiai po filmo „Niekas nenorėjo mirti", kai pietavome Kauno kavinėje „Tulpė". Ir Vytauto Žalakevičius buvo, ir daug kitų filmo kūrėjų... Gricius pasakė: „Na, ir pridarėme aktorių". Tada aš nesupratau, ką reiškia tie žodžiai, tik paskui atėjo supratimas. Iš tikrųjų, nuo operatoriaus labai daug priklauso - ir aktorių sėkmė. Jis buvo teisus, po to filmo mūsų aktoriai plačiai pradėjo filmuotis, kitose filmuose, ne tik Sovietų sąjungoje, bet ir kitur", - sakė R. Adomaitis.

„Kai tokie žmonės išeina, pasidaro šalta. Ypač mano amžiuje", - apgailestavo kino operatorius Jonas Tomaševičius. - Jonas Gricius kaip žmogus buvo nuostabus: toks, kuris laikosi savo žodžio, kuris yra draugiškas, kuris niekada neatsisako savo pažadų. (...) Gavęs pasiūlymą dirbti „Posūkyje", buvau net kiek išsigandęs. Nulėkiau pas Joną pasitarti. Jis man sakė: „Ką tu sau galvoji?! Kito karto gali ir nebūti. Imkis ir filmuok, neprapulsi, susitvarkysi." Ir filmuojant šitą filmą nesiskundžiau, neprašiau, bet jis atėjo, kai buvo sunkiausios scenos, stovėjo kiek nuošaliai, už šimto metrų, ir žiūrėjo, kas ten yra. Aš pirmą kartą filmavau masuotę, man sudėtinga buvo, naktį nemiegojau, jaudinausi, o jis žinojo. (...) Jis visada buvo šalia manęs, globojo".

Apskritai, anot Jono Tomaševičiaus, visi Griciai - Laima, Algis, Kąstis, Jonas, Gustis - nuostabūs žmonės, turėję lengvo humoro jausmą, dirbę dėl Lietuvos.

Jonas Gricius nebijojo imtis ir pluksnos. Parašė atsiminimų knygas „Vingiai" (2001), „Prisiminimai" (2009). Jis yra išvertęs kūrinių apie filmavimo meną.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė užuojautą dėl Jono Griciaus mirties. „Joną Gricių atminsime kaip kino meno ir estetikos virtuozą, reikšmingai prisidėjusį prie lietuviškojo kino mokyklos plėtotės, papildžiusį lietuviškosios kinematografijos aukso aruodą. Jo gyvenimas ir kūrybinė veikla - tai išskirtinis Lietuvos kultūros fenomenas", - teigia šalies vadovas.

Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen Seimo ir savo vardu reiškia nuoširdžią užuojautą Lietuvos kino operatoriaus, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Jono Griciaus artimiesiems, kino bendruomenei ir jo talento gerbėjams.