Tylos minutė

Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva" praneša, kad gegužės 15 d. staiga mirė poetas, prozininkas, vertėjas, pedagogas Vytautas Karalius. 

Kraštietis V. Karalius gimė 1931 m. balandžio 15 d. Klaipėdoje, tėvai gyveno Puodžių gatvėje. 

Mokėsi Tauragės ir Telšių apskrityse, Priekulės mokyklose. Šilutės 1-ąją vidurinę mokyklą (buv. J. G. Herderio gimnazija) baigė 1950 m., o 1954 m. Vilniaus pedagoginį instituto (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) užsienio kalbų fakultetą. 1954-1958 m. jame dėstė anglų kalbą. 

Jau studijų metais atsiskleidė kūrybiška V. Karaliaus natūra, gebėjimas reikšti ne tik šmaikščias mintis, bet ir pakylėtas į giliamintį aforizmų lygmenį.

Po studijų ir darbo anglų kalbos dėstytoju, pasirinko kūrybinį darbą. Pagal pažiūras jis save laikė pasaulio žmogumi, nors tėvas Endrius Karalius visą gyvenimą paaukojo lietuvybės išlaikymui Mažojoje Lietuvoje ir vardus savo vaikams parinko grynai lietuviškus: Vytautą ir Birutę. Tėvas daug sveikatos paaukojo, kad susigrąžintų savo nuosavybę Stragnų kaime dar tarybiniais laikais. Mirė per anksti - širdis neišlaikė. Poeto tėvas valdė plunksną ir parašė prisiminimus apie savo laikmetį, savo turiningu pasakojimu dosniai dalinosi su pripažinta Mažosios Lietuvos metraštininke Ieva Simonaityte.

Taigi, velionis Vytautas talentą rašyti paveldėjo iš tėvo, o palaikė glaudžius ryšius su šeima, seserimi pedagoge ir ūkininke Birute Karaliūte-Kalvaitiene, su a. a. kraštiečiu architektu Arvedu Kybrancu, nes abu gyveno Vilniuje gretimuose butuose Klinikų gatvėje. Bendravo su kraštiečiais Vilniuje ir kitur. Jį artimiau pažinusių atmintyje pasilieka taurus, geranoriškas kraštiečio portretas. Jis gebėjo glaustai reikšti mintis, pagarbiai atsiliepti apie sovietinio laiko kolegas rašytojus, jų sėkmes ir gebėjimą išsaugoti lietuvybę.

Išleidęs du eilėraščių rinkinius „Šviesa ir akys" (1960) bei „Ugnies estafetė" (1964) pelnė pripažinimą ir 1966 m. įstojo į Lietuvos rašytojų sąjungą. Vėliau parašė dar tris eilėraščių rinkinius - „Tylos veidrodis" (1972), „Rašo saulė šešėlius" (1982), „Aureolės ir kepurės" (1980). 

Pasak „Lietuvos ryto", rašytojas Vytautas Karalius atnaujino lietuvių aforistiškos žanrą išleisdamas rinkinius „Žolė Trojos arkliui" (1984), „Pusantro sparno" (1985), „Nulis kilpoje" (1996), „Po saulės dėme" (2016). Keletas jų išleista rusų ir vokiečių k. (V. Karaliaus vertimas). Išvertė P. Celano, kraštietės poetės ir dailininkės Aldonos Gustas, H. M. Enzensbergerio, P. Nerudos eilėraščių, W. Schmiedo eilėraščių rinkinį „Vyno diena ąsočiuose", M. Krügerio eilėraščių rinkinį „Keistas grožis tylos" (abi 2002), R. Kurze`s poezijos rinktinę „Moneta visomis kalbomis" (2003), F. Dürrenmatto dramą „Frankas V." (pastatyta 1969). Sudarė Rytų Vokietijos poezijos vertimų antologiją „Veidai ir rankos" (1984). 

Paskutinioji jo kūrybos knyga, išversta į rusų kalbą, buvo atnešta į ligoninę, bet poetas savo knygos nebespėjo pamatyti... Liko ir pažadas vėl ir vėl pasidalinti knygomis su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka. Liko ir turtingas epistoliarinis palikimas, knygų ir kitų spaudinių biblioteka. Viskam dar reikės rasti vietą, vykdant velionio valią, gerbiant Jo atminimą.

Velionis buvo pašarvotas Vilniaus laidojimo rūmuose „Ritualas". Urna su velionio palaikais buvo laidojama Klaipėdos rajone Priekulės liuteronų kapinėse Elniškėje į tėvų kapą. Laidojimo apeigas gegužės 22 d. atliko kunigas Darius Petkūnas.

Kraštiečio atminimas buvo pagerbtas Vilniaus liuteronų bažnyčioje, sugiedota giesmė „Taigi imk mano ranką". Velionis bus prisimintas ir Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva" metiniame susiėjime birželio 15 d. Doviluose.

Dar vienas atodūsis, dar viena žvakutė uždegta, o atminimas pasilieka mūsų širdyse.